Kad ir puikiai jautiesi, tačiau pasas išdavikiškai rodo: laikas stabtelėti ir pamąstyti, kad per save jau nebeperšoksi, kad sparčiau ar lėčiau, nori ar nenori, bet saulėlydis nebe už kalnų.

Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, „Tremtinio" ir kitų laikraščių bendradarbė, buvusi ilgametė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pakruojo tarybos pirmininkė Zita Buržaitė-Vėžienė savo knygos „Saulėlydžio aura" (2020) įvade taip rašo: „Žmogaus gyvenimo saulėlydis, kaip ir gamtoje vykstantis, turi įvairių nuostabiausių spalvų ir atspalvių. Kuo saulelė arčiau horizonto, tuo daugiau šešėlių, pagaliau ir jie išnyksta. Taip ir su žmogaus gyvenimu [...] Tokios nuotaikos vyrauja ir šios knygos eilėraščiuose. Pasidžiaugiama gyvenimo darna ir grožiu, šiek tiek pasišaipoma iš savęs, paliūdima dėl palaipsniui nykstančio kelio bei vis mažėjančio draugų rato..."

Beje, to liūdesio Zitos eilėraščiuose iš tikrųjų ne tiek daug - kur kas apsčiau romantiškos meilės - su savo džiaugsmu ir kančiom, ilgesiu ir bendravimo palaima.

Tai meilė Lietuvai, gyvenimui:

Ir nesvarbu,

Ar ilgas jis, ar trumpas,

Ar turtuose paskendęs,

Ar skurde, -

Jeigu prasmingai pragyventas, -

Per amžių amžius švies

Neblėstančia šviesa. (p. 44).

Tai meilė Lietuvai:

Tėvyne mano,

Žaliasparne žydraake paukšte!

Šypsokis, nebesielvartauk! -

Visais laikais, visuos kraštuos

Ir klystančių, ir skrajūnų buvo. -

Geriausieji juk niekad neišduos:

Jų tūkstančiai už tavo laisvę žuvo

Ir tūkstančiai kovon už laisvę eis

Visuos kraštuos, visais laikais! (p. 37).

Tai meilė žmogui:

Nenueik, dar pabūki greta,

Dar nors vieną žodelį ištark -

Ši naktis kaip svajonė balta -

Juodo šerkšno į ją neįberk!

Dar posmelį dainos padainuok,

Baltą snaigę nuo veido nubrauk,

Patylėk, su manim pasvajok -

Juk minutėj sekundžių nedaug?!.

O gimtinė, jos jaunystės takai, ypač sugrįžus po tremties iš atšiauraus Sibiro. Jie didžiausia palaima sielai. Gaivina prisiminimai, tačiau širdį dilgina neatpažįstama aplinka.

Deja, prie Kruojos

Nebeliko mūs jaunystės uosto! -

Iš žemės kyšo tik kelmai žili.

Ant jų susėdam pasiguosti

Ir mes - lyg medžiai iškirsti -

Jau ne visi. Jau tik keli... (p.65)

Pakruojo kraštas - tragiškų kovų už Lietuvos laisvę žemė. Partizanų buvo daug. Daug jų ir žuvo. Pati Zita Vėžienė pasidarbavo, kad būtų įamžintas jų kovų ir žūties vietos. Rengė susirinkimus, iškilmes. Per jas skaitė savo eilėraščius. Graudžius, liūdnus, bet uždegančius mylėti Tėvynę.

Vienas kraupiausių partizanų mūšių su okupantais ir jų pakalikais įvyko Ūniūnuose 1946 m. vasario 23 d.:

Degė trobos, galvijai

Ir kūnai Tėvynės sūnų.

Neišdavusių priesaikos,

Neatsisakiusių

Pasirinkto kelio!

Žuvo dvidešimt du.

Šeimininkų namus

Pasiglemžė ugnelė. (p. 35).

Tokie patriotiniai apie pokarį eilėraščiai sudaro visą knygos skyrių „Tarp būties ir nevilties", kurių jau patys pavadinimai daug ką pasako: „Tėvui atminti‘ (Zitos tėvas žuvo pokario metais), „Gaščiūnų Pilėnai", „Žuvusiojo išpažintis", „Partizanų Balzų motinai" ir t.t.

Zita Vėžienė turistinių kelionių mėgėja, tačiau sovietmečiu, kaip buvusi tremtinė, kažin kiek negalėjo keliauti, ypač į užsienį. Kas kita nepriklausomos Lietuvos laikais, nors atsirasdavo jau kitos problemos - metų naštos ir sveikatos. Posmų - kelionių įspūdžių yra ir šioje knygoje („Sacharos dykumoje" ir kt.).

Kiekviename skyrelyje gausu eilėraščių su dedikacijomis, skyrelyje „Jums, kurie buvote, esate" dedikuoti visi eilėraščiai: politkaliniui Albertui Jurui, ūkininkui tremtiniui Gediminui Ališauskui, vyrui Povilui Vėžiui, poetui Pauliui Širviui, skulptoriui Jonui Vasilevičiui, mokytojai Monikai Kelevišienei. Tai įvairiomis progomis sukurti poetiniai išsakymai, pagarbūs žodžiai išėjusiems.

„Šiaip eilėraščių rašau nedaug, nes visą mano laiką atima kraštotyrinių publicistinių knygų rengimas, medžiagos joms rinkimas, maketavimas bei lėšų leidybai paieška", - atvirauja šioje knygoje Zita Vėžienė. Iš viso ji išleido daugiau nei dvidešimt knygų.

Kad ir akcentuodama savo knygoje saulėlydžio šešėlius, tačiau tikrasis akcentas slypi ar ne eilėraštyje „Vis negana"? Štai jis:

Praeitin

Vėl nuskendo diena.

Pamažu skirtas kelias

Trumpėja, trumpėja...

Jau einu pamažu,

Klupdama... -

Kaip nendrelė liauna

Siūbuojama vėjo...

O širdy - tebevirpa

Jautri styga,

Tavo žodžių švelnių