Kitu kampu

Garsus šalyje filatelistas Jonas Načiūnas ne tik kolekcionuoja sporto tematikos pašto ženklus, vokus, demonstruoja parodose, bet ir pats su bičiuliais juos kuria. Šį voką jis padovanojo man.

Gan įdomi ant voko esančio šaržo istorija.

... Buvo 1997-ųjų vėlyvas ruduo. Pavakarys. Su Lietuvos kariuomenės pulkininku (dabar atsargos generolas - aut. pastaba), buvusiu tris kartus sambo pasaulio čempionu Česlovu Jezersku ėjome sostinės Totorių gatve link Gedimino prospekto. Prie šoninių Lietuvos banko vartelių sutikome dar visai neseniai Vilniaus policijai vadovavusį gerą bičiulį, pulkininką Vytautą Leipų. Tuo metu jis neseniai buvo pradėjęs vadovauti Lietuvos banko vindikacijos tarnybai. Jis ir pakvietė užeiti kavos išgerti, pasišnekėti į jo laikinąjį kabinetą, nes tikrasis, Centriniuose banko rūmuose, buvo remontuojamas. V. Leipus glaudėsi prie banko Ūkio skyriaus, kurio vadovas, irgi pažįstamas Vaclovas Kiškis, maloniai laukė viduje. Beje, V. Kiškis banko „ūkininku" tapo išėjęs į pensiją, o anksčiau dirbo ir Švietimo ministro pavaduotoju.

Drauge su keturiais dėdėmis kabinete sėdėjo ir kokių šešerių metų berniukas, berods, V. Kiškio anūkas. Jam aiškiai buvo nuobodžios suaugusiųjų kalbos: vaikas zyzė ieškodamas įdomesnės veiklos. Tada V. Kiškis padavė berniukui keletą nedidelių balto popieriaus lapelių, juodą pieštuką ir pasiūlė piešti. Bet ir tas užsiėmimas vaiko nesudomino. Tada popierių bei pieštuką paėmė Česlovas. Ir nupiešė - mane. Kad būtų tikriau, šone dar parašė: „dėdė Bronius".

Dauguma, kaip sakė pats Česlovas, tą piešinį būtų suglamžę ir išmetę į šiukšlių dėžę... Taip padaryti ruošėsi ir jis pats. Bet ne aš, įžvelgęs tame, pavadinkime jį draugišku šaržu, kažkokį panašumą. Na, nosis gal ir ne mano, bet ūsai tai tikrai panašūs į anuomet buvusius. Įsidėjau piešinį į voką ir išsaugojau iki šių dienų.

2007-aisiais, Lietuvos sporto žurnalistų federacijos 50-mečiui, dailininko, kolekcininko, žurnalisto Vytauto Gudelio iniciatyva buvo parengta ir išleista autorių kolektyvo knyga „Žmonės ir startai". Savo straipsniui iliustruoti kartu su keliomis nuotraukomis pasiūliau V. Gudeliui ir Č. Jezersko piešinį. Žinomam knygų dailininkui tas sumanymas patiko. Taip Česlovo menas pasirodė viešumoje.

Po gero dešimtmečio šaržas sudomino J. Načiūną. Taip atsirado vokas. O asmeninį pašto ženklą buvau pasigaminęs 2004-aisiais Atėnų žaidynių olimpinio kaimelio pašte. Ten tave nufotografuodavo ir po valandos gaudavai 20 pašto ženklų su savo atvaizdu. Prieš tai, žinoma, susimokėjęs 20 eurų. Palyginus nedaug, nes vienas pašto ženklas kainavo 65 centus. Tuos pašto ženklus galima klijuoti ant voko ar atvirutės ir siųsti į bet kurį pasaulio kraštą. Kai J. Načiūnas padovanojo tris vokus su jau garsiu šaržu, beturėjau tris pašto ženklus, kitus jau buvau išdalinęs pažįstamiems kolekcininkams. Jono paprašyti mudu su Česlovu ant tų vokų suraitėme ir savo autografus.

Dabar galiu užtikrintai pasakyti, kad pasaulyje iš viso yra tik trys tokie, nuotraukoje matomi, vokai. Po vieną turi J. Načiūnas, Č. Jezerskas ir aš.