Naujos knygos, leidiniai

Nedažnai taip būna, kad atsivertęs knygą nebegali sustoti ir ją "praryji" per keletą naktų. Šį kartą kalba eina apie žinomo prozininko, eseisto, literatūros kritiko Vytauto Martinkaus romaną "Tavo bažnyčios rūsys".

Labai senas paprotys - dovanoti žiedus mylimosioms, sužadetinėms ar źmonoms. Daźnai - retus ir brangius.

Knygoje aprašoma istorija apie Kolchidos karalienei Pitodoridei jos vyro dovanotą žiedą. Sekama jo pėdsakais Reformacijos laikų Lietuvoje. Vaistininko padėjėjo alchemiko iš Kėdainių, užmojis pagaminti žiedo brangakmenio kopiją --vieniems jo amžininkams - būdas siekti politinių LDK tikslų, kitiems - padidinti mistines paprasto akmens galias. XX amžiaus vidury abu žiedai, tikras ir netikras, atitenka seserims, ištekėjusioms už dviejų Karo mokyklos absolventų. Jų šeimas iškiria Lietuvos okupacija, partizanų kovos ir politinė emigracija.

Kaip teigia literatūrologė Violera Kelertienė, V. Martinkus, dažnai vadintas paslaptingu romanistu, čia pralenkia save, pasakodamas tikrą, matyt. artimos šeimos ir jam gerai žinomą istoriją, į ją įpindamas istorinių ir pramanytų žmonių, būtų ir nebūtų įvykių. Neįmanoma išnarplioti, kas tikra, o kas fikcija, bet viskas užburia skaitytoją.

Atgyja sudėtinga kelių šimtmečių Lietuvos ėistorija. Jos vaizdai - nuo Kėdainių iki Śkotijos, nuo Kauno iki Čikagos - bėga greitu tempu, savotiškai primindami Johno Fowleso intelektualius pasakojimus ar Dano Browno "Da Vinčio kodo" personažų nuotykius.

V.Martinkaus romanas pasakoja apie nuolat atgimstančius žmogaus gyvenimo motyvus, apie neįmanomą, vis dūžtančią jo meilę ir bedugnį, kažko pilną jo tikėjimo rūsį.

Skaitydami romaną kartu su pirmos dalies personažais persikeliame į viduramžių Lietuvą, vėl stovime katalikybės ir Reformacijos kryžkėlėje, griauname senas ir statome naujas bažbyčias. Abraomo Kulviečio mirtis lemtingai paveikia Kėdainiuose įsikūrusio vaistininko padėjėjo Jeronimo bandymus pagaminti visas ligas išgydantį akmenį. Alcheminiai gebėjimai įtraukia jį į politinį ir tikėjimų kovos sūkurį.

Antra romano dalis -Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos kariuomenės samdinio Patriko Karalio iš Škotijos laiškai tėvui, lordui Grordonui, teismo apklausos protokolai, bajorų testamentai, masonų laiškai ir kiti dokumentinės formos epizodai. Jie fragmentiškai pasakoja apie "Kleto falenopsio" ir jo netikro dvynio, "eretiko akmens", klajones po XVll ir XVIII amžiaus Europą, jų kelią pas škotą Pariką Karolį ir jo mylimąją iš Mazūrijos , taip pat - totorių kunigaikščio Bairano giminaičius, apsigyvenusius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Trečiojoje romano dalyje XX amžiuje paveldėti ir netyčia įgyti akmenys paveikia dviejų seserų ir judviejų šeimų likimus. Antrasis pasaulinis karas, partizaninis sąjūdis išskiria ir seseris, ir judviejų vyrus - bičiulius nuo vaikystės, tarpukariio Lietuvos kariuomenės karininkus, kurie baigdami Karo mokyklą prisiekė vienas kitą nušauti , bet niekada neišduoti tėvynės ir draugo.

Ketvirtojoje, visai trumpoje romano dalyje - pasakojimą papildančios ar užbaigiančios romano personažų gyvenimo detalės. Jos pateiktos kaip tikros ir pramanytos epitafijos arba jų ištraukos, simboliškai pratęsiančiis atgimstančių, pasikartojačių įvykių romane perspektyvą.

Vytautas Martinkus - viena iškiliausių Lietuvos kultūros asmenybių, meno filosofas, pedagogas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, dvidešimties knygų autorius. Yra pelnęs aštuonis literatūros, meno ir mokslo apdovanojimus. Jo grožinė kūryba versta į vienuolika Europos kalbų.