Naujos knygos, leidiniai

Skaičiau žurnalisto, rašytojo Jono Laurinavičiaus knygutę „Taip jau gyvenimas norėjo" ir iš atminties klodų išplaukė Fridos Vikdorovos paklausimas romane „Mano klasėje": ar mokytojas gali turėti mylimą mokinį? Rašytoja klausė ir pati atsakė teigiamai - „Gali, jei jo žodžiai, kaip sėkla gerai išpurentoje žemėje, išdygsta, išauga ir duoda derlių". Šita pedagoginė problema išsamiai aptariama paminėtame leidinyje. Tiesa, nuo pirmo iki paskutinio puslapio nepasakomas žodis mylėti. Tačiau visa pasakojimo eiga rodo, kad mokinys Jonas ir jo pirmoji lietuvių kalbos mokytoja Stasė Zubrickaitė (vėliau Mikalajūnienė) vienas kitam savotiškai patiko. Toks bendravimas abiem buvo naudingas. Apie tai knygoje apstu konkrečių pavyzdžių, prasmingų atvejų.

Ketvirtokas Jonas pirmą kartą pamatė mokytoją S. Zubrickaitę. Jis tai sužinojo gerokai vėliau, kai laimingo atsitikimo dėka į jo rankas pateko ketvirtos klasės diktantas, kurį rašė per pradinės mokyklos baigimo egzaminą. Iš parašo sužino, kad vėliau mylima, gerbiama lituanistė, tada buvo egzaminų komisijos narė. Tai buvo neakivaizdi pažintis. Akis į akį susitiko ir pradėjo dalykiškai bendrauti, kai Jonas pradėjo mokytis Onuškio vidurinės mokyklos penktoje klasėje. Mokytoja S. Zubrickaitė ne tik mokė lietuvių kalbos, bet ir buvo Jono klasės vadovė. Tad pokalbiams, pasitarti įvairiais klausimais progų nestigo. Jų žymiai padaugėjo ir po pamokų, nes mokytoja globojo ir mokyklos literatų būrelį.

Autorius sklandžiais, neretai lyriškais sakiniais pasakoja apie mokytojos ir mokinio dalykinį bendravimą, tarpusavio supratimą. Tekstas audžiamas ne vien prisiminimais. Jį pagilina išsaugoti laiškai, žinutės, įvairios apimties rašiniai apie mokyklos renginius, spausdinti rajono laikraštyje. Ypač nemažai paminėtos rašytinės medžiagos išsaugota apie literatų būrelį. Tai ne atsitiktinumas. Daugelis iš jų priklauso knygos apie mokytoją Stasę Zubrickaitę autoriaus plunksnai. Nieko tai neturėtų stebinti. Jonas Laurinavičius anksti pradėjo eiliuoti, buvo aktyvus mokyklos literatų būrelio narys. Jo vadovė pasitikėjo auklėtiniu ir dažnai jam patikėdavo susirinkimui parengti referatus apie perskaitytas knygas, aptarti bendramokslių literatūrinius bandymus. Pats Jonas sulaukdavo vertingų mokytojos, kuri taip pat rašė eilėraščius, patarimų apie eiliavimą, dalykiškai analizavo jo kūrybą.

Prisiminimai, išsaugoti laiškai leidžia autoriui apžvelgti gerbiamos lituanistės kasdienę veiklą. Mokinio atmintis išsaugojo, kad jos pamokose nebuvo jokio triukšmo, visi sėdėdavo ramiai, įdėmiai klausydavo mokytojos aiškinimo. Pokario metais nebuvo vadovėlių, turimų ne visiems užtekdavo. Todėl pedagogei tekdavo naujos temos pagrindines mintis diktuoti, ir mokinai rašydavo užduotos pamokos savotišką diktantą. Ji daug dėmesio, laiko skirdavo auklėtinių raštingumui gerinti. Nevengdavo papildomai padirbėti. Po daugelio metų mokytoja laiške Jonui prisipažino: pradėjusi mokytojauti Onuškyje dar buvo silpnai metodiškai pasirengusi dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. Bet kasmet dalykiškai, metodiškai ją turtino neakivaizdinės studijos Vilniaus pedagoginiame institute. Ona Alesiūtė Bleizgienė buvusią kolegę charakterizuoja kaip nuostabaus pareigingumo, darbštumo, gerumo ir paprastumo mokytoją. Kartu ji santūri ir kukli, nuoširdi ir svarbiausia be jokios pozos. Pamokoms ruošėsi kruopščiai, labai nuoširdžiai dirbo. Mylėjo mokinius, ypač nelaimingesnius.

Tačiau likimas nepagailėjo Stasei Zubrickaitei skaudžių kirčių. Ištekėjo už paprasto kaimo jaunuolio, pagimdė sūnų. Tačiau mokytoja neišsaugojo sutuoktinio - nusigėrė. Šiuo keliu pasuko ir sūnus. Ir anksti palydėjo artimus, mylimus žmones j Smėlio kalnelį. Liko viena. Tada ir ją aplankė sunki liga - kentėjo baisias kančias ir užgeso kaip žvakelė. Skaitai Jono Laurinavičiaus „Taip jau gyvenimas norėjo" ir mintyse nejučiomis jo tekstą lygini su Mykolo Sluckio „Sekmadienio merginos". Toks jau ir labai panašus buvo pokario jaunų mokytojų gyvenimas.

Tiesa, Jonas Laurinavičius, sekdamas gerbiamos lituanistės sudėtingo gyvenimo sakmę, kartu piešia Onuškio pokario atmosferą, pamini bendradarbius, mokykloje vyravusią darbo nuotaiką, kasdienės veiklos, gyvenimo, buities sąlygas. Todėl paminėtas leidinys ne tik dosniai papildys Onuškio vidurinės mokyklos metraštį. Kartu tai vertinga dovana Lietuvos edukologijos istorijai.