Naujos knygos, leidiniai

Manau, kad labai neperdėsiu sakydamas, jog didžioji dalis mūsų visuomenės gal ir perdėtai romanizuoja tarpukario Lietuvos Respublikos, dar vadinamos Vasario 16-osios Lietuva, laikotarpį (1918 -1940 m) .Jis dabar neretai stebina istorikus.

Už akivaizdžius ekonomikos laimėjimus tarpukario Lietuva turi būti dėkinga įgimtam gyventojų darbštumui, kuriems būdingas ir pareigingumas, didelis atsakomybės jausmas, taip pat ypatingas taupumas, drausmingumas ir gebėjimas daug ko išsižadėti dėl būsimo.

Kita vertus tada Lietuvai netrūko lyderių - jaunų, nepatyrusių, bet drąsių, sumanių, pasišventusių valstybininkų. Tai Kazys Grinius, Antanas Smetona, Mykolas Krupavičius, Mykolas Šleževičius, Ernestas Galvanauskas ir kiti.

Vienas jų buvo Juozas Tubelis, vienas

iš jų pačių žymiausių mūsų valstybės kūrėjų ir vadovų, organizavęs jos žemės ūkio, švietimo ministerijas, aštuonerius su puse metų vadovavęs vienai svarbiausių - finansų ministerijai, o 1929 - 1939 m. dar visai Respublikos vyriausybei.

Deja, šio žymaus tarpukario Lietuvos veikėjo nuopelnai dar didesnio istorikų dėmesio nesulaukė.

Tad maloniai nuteikė Vilniaus šiauliečių klube pristatyta inžinieriaus, socialinių mokslų (ekonomikos) mokslų daktaro, istoriko ir kraštotyrininko Jono Rudoko knyga "Juozo Tūbelio laikai". Ją 500 egzempliorių tiražu išleido vilniškė leidykla "Žemės trauka".

Iš karto maloniai nuteikia knygos pradžioje plačiai pateikti rokiškėnų Tubelių giminės biografiniai faktai. Joje nemažai šviesių, tam metui gerai išsilavinusių žmonių.

Pasak knygos autoriaus J. Rudoko, amžininkai ypač vertino J. Tūbelio nuopelnus modernizuojant Lietuvos ūkį, organizuojant stambius kooperatyvų susivienijimus "Lietūkis", "Pieno centras", kuriant ir ugdant maisto pramonę, kovojant su Didžiosios ekonominės krizės padariniais (1931 - 1934 m.), ištikusiais Europą ir Ameriką.

Anot J. Rudoko, apie J. Tubelį sakoma, kad jis išmokė lietuvių ūkininkus auginti bekonus, pasirūpino , kad valstiečių išauginta produkcija būtų vietoje perdirbta į maisto gaminius ir pelningai parduodama, eksportuojama. Tam reikėjo sukurti ištisą maisto pramonės sistemą. Per keletą metų buvo pastatytos mėsos perdirbimo įmonės, pieninės. Savo ekonominiu išsivystymo lygiu Lietuva sparčiai artėjo prie Vakarų Europos.

Žemės ūkis ir švietimas, kuriems jam tada teko vienu metu vadovauti, regis, gana skirtingos gyvenimo sritys. Bet jų sąlyčio taškų vis dėlto atsirado - tai žemės ūkio mokyklų, ištiso jų tinklo kūrimas.