Kitu kampu

Poeto Broniaus Mackevičiaus (1929.03.20 - 2013.05.10) kūryboje dominavo gamtos ir meilės motyvai. „Poezija man yra ir gyvenimas, ir meilė, ir darbas, ir duona",- teigė pats kūrėjas. Sentimentalus, nostalgiškas eilėraščių tonas netruko patraukti kompozitorių dėmesio. Už dainų tekstus Bronius Mackevičius 1979 metais gavo Stasio Šimkaus premiją.

Ypač populiari pagal Broniaus Mackevičiaus eilėraštį 1980 metais sukurta Algimanto Raudonikio „Pavėlavusi daina". Ji dažnai skambėjo Nijolės Ščiukaitės, Alekso Lemano, Algio Frankonio, Eugenijaus Ivanausko repertuare.

Skausmingai nostalgiška ši daina. Jos herojus apgailestauja, kad tik dabar ("kai į širdį jau beldžias šarma"), jis sutinka tą moterį, su kuria, deja, jų keliai nesusiėjo jaunystėje. Poetui regisi, kad dabar ne šerkšną, o byrančius žiedlapius sodai barsto ant galvos. Tad belieka tik minorinė gyvenimo viltis - gluosniu svyruoti prie kadaise nesutiktos moters lango...

Analogiški, skausmu dvelkiantys motyvai skambėjo ir kitame Broniaus Mackevičiaus eilėraštyje „Gluosniai". Autorius teigė labiau, nei jaunystės, dabar besigailintis, kad tuomet nebuvo... tavęs, tad tegu bus ši daina pavėlavus nebuvusio džiaugsmo namais...

Paklausykim tos „Pavėlavusios dainos" žodžių...

Kur aš būčiau, svyruojantys gluosniai

Pas tave mano ilgesį ves...

Aš tik vieno šioj žemėj gailiuosi

Kad jaunystėj nebuvo tavęs.

Kad ne tau nešė dainą nedrąsią

Mėlynieji svajonių laivai...

Tik man rodos, man rodos

Ir tąsyk tu kažkur netoliese buvai.

Praskridai, kaip dainuojantys vėjai

Vasarėjančia skrieja žeme.

O dabar mūs keliai susiėjo,

Kai į širdį jau beldžias šarma.

Ir man vėl - tarsi laivui atrodo,

Kad į žėrintį krantą plaukiu.

Ir ne šerkšną, o žiedlapius sodai

Tyliai beria ant mano plaukų.

Tai, vadinas, ilgai dar svyruosiu

Aš kaip gluosnis prie tavo langų.

Gal išgirsi, pašauksi, paguosi

Na, o jei napašauksi, - tegu...

Tegu vėtros pasiutusiai niršta,

Tegu blaškos migla balzgana.

Te, pakibus ant gluosnio, numiršta

Pavėlavusi mano daina.

Kelis paskutiniuosius savo gyvenimo dešimtmečius Dzūkijoje gimęs Bronius Mackevičius gyveno kitame Lietuvos krašte - Švenčionių rajono Kretuonų bei Murmų kaimuose. Artimas jo bičiulis švenčioniškis poetas ir fotomenininkas Algis Jakštas prisiminė, kad „kiekvienas susitikimas su poetu Broniumi Mackevičiumi buvo kupinas nuoširdumo bei atvirumo. Kiek daug dar nespėta išgirsti prisiminimų apie jau praeityje likusį ir istorija tapusį laikotarpį... Liūdna, bet mes vis nespėjame iki galo išklausyti tų, kurie turi ką prisiminti, ką papasakoti".

Išleidęs dvylika poezijos rinkinių, Bronius Mackevičius Atsisveikinimui labai troško paruošti tryliktąją savo knygą. Su ilgesiu ir grauduliu poetas rašė bene paskutinįjį savo eilėraštį „Purienos". Jame konstatavo nelinksmą dalią: „Likau vėl vienas - / Niekur, niekad / Langinės meilės neklebens, / Nežais erškėčiais / Ir vainikų / Jau iš purienų man nepins"... Jis ir paliko šį pasaulį žydint būtent šioms gėlėms, tikėdamas, kad gal daina, o gal maudžiančia žaizda pražys purienom ant lauko pliko žodis „kažkada"...

Mackevičius Bronius *1929 03 20 Paąžuolė (Varėnos r.) - 2013 05 10 Vilnius, žurnalistas, poetas. 1942-49 mokėsi Vilniaus gimnazijoje. 1960 baigė M. Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus Maskvoje. 1947-49 laikraščio „Komjaunimo tiesa" literatūrinis darbuotojas. 1953-56 žurnalo „Švyturys" literatūrinis darbuotojas, skyriaus vedėjas. 1961-63 žurnalo „Pergalė" skyriaus vedėjas. Išleido dvylika eilėraščių knygų suaugusiems - „Rikiuotėje" (1952), „Petys į petį" (1956), „Neramūs paukščiai" (1958), „Žygiais matuojame širdis" (1968), „Palydėk mane, vėjau" (1968), „Grįžtančios gervės" (1973), Čia ošia pušys (1975), Užpustytos stotys (1978), „Šermukšnių skonis" (1979), „Ilgesio medis" (1983), „Aguonų žydėjimas" (1990), „Ant krentančių lapų" (1999), „Šnara nendrėse vėjas" (2009) ir tris rinkinius vaikams - „Mano mašinos" (1962), „Mūsų kariai" (1962, 1972), „Žaliuoja eglutė" (1965). Vertė iš rusų klabos. Kūryba versta į rusų kalbą. „Tiesos", „Švyturio", „Moters", „Jaunimo gretų" premijos. Stasio Šimkaus premija (1979). Nuo 1956 LRS narys. Palaidotas Buivydiškių kapinėse.