2024 m. birželio 14 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Jonas Laurinavičius: „Rašyti apie žmones man buvo maloniausia“

2022-12-23
 
Onutė Trepuilaitė-Virginavičienė,
Dusmenų (Trakų r.) krašto metraštininkė

 

„Visi mes gimę po laiminga žvaigžde, tik ne visi įstengiam tuo stebuklu patikėti", - savo atsiminimų, straipsnių, esė rinkinyje „Po laiminga žvaigžde" rašo jo autorius - žurnalistas, rašytojas, tautotyrininkas bei mūsų kraštietis Jonas Laurinavičius. Šie žodžiai nusako ir pagrindinę knygos mintį, ir paties autoriaus požiūrį: „Mano pozicija buvo ir yra tokia pat: kiekviename žmoguje įžvelgti gėrį, grožį, patrauklumą, o kas ne taip - tegu lieka užribyje, tegu lieka erdvė jam pasitaisyti."
Nors žurnalistas parengė be galo daug reportažų, interviu, išleido daugiau kaip šimtą knygų, knygelių, tačiau prieš daugelį žmonių jautė skolą, nes jie buvo įdomūs, geranoriški, o jis dar nepagerbė jų savo plunksna. Tad nutarė pagaliau tą skolą grąžinti.
Skyriuje „Nepakartojamieji" vaizdžiai ir įtaigiai aprašyti žymūs ir žinomi žmonės: Marcelijus Martinaitis, „poetas, pralenkęs savo gyvenimą", knygų redaktorius, Tėvynės pažinimo draugijos narys, „pedagogas su žurnalisto plunksna" Julius Norkevičius, mokslininkė, profesorė Ona Voverienė, einanti „per gyvenimą - kaip per žydintį lauką", aktorė Morta Grikštaitė-Vaičkienė, Lietuvos teatro pradininko Juozo Vaičkaus žmona, kurios „ne visos jaunystės svajonės išsipildė", poetas Kazys Bradūnas, ne kartą dalyvavęs Rumšiškėse vykusiuose renginiuose, skirtuose Jonui Aisčiui paminėti, veterinaras, betselerių autorius Edmundas Malūkas, pajutęs būtinybę išreikšti save, ir daugelis kitų. Vertinga mažai kam žinomo poeto Pauliaus Preikšo, „kurs jaunas dienas pagirdė vėju", gyvenimo ir veiklos apžvalga. Jis buvo artimas rašytojo Juozo Baltušio jaunystės draugas bei Steigiamojo Seimo nario, pedagogo, žurnalisto ir literato Stasio Tijūnaičio mokinys ir globotinis. Būtent P. Preikšas sukūrė visiems gerai žinomos dainos „Mieloji sese, tau daug dainelių,..." žodžius. Pateikti įdomūs ir netgi intriguojantys faktai iš susitikimų su poetu Pauliumi Širviu.
Daug dėmesio skirta ir kraštiečiams - Kaišiadorių ir Trakų rajonų žmonėms. Įdomūs straipsniai apie Žaslių bažnyčios šventoriuje palaidotą žinomą Lietuvos istoriką kun. Juozapą Stakauską, apdovanotą Pasaulio tautų teisuolių atminimo medaliu, Ostempo kaime (Kaišiadorių r,) gimusį legendinį boksininką Algirdą Šociką, kuris „ringe kovojo garbingai", Kaišiadorių rajone pedagoginį darbą dirbusį poetą Joną Endrijaitį, virš galvos jaučiantį virpančių sparnų šilumą, Žaslių seniūnijoje Korsakų kaime gimusio, daug metų Amerikoje gyvenančio architekto Edmundo Arbo-Arbačiausko viešnages gimtajame krašte, tautotyrininkę, knygų autorę, Paparčių (Kaišiadorių r.) kaimo mokytoją, Joaną Dargužytę-Perednienę, Kaišiadorių rajone gyvenusią dailininkę Barborą Didžiokienę ir kt. „Kas bent kartą gyvenime buvo susitikęs su ja, Barbora Didžiokiene, kas pas ją viešėjęs Dovainonyse, kur ji gyveno vienui viena, tas, manau, ilgam savo atmintyje išsaugojo jos paveikslą. Su ja buvo miela bendrauti. Jos žodžiuose nebuvo jokio falšo, jokių ambicijų - iš akių, iš šypsenos spindėte spindėjo paprastumas, nuoširdumas. [...] Neatrodė, kad ją slėgtų vienatvė. Ji gyveno paskendusi prisiminimuose. Ir dažnai apie praėjusias dienas ji pasakojo nuotaikingai, su humoru", - rašo J. Laurinavičius.
Tarp „nepakartojamųjų" pateko ir Onuškio (Trakų r.) vidurinės mokyklos pedagogai - rašytojas Jonas Mikelinskas, „dzūkelius kalbinęs prancūziškai", ir fizikos bei matematikos mokytojas, klasės auklėtojas Jonas Kadelskas. „Aš mokytojui Jonui Kadelskui be galo dėkingas, kad jis greitai perprato mane: [...] nespaudė manęs, nepaliko toje pačioje klasėje kartoti kurso, o leido visiškai normaliai baigti vidurinę... Todėl ir charakteristikoje, baigiant vidurinę, parašė - „galėtų sėkmingai studijuoti humanitarinius mokslus". Taip ir atsitiko - tikslieji mokslai - ne mano vežimo ratai. Ir ką pasiekiau savo kūrybiniame kelyje, žurnalistikoje, literatūroje, tai pirmiausia didžiausia padėka dabar Aukštybėse esančiam mokytojui Jonui Kadelskui! Nes jis buvo tvirtų pažiūrų, principingas, talentingas, mėgo tvarką, subtiliai, nepakeldamas balso, be tuščių emocijų - skiepijo meilę žmonėms, gimtinei, Lietuvai. Tai sugeba daryti tik neeilinės asmenybės", - teigia knygos autorius.
O štai straipsnyje „Ko žmogui reikia, kad jį prisimintų?" žurnalistas pasakoja apie vadinamuosius keistuolius - Vytautą Janulevičių, kažkada dirbusį Kaišiadorių apskrities laikraščio redakcijoje, Onuškio apylinkėse klajojusį ir visokius cirkus išdarinėjusį Buckų, Vilniaus gatvėmis keletą dešimtmečių vaikštinėjusią Rožytę, išsiskyrusią iš kitų savo ekstravagantiškais apdarais. Jis svarsto, kodėl kai kurie žmonės, nepalikę jokių reikšmingesnių darbų, daugelio vis tiek prisimenami: „Kai kas sako, kad visas pasaulis - tarsi keistuolių teatras. Bet ir tada tokiame teatre ne visi aktoriai tampa įžymybėmis. Nes ir ten reikalingas talentas, sava prigimtis, ar ne? Keistuoliai vidutinybės neišpopuliarėja, [...] nes keistuolis keistuoliui nelygu. Reikia būti janulevičiais, buckais, rožytėmis arba ir dar labiau... O tokia našta ne kiekvienam keistuoliui pakeliama."
Skyriuje „Palydėtieji" autorius, atsidėkodamas už ilgametę bendrystę, daugelį išėjusiųjų - monsinjorą Vytautą Kazį Sudavičių, kraštietį rašytoją Joną Užurką, kurso draugą Algimantą Zurbą, kunigą Ladislovą Baliūną SJ, žurnalistus Vaclovą Paulauską ir Algį Juozą Kustą, rašytoją Algirdą Pocių, kultūros veikėją Alfonsą Čekauską, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininką Vladą Buragą, kraštotyrininkę Ireną Seliukaitę ir kt. - prisimena nekrologiniais esė. „Noriu padėkoti jiems už kadais buvimą greta, už draugiškus žodžius, už bendrus siekius, kad visiems Lietuvoje būtų gera", - rašo J. Laurinavičius. .
Rašydamas apie kraštietį J. Užurką (1947-2020), praėjusį karo pragarą saulės išdegintame Afganistane, žurnalistas prisimena, kad su juo buvo pažįstamas nuo mokyklos laikų. Abu mokėsi Onuškio vidurinėje mokykloje, tačiau ne vienu metu, todėl dėl amžiaus skirtumo didelės bendrystės nebuvo. Ji prasidėjo tik prieš dvidešimt metų, kai Dusmenų biblioteka pasikvietė juos abu į susitikimą su skaitytojais. Vėliau tie susitikimai vykdavo kasmet ir rašytojams bei kraštiečiams buvo tikra atgaiva. Apie savo karinę tarnybą J. Užurka parašė tris „Kario knygas", o vėliau pradėjo kurti istorinius romanus: „Imtis rašyti istorinius romanus buvo didelė drąsa ir rizika. O pasirodė, kad tai buvo Jono Užurkos - po karinės tarnybos - antras pašaukimas. Jis - kaip istorinių romanų rašytojas - brendo tarp mūsų, stebindamas savo kūryba ne tik kraštiečius, bet ir plačiąją Lietuvos visuomenę."
J. Laurinavičiui teko ne vienerius metus nuolat arba bent epizodiškai bendrauti su mons. V. K. Sudavičiumi (1943-2021), tuo metu buvusiu Kaišiadorių parapijos klebonu. Bendravimas nenutrūko ir šiam išsikėlus klebonauti į Aukštadvarį: „Aukštadvaris - mano mamos Zofijos Vyšniauskaitės-Laurinavičienės jaunystės dienų parapija, ten lig šiol gyvena (arba ilsisi parapijos kapinėse) mano artimi giminaičiai. O kokia viešnagė Aukštadvaryje gali būti, jeigu nesusitinki su klebonu. Kiek leido laikas, maloniai pabendraudavome, pasidalindavome naujienomis." Pasak autoriaus, mons. V. K. Sudavičius visad buvo ramus, geranoriškas, atlapaširdis, nekonfliktinis, maloniu žvilgsniu nutvelkiantis kiekvieną žmogų.
Knygoje „Po laiminga žvaigžde" gausu įdomių įvykių, įvairių sutapimų, paradoksalių, netgi lemtingų situacijų. Štai, pavyzdžiui, poeto M. Martinaičio biografijoje ypatinga diena buvo balandžio 1-oji. Tą dieną jis gimė ir tą pačią dieną po 77-erių metų jį ištiko insultas, nuo kurio jau neatsigavo ir po kelių dienų mirė. Panašiai atsitiko ir rašytojui, žurnalistui, knygų leidėjui Jurgiui Buitkui. Savo 70-ąjį jubiliejų (balandžio 18-ąją) jis su žmona Ineza nutarė paminėti Egipte. Tačiau kelionė Jurgiui baigėsi tragiškai, kai iki jubiliejaus buvo likę vos 4 dienos: „Jis atsisėdo ant asiliuko. Jį fotografavo. Paskui jis nukrito ant žemės. Ineza manė, kad juokauja, pozuoja. O paskui žiūri - ne, nejuokauja... Jis jau nebegyvas..."
Šis leidinys labai įdomus ir nenuobodus, nes čia susipynę daug įvairių elementų: autoriaus atsiminimai ir ištraukos iš jo dienoraščio, pašnekovų mintys bei citatos iš jų kūrybos, kitų žmonių pasisakymai, ištraukos iš knygų, publikacijos iš spaudos puslapių ir kt. „Rašyti apie žmones man buvo maloniausia", - sako J. Laurinavičius. Pasak jo, svarbiausias žmogaus tikslas - įprasminti savo buvimą atminties ženklais, pagal savo sugebėjimus ir galimybes padaryti savo kraštą dar gražesnį, dvasingesnį, spalvingesnį: „Taip darė ir tie žmonės, apie kuriuos papasakojau šioje knygoje. Jie nusipelnė pagarbos, neužmaršties. Aš buvau jų gyvenimo, jų darbuotės liudininkais, džiaugiausi jų pasiekimais," - teigia žinomas žurnalistas.
„Trakų žemės" redaktorė Jolanta Zakarevičiūtė, pristatydama J. Laurinavičiaus kūrybą, rajono laikraštyje rašo: „Kraštietis, žurnalistas, rašytojas Jonas Laurinavičius, kitąmet minėsiantis savo garbingą 85-erių metų jubiliejų, vis dar nepaleidžia plunksnos iš rankų bei savo atsiminimais, straipsniais, esė kūriniais, eilėraščiais ir toliau džiugina savo ištikimų skaitytojų širdis, kasmet išleisdamas po keletą leidinių. 2022-ieji taip pat ne išimtis." (Zakarevičiūtė J. Kraštiečio Jono Laurinavičiaus kūryba. // Trakų žemė, 2022, lapkr. 18)

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-01-06 11:52
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Katerina Pranienė

2022-12-25 12:39

Skaičiau, gera knyga.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media