Naujos knygos, leidiniai

 

Mieliems LŽS svetainės skaitytojams pristatau neseniai pasirodžiusią knygą, skirtą geresniam Mažosios Lietuvos reikšmės ir lietuvininkų vaidmens Lietuvos istorijoje suvokimui. Tai gilios mokslinės prasmės knyga "Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas Europos kultūroje". Jos pavadinimu tapo Mažosios Lietuvos istoriko enciklopedisto, LŽS nario, daktaro Algirdo Matulevičiaus ne kartą akcentuojama mintis, kad Mažosios Lietuvos ir jų etninių gyventojų lietuvininkų fenomenas yra ne tik Europos, bet ir pačių lietuvių dar iki galo nesuvoktas ir neįvertintas istorinis reiškinys. Besidomintys Kristijonu Donelaičiu ir jo Mažąja Lietuva, turbūt, jau įsidėmėjo ir dr. Algirdo Matulevičiaus pavardę. Nuo 1969 metų sistemingai tyrinėjantis Mažosios Lietuvos praeitį A. Matulevičius yra šimtų straipsnių apie ją ir kapitalinės keturtomės "Mažosios Lietuvos enciklopedijos" vyresnysis mokslinis redaktorius, Istorijos skyriaus vedėjas. Jis parašė pamatinę monografiją "Mažoji Lietuva XVII amžiuje. Lietuvių tautinė padėtis" (1989 m.) ir knygą "Tautos žadinimo šaukliai" (2017 m; apie žurnalus "Aušra", "Varpas", aušrininkus ir varpininkus). Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus šiam ilgalaikiam Mažosios Lietuvos reikalų tarybos kolegijos nariui dr. A. Matulevičiui už Mažosios Lietuvos ir Prūsijos istorijos tyrinėjimus ir visuomeninę veiklą 2009 metais įteikė ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio Kryžių.

Knygos Pratarmėje pristatoma jos autoriaus Algirdo Matulevičiaus asmenybė ir nelengvas jo gyvenimo kelias, mokslinė ir visuomeninė veiklą. Rašoma apie jo pilietinę drąsą: jau būdamas Vilniaus universiteto studentu skaitė pranešimus apie XIX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuvių tautinį sąjūdį įvairiuose SSRS universitetuose (netgi Novosibirsko); šaltinis - specfonduose buvusi neskelbta medžiaga. Lietuviškumą jis paveldėjo iš tėvų: tėvas Antanas Matulevičius nuo XIX a. pabaigos dalyvavo lietuviškų organizacijų Vilniuje veikloje (klausėsi J. Basanavičiaus ir kitų aušrininkų ir varpininkų bendravo su jais, su Vilniaus krašto veikėjais Šlapeliais, Valeikomis). Aukojo lėšų lietuvybei stiprinti. Vilniuje gimusi motina Veronika Vaičiūnaitė-Matulevičienė baigė vienintelę tuomet buvusią lietuvišką mokyklą.

Plačiajai visuomenei skiriama knyga "Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas" apima daugiausia XVI a. - XX a. pradžios laikotarpį. Nagrinėjami ir XIII-XV a. įvykiai, kai Vokiečių ordinas užkariavo prūsų it vakarinių lietuvių žemes. Knyga nėra labai lengvai skaitoma, nes pilna enciklopedinių faktų, įvykių. Tai gana organiškai sukomponuotas kūrinys, kurį autoriaus sugebėjimas apjungti senovę su šių dienų gyvenimu padarė ne tik įspūdingu, bet ir tikrai vertingu veikalu. Knyga yra sudėliota iš šių skyrių: "Lietuvininkai" (jų tapatybė); "Keliaujantiems po Mažąją Lietuvą" (po dabartinę Karaliaučiaus sritį); "Mažosios ir Didžiosios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete XVI a.-XIX a. I pusėje ir jo auklėtinių nuopelnai lietuvių raštijai; "Prūsai, lietuviai, lietuvininkai, vokiečiai ir lenkai bei mozūrai Prūsijoje"; "Tilžės Aktas". 

Skyrelyje "Lietuvininkai" pirmą kartą plačiai ištirta lietuvininkų etnogenezė, tautinė savimonė bei jų etnokultūrinės, etnoteritorinės bendruomenės susidarymas. Mažosios Lietuvos autochtonai (nadruviai ir skalviai ir kiti baltai) save vadino lietuvininkais. Priminsiu, kad Pskovo ir Naugardo metraščiai lietuvius vadino lietuvininkais (litovniki), lietuviai lietuvininkais yra vadinami ir 1642 m. laidos Konstantino Sirvydo "Lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyne"! Taigi, Mažosios Lietuvos autochtonai per kelis amžius mums išsaugojo senąjį lietuvininko savivardį. Iki XVI a. baigė formuotis Mažosios Lietuvos arealas. Būtent, 1525 m. žlugo Vokiečių ordinas, susikūrė taiki pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė, plito Reformacija ir jos dėka raštija gimtosiomis kalbomis. Mažosios Lietuvos teritoriją praplėtė dalis sulietuvėjusių prūsų - sembų, šiaurės bartų, šiaurės notangų, galbūt, ir šiaurės varmių. A. Matulevičius pabrėžia, kad taip susiformavusią lietuvininkų visuomenę XVI-XVIII a. vokiečių humanistai traktavo ne kaip kokią tautinę mažumą (dėl vėlesnės aktyvios germanizacijos lietuvininkai mažuma tapo tik XIX a. II pusėje), o kaip vientisos lietuvių tautos, gyvenančios šiapus ir anapus Prūsijos valstybės sienos, etnosą. Nepaisant to, kad valstybinės sienos - Prūsijos ir LDK - perskirtos abi tautos dalis tolino skirtingos konfesijos, politinė, socialinė ir ekonominė sankloda, jos visą laiką jautė etnoteritorinį bendrumą, nuolat bendravo jų inteligentija. Kur dabar šios lietuvių tautos dalies žmonės? Juos siekė visiškai germanizuoti Vokietijos nacionalsocialistai. Pribaigė jų idėjiniai pasekėjai Sovietų Sąjungos bolševikai: per jų nuo 1944 m. pabaigos įvykdytą vietos gyventojų (ir vokiečių ir lietuvininkų) genocidą autochtonų Karaliaučiaus krašte neliko. Nors senuosiuose žemėlapiuose liko lietuvininkų duoti gyvenviečių ir vandenvardžių pavadinimai, tik kronikose, dokumentuose, knygose liko jų raštijos, kultūros, visuomenės veikėjų vardai. Liko prūsų ir lietuvininkų žemė! Ką mes prisimename: buvo Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis, Kuršaičiai, Rėza, Vydūnas, Jankus. O kūrė ir dešimtys kitų šviesuolių. A. Matulevičius kviečia keliauti į pagrindinę Mažosios Lietuvos dalį - į Karaliaučiaus kraštą, prisiminti ten dirbusius lietuvių (ir prūsų) raštijos, apskritai kultūros, politinius ir visuomenės veikėjus.

Skyrius "Keliaujantiems po Mažąją Lietuvą. Kultūros paveldas" pradedamas 1989 m. A. Matulevičiaus sudarytu žemėlapiu "Lietuvininkų teritorija iki maro ir Didžiosios vokiškosios kolonizacijos". Karaliaučiaus kraštas yra autoriaus daug kartų išvaikščiotas, išvažinėtas. Deja, Kaliningrado srities administracija, matyt nutarusi, kad jam jau keliauti gana, 2003 metų balandį uždraudė įvažiuoti į šį lietuviško paveldo kraštą (konkrečiai, už ką - niekada neaiškino). Pasakojimų tekste aptariamas pažintinės kelionės maršrutas nuo Eitkūnų (vok. Eydtkuhnen; dab. rus. Černyševskoje) pro Tolminkiemį (Tollmingkehmen; Čistyje Prudy), su nedideliais pavingiavimais, į Įsrutį (Insterburg; Černiachovsk). Iš ten į Ragainę (Raganita, Ragnit; Neman) ir Tilžę (Tilse, Tilsit; Sovietsk). Tiems, kas nenorėtų čia užbaigti savo kelionę, A. Matulevičius siūlo nuo Įsruties važiuoti pro Narkyčius (Norkitten; Meždurečje); juose 1993 m.. buvo pastatytas ir vyskupų pašventintas kenotafas Didžiojo prūsų sukilimo (1260-1274) vadui Herkui Mantui; deja, nugriautas jau 1994 m. Toliau, pro Tepliavą (Tapiau; Gvardeisk) į Karaliaučių (Koenigsberg; Kaliningrad). Po to būtinai aplankyti Pabėtus (Pobethen; Romanovo), kur baigia griūti vienintelis pasaulyje su prūsų raštija susijęs bažnyčios pastatas-paminklas. Kaip ir per savo įprastus pasisakymus, autorius nevengia nukrypimų ir, vesdamas keliauninką per visą Karaliaučiaus kraštą, pataria aplankyti ir kiek toliau nuo tiesioginio maršruto esančias vietoves, pvz., užvažiuoti į Valtarkiemį, Pokarbius, Balgą, Laukstyčius (pilyje rasti K. Donelaičio rankraščiai, manoma, čia buvo slėptas ir Gintaro kambarys), Šventapilę, Romintą, Prūsų Ylavą, Vėluvą, Labguvą, Pilkalnį. O galop ir kitapus Nemuno esantį šventąjį Rambyną, M. Jankaus spaustuvę Bitėnuose. Man, kaip bene pirmojo išspausdinto (1990 m.) lituanistinio vadovo po Karaliaučiaus kraštą "Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje" autoriui (kartu su kraštotyrininku Henriku Sambora), yra malonu, kad A. Matulevičius informaciją apie kai kurias lankytinas vietoves patikslino, papildė, aktualizavo.

Labai informatyvus yra knygos skyrius apie Karaliaučiaus universiteto studentus: "Mažosios ir didžiosios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete ir jo auklėtinių nuopelnai lietuvių raštijai XVI a. - XIX a. I pusėje". Jis padės skaitytojui suvokti ir įsisąmoninti šios mokslo įstaigos reikšmę lietuvių kultūrai, mokslui, krikščionių tikėjimui. Karaliaučiaus universitetas (įsteigtas 1544 m.) iškilo kaip itin žymus lietuvių evangelikų liuteronų dvasininkų, kartu ir lietuvių raštijos, švietimo darbuotojų rengimo židinys. Jį 1548 m. baigė pirmosios lietuviškos knygos Katekizmas (1547) autorius Martynas Mažvydas, 1636 m. - lietuvių kalbos gramatikos autorius Danielius Kleinas, 1695 m. - lietuvių kalbos tyrėjas Pilypas Ruigys, 1740 m. - pirmasis lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis, 1844 m. - baltistas Frydrichas Kuršaitis ir daugelis kitų.

Iš Vokietijos gavęs universiteto studentų sąrašų (matrikulų) tomus, A. Matulevičius kelis metus nagrinėjo kiekvieno iš jų įmatrikuliacijos metus, kilimo vietą, tautybę, socialinę padėtį. Stojantieji į Karaliaučiaus universitetą buvo užrašomi pagal tautybę arba pagal kilimo vietą. Išanalizavęs 1544 - 1829 metais studijavusiųjų pavardžių sąrašus ir kitus negausius šaltinius, A. Matulevičius rado šimtus jaunuolių iš Mažosios Lietuvos, dešimtys jų buvo su lietuviškomis ar prūsiškomis pavardėmis; vien Donelaičių ir Perkūnų buvo po devynis, Gedkantų - 10, Liaudynų - 13. Nustatyta, kad iki 1829 metų šiame universitete mokėsi apie 13 370 studentų iš 400 Mažosios Lietuvos vietovių. Iš jų iki 250 su baltiškomis pavardėmis. Pridėjus apie 695 studentus iš Didžiosios Lietuvos bei visos LDK, gauta, kad universitete studijavo daugiau kaip 940 abiejų lietuviškų kraštų jaunuolių. Daugiau, nei kituose užsienio universitetuose! Antai, iš Didžiosios Lietuvos XVI a. II pusėje Karaliaučiaus universitete studijavo didikų ir turtingų bajorų sūnų: Martynas Giedraitis, Jeronimas Chodkevičius, Jonas Valavičius, Jonas, Kristupas ir Povilas Naruševičiai, Jonas Albertas Bilevičius, Adomas Tolvaišas, Jurgis ir Lukas Masalskiai, Dmitras ir Aleksandras Oginskiai (Oginski) ir kiti.

Žymių asmenybių, nusipelniusių Mažosios Lietuvos lietuvių kultūrai, parengė Lietuvių kalbos seminaras prie Karaliaučiaus universiteto (įsteigtas 1723 m., veikė iki 1935 m., kol nacionalsocialistai jį uždarė). 1816-1840 m. jo vadovu buvo lietuvių tautosakininkas, 1818 m. išleidęs K. Donelaičio poemą "Metai", universiteto profesorius dr. Martynas Liudvikas Rėza. A. Matulevičius pažymi, kad tarp šio seminaro klausytojų buvo ir lietuvių iš Didžiosios Lietuvos, tačiau dauguma - vokiečių, būsimų kunigų Mažosios Lietuvos lietuviškoms evangelikų parapijoms. Beje, vokiečių, pasižymėjusių lietuvių raštijoje, priskaičiuojama 20. Kaip čia neprisiminus suvokietėjusio mozūro Eduardo Gizevijaus, Karaliaučiaus universiteto auklėtinio, 1825-1876 m. Tilžės gimnazijos mokytojo, 1846-1876 m. lietuvių kalbos dėstytojo. Pamilęs lietuvininkus ir drąsiai ginęs jų teises, jis iš susižavėjimo sušuko: "Ech, tie mano mieli lietuvininkai, kad apie juos sužinotų visas pasaulis!". Aktualizuočiau, kad juos prisimintų visas pasaulis!.

Informatyvus ir žiniomis vertingas yra knygos skyrius "Prūsai, lietuviai, lietuvininkai, vokiečiai ir lenkai bei mozūrai Prūsijoje". Jis pradedamas išties aktualiu A. Matulevičiaus ir kartografo Petro Gaučo 1996 m. sudarytu žemėlapiu "Kalbų paplitimas Mažojoje Lietuvoje XVII a. pradžioje". A. Matulevičius kompleksiškai ir plačiai išnagrinėjo Prūsijos krašto tautas bei etnosus (etnines bendrijas): prūsus, lietuvius, kolonistus vokiečius, lenkus ir mozūrus, jų paplitimo teritorijas. Kartu jis paaiškino ir apibrėžė pavadinimus Rytų Prūsija, Karališkoji Prūsija ir Prūsijos karalystė, Lietuvos departamentas ir Rytų Prūsijos departamentas, nustatė jų administracines ribas. Įvardinti oficialūs Mažosios Lietuvos vardai (Litua 1243 m.; XVI a. Klein Litaw, Klein Littauen, vėliau Preussisch-Litauen ir panašiai), nuo XVI a. pradžios vartoti kronikose, oficialiuose valstybės dokumentuose, žemėlapiuose. 

Nagrinėjama, kaip Prūsijos kunigaikštystės, nuo 1701 m. karalystės, nuo 1871 m. Vokietijos imperijos Rytprūsių valdos gyventojai baltai nutautėjo. Antai, prūsų kaip etnoso nebeliko jau iki XVIII a.: daug jų žuvo per karus, sukilimus prieš pavergėjus kryžiuočius, mirė per 1709-1711 Didįjį marą bei badą, likusieji suvokietėjo, sulietuvėjo arba sulenkėjo. Per tą baisų kataklizmą lietuviškiausiose Klaipėdos, Ragainės, Tilžės, Įsruties ir Labguvos apskrityse išmirė apie 53 % lietuvininkų. Tačiau ir po to sekusios Didžiosios vokiškosios Mažosios Lietuvos kolonizacijos minėtose 4 apskrityse (Lietuvos provincijoje) lietuvininkai sudarė per 90 % gyventojų. Miestuose, kuriuose Ordino riteriai draudė prūsams ir lietuvininkams apsigyventi, vyravo vokiečiai (kartu su pasiskelbusiais vokiečiais). Gi visame krašte lietuvininkai vyravo ilgą laiką. Antai, 1756 m. iš 1700 Senojoje Prūsijoje veikusių parapijinių mokyklų vien vokiškų tebuvo 400; kitose mokyta lietuviškai arba lenkiškai, arba mišriai. Dr. A. Matulevičius cituoja Sovietų Sąjungos vadovo Josifo Stalino 1941 m. gruodį per SSRS-Lenkijos aukščiausio lygio derybas Kremliuje pareikštas mintis: „Manau, kad pusė Rytų Prūsijos buvo apgyvendinta lenkų, antroji pusė - lietuvių". 

Tikrai verta buvo istorinį pasakojimą apie Mažosios Lietuvos raidą užbaigti skyriumi "Tilžės Aktas - Mažosios Lietuvos nepriklausomybės Deklaracija". Kaip pastebi knygos autorius, mažlietuvius (Mažosios Lietuvos lietuvininkus) ir didlietuvius (carinės Rusijos imperijos pavergtoje Didžiojoje Lietuvoje gyvenusius lietuvius) jungė etnoteritorinis, etnokultūrinis, tautinis bendrumas (juos jungė ir ta pati lietuvių kalba!). Suartėjimo procesą skatino europinės reikšmės fenomenas: knygnešystė, lietuviškos spaudos leidimo Tilžėje, Ragainėje, Klaipėdoje, Bitėnuose, Karaliaučiuje tradicijos. Abiejų lietuvių tautos dalių susijungimo ėmė siekti ir mažlietuvių, ir didlietuvių šviesuomenė. Mažosios Lietuvos lietuvių inteligentija suvokė, kad Vokietijos imperijoje sustiprėjus prievartinės germanizacijos procesui, išlaikyti lietuvybę ir tautinį orumą galima bus tik Mažajai Lietuvai prisijungus prie 1918 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės. A. Matulevičiaus cituojamas kunigas poetas K. Donelaitis taip vertino besikeičiančią situaciją:

Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės,

Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo? <...>

Tu prancūziškas žioply su šveisteriu [šveicaru - V.Š.] storu 

Ir kas dar daugiau susibastėt Lietuvą vargint,

Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?

Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo?

Baigiantis I pasauliniam karui, keturios jo išsekintos imperijos - Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Rusijos ir Osmanų (Turkijos) beviltiškai žlugo. Vokietiją pribaigė 1918 m. lapkričio 9 d. įvykusi revoliucija, nuvertusi imperatorių Vilhelmą II ir panaikinusi imperiją. Lietuvininkų veikėjai, pasinaudoję Vokietijos sunkia padėtimi ir žinodami apie didlietuvių paskelbtą Vasario 16-osios Aktą, 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje sudarė Mažosios Lietuvos tautinę tarybą - legitiminę krašto atstovybę. Šios nariai 1918 m. lapkričio 30 d. pasirašė atsiskyrimo nuo Vokietijos ir susijungimo su lietuvių tautos kamienu - su Lietuvos valstybe politinę Deklaraciją, dabar žinomą Tilžės Akto vardu:

<...> Mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji sudarome šito krašto dauguomenę, reikalaujame mes, remdamiesi ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. <...> 

Knygoje publikuojama 1936 m. Klaipėdos Ryto leidykloje išleisto puošnaus Tilžės Akto plakato (tuo pasirūpino pats signataras Jonas Vanagaitis) faksimilė. Yra žinomas paprastesnio dizaino Tilžės Akto plakatas, 1926 m. išleistas Šiauliuose Grafikos leidykloje. Iki šiol nerasto (manoma, mažesnio nei A4 formato) Tilžės Akto 1918 m. originalas laukia savo atradėjo - Liudo Mažylio.

Lapkričio 30-oji - viena reikšmingiausių datų ne tik Mažosios, bet ir visos Lietuvos istorijoje. Tilžės Aktas pirmą kartą Mažąją Lietuvą iškėlė į teisinį lygį: deklaravo visos lietuvių tautos vienybę, remdamasis tautų apsisprendimo teise pareikalavo Mažosios Lietuvos susijungimo su Lietuvos valstybe. Politine prasme Tilžės Aktas rėmėsi gyvuojančia tarptautine praktika, kad vienos ar kitos tautos, krašto likimą turi nuspręsti senieji gyventojai - autochtonai (ne atėjūnai kolonistai ar jų palikuoniai). Priimtojo Akto valia rėmėsi Lietuvos Respublikos delegacija 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje. Kaip dalinį Tilžės Akto įgyvendinimo vyksmą reikia traktuoti iš Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos narių suformuoto Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto veiksmus (pirmininkas Martynas Jankus). Komitetas buvo 1923 m. sausio Klaipėdos krašto sukilimo prieš vokiškąją Klaipėdos krašto Direktoriją (administracinė valdžia) ir Prancūzijos okupaciją organizatorius ir koordinatorius. Dėka laimėto sukilimo, o tam buvo pasitelkti Lietuvos šauliai ir kariškiai savanoriai, prie Lietuvos valstybės autonomijos teisėmis 1924 m. buvo prijungtas nors Klaipėdos kraštas (Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis) su Klaipėdos uostu! Tai atlikta pagal tarptautinę teisę - krašto Konvenciją ir Statutą. Dr. A. Matulevičius konstatuoja, kad pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis - Karaliaučiaus kraštas, deja, tuomet liko Vokietijos sudėtyje (o po II pasaulinio karo atsidūrė SSRS valdžioje). Savo tyrinėjimus jis baigia tokiu tvirtinimu: ne bolševikų, lenkų, prancūzų ar britų reikalas, kad didlietuviai su mažlietuviais vadavo savo etnines žemes.

Moksliniu stiliumi parašytą knygą "Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas Europos kultūroje" sudarė vilnietė žurnalistė Loreta Nikolenkiene, redagavo rašytojas ir knygos fundatorius žurnalistas Jonas Laurinavičius. Knygos dizainerė maketuotoja yra kaunietė Juratė Bagurskienė, išleido Kauno leidykla Naujasis Lankas, išspausdino Morkūnas ir Ko spaustuvė, taip pat Kaune. Knyga yra gausiai iliustruota istorinėmis nuotraukomis. Daugelis jų yra iš "Mažosios Lietuvos enciklopedijos" ir knygos autoriaus archyvų, taip pat kelios gautos iš fotožurnalistų Jono Česnavičiaus ir Valentino Juraičio. Tai objektyviai ir nepataikaujant kuriam nors iš kaimynų parašyta mokslinė knyga, kuri turėtų pasitarnauti geresniam Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų reikšmės, jų europinio lygio kultūros paveldo Lietuvos istorijoje suvokimui ir įprasminimui. 

 

Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.