Kitu kampu

Algimantas V. Indriūnas

Social. m . daktaras

Sakoma, kad žiniasklaida ketvirtoji valdžia. Tai teigiama ne be pagrindo. Visuomenės nuomonės formavime žiniasklaida vaidina pagrindinį vaidmenį. O prieš tvirtą visuomenės nuomonę jokios politikų vingrybės tampa bejėgės. Bet žiniasklaida gali būti gera ir bloga. Kad ji būtų pozityvi ir gerai atliktų ketvirtosios valdžios funkcijas reikia, kad žurnalistai nedarytų klaidų, vadinasi, patys nepažeistų įstatymų ir triuškinančiai muštų politikus, pažeidžiančius įstatymus ir  savo asmeninius interesus tenkinančius labiau negu kitų žmonių, kitais žodžiais sakant, visuomenės interesus. Kad jie galėtų gerai veikti, reikia kad žurnalistai gerai žinotų demokratijos principus, įsigilintų į įstatymus, susijusius su nagrinėjama tema ir vengtų savo  straipsniuose dviprasmybių.

Kaip rodo visuomenės nuomonės tyrimų duomenys pasitikėjimas politinėmis partijomis labai žemas. Jas žmonės „krikštija" nepalankiais epitetais. Girdėti ir balsų, kad ne kurios politinės partijos tai ne partijos, o aplink lyderį susispietusios gaujos. Pažvelgus į vidinę partijų tvarką galima konstatuoti, kad dalis jų tvarkosi demokratiniais pagrindais, bet kai kuriose yra autoritarizmo ir net diktatūros apraiškų. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo preambulė orientuoja į šalies politinės sistemos demokratiškumo užtikrinimą. Kita vertus, antras šio įstatymo straipsnis nustato, kad politinės partijos „...tikslas - tenkinti savo narių politinius interesus, padėti išreikšti Lietuvos Respublikos piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę." Pasireiškiančios autoritarizmo apraiškos dažnai esti susijusios su ne su savo narių politiniais interesais, o jų vadovų interesais. Viena iš demokratiškumo užtikrinimo sričių, kolegialių (grupinių) sprendimų priėmimas partiniuose posėdžiuose ir susirinkimuose, kuriai ir skiriamas šis straipsnis.

Posėdžių ir susirinkimų parengimas

Politinį gyvenimą sunku įsivaizduoti be posėdžių ir susirinkimų. Kita vertus, jų kokybė turi svarbią reikšmę visuomenės pilietiškumui ir demokratijos principams. Posėdžio ar susirinkimo sėkmė didele dalimi priklauso nuo jų parengimo. Visų pirma, turi būti išsiaiškintas posėdžio ar susirinkimo reikalingumas ir suformuluotas jo tikslas. Reikia nustatyti, kokių rezultatų turime pasiekti posėdyje ar susirinkime. Nežiūrint to, kokios priežastys lemia posėdžio ar susirinkimo poreikį, pats pradinis jo parengimo etapas yra darbotvarkės sudarymas. Visų pirma, tenka apsispręsti dėl  posėdžio ar susirinkimo trukmės. Posėdžių ir susirinkimų tyrimai rodo, kad pirmąsias 45-50 minučių posėdžio ar susirinkimo dalyviai dirba - dauguma klausosi pranešimų, mintimis svarsto galimybę įgyvendinti skelbiamas idėjas, vertina prelegento kompetenciją. Apie 60-tąją minutę pasireiškia abejingumas, vėliau nuovargis ir kai ateina maždaug 90-toji minutė nuo posėdžio ar susirinkimo pradžios, nuovargis staiga dingsta. Klausytojai prablaivėja, tampa labai aktyvūs, bet su  neigiama emocija. Klausytoją erzina kiekvienas kalbėtojas, nesvarbu, ar jis prieštarauja klausytojo nuomonei, ar jai pritaria. Jeigu posėdis ar susirinkimas vyksta toliau, atėjus 120 minutei nuo susirikimo pradžios, prasideda piktybinio pasyvumo laikotarpis. Klausytojas pasirengęs balsuojant pritarti bet kokiai rezoliucijai, kad tik viskas greičiau baigtųsi.

Todėl rengiant posėdžio ar susirinkimo darbotvarkę reikia stengtis, kad posėdis ar susirinkimas neruktų ilgiau nei 1-1,5 valandos. Jeigu darbų apimtis  yra didelė, tada kas 1,5 valandos reikia daryti nemažiau kaip 20 minučių pertraukas. Trumpos pertraukos neracionalios. Kai pertraukos ilgesnės, klausytojai dalinasi įspūdžiais su kolegomis, tuo pačiu įdomios mintys įsitvirtina jų atmintyje, jie atsijungia, pailsi ir gali toliau produktyviai dirbti posėdyje ar susirinkime.

Darbotvarkės projekte surašomi visi pranešimai tokia tvarka, kokia bus posėdyje ar susirinkime. Darbotvarkė būtiniai pateikiama iš anksto visiems pranešėjams.  Darbotvarkėje turi būti numatyta pakankamai laiko diskusijai. Nes diskusija yra grįžtamas ryšys, parodantis, kaip klausytojai suprato paskelbtas idėjas, kokios jiems kilo asociacijos, kokias problemas klausytojai mato paskelbtų naujų idėjų įgyvendinime.

Sėkmingai posėdžio ar susirinkimo eigai svarbu parinkti jo laiką, kad jis būtų patogus jų dalyviams. Posėdžio ar susirinkimo darnai turi įtakos ir patalpa. Ji turi būti ne per maža, kad nebūtų spūsties, keliančios dalyvių tarpusavio konfliktus, erzelį. Bet patalpa neturi būti per didelė. Normalu, kai salėje lieka ne daugiau kaip 15 procentų laisvų vietų.

Posėdžio ar susirinkimo pirmininkas

Posėdžio ar susirinkimo darbinė nuotaika didele dalimi priklauso nuo pirmininkaujančio mokėjimo vesti susirinkimą. Pirmininkaujantis turi pasistengti, kad posėdis ar susirinkimas prasidėtų darbotvarkėje numatytu laiku. Jeigu dėl kokių nors priežasčių susirinkimą laiku pradėti negalima, būtina susirinkusiųjų atsiprašyti, pagal galimybę pranešti, kiek laiko teks palaukti.

Posėdžio ar susirinkimo pradžioje turi būti patvirtinta darbotvarkė ir reglamentas. Patvirtinimo procedūras aptarsime toliau, kalbėdami apie balsavimą. Pirmininkaujantis turi užtikrinti tikslų darbotvarkės ir reglamento laikymąsi. Posėdžių ir susirinkimų stebėjimai rodo, kad pranešėjai ir kalbėtojai diskusijose viršija nustatytą laiką. Tačiau tuose susirinkimuose ir posėdžiuose, kur reglamento griežtai laikomasi, publika įpranta laikytis nustatytų terminų. Ten, kur tribūnoje nėra elektroninės kalbėtojų informavimo sistemos, pirmininkaujančiam nepatogu įspėti kalbėtoją, kai jis viršija nustatytą laiką. Kultūringose kompanijose pirmininkaujantis pastabų dėl užsitęsusių kalbų nedaro, tačiau likus vienai minutei iki darbotvarkėje ar reglamente numatytos pabaigos  atsistoja. Publika ir kalbėtojas mato, kad jam laikas baigti ir visi susikalba be žodžių.

Dažna pirmininkaujančio klaida - komentuoti kiekvieną pranešimą. Baigus pranešėjui kalbėti pirmininkaujantis gali kreiptis į auditoriją: „Ar yra klausimų?" Primename, kad reglamente turi būti nustatytas laikas klausimui - 1 minutė, atsakymui į klausimus - iki 3 minučių. Kalbėtojams diskusijose klausimai neužduodami. Pasibaigus pranešimams ir diskusijoms pirmininkaujantis gali apibendrinti posėdžio ar susirinkimo mintis ir gali komentuoti kiekvieną pranešėją. Jeigu yra parengti posėdžio ar susirinkimo dokumentai, pirmininkas privalo užtikrinti, kad būtų atlikta jų patvirtinimo procedūra, kuri įprastai baigiama balsavimu.

Balsavimas

Partijai nepakanka per rinkimus patekti į valdžią. Nė kiek ne mažiau svarbu būti pasiruošus kvalifikuotam valdymo procesui. Neįmanoma demokratinėje santvarkoje įsivaizduoti valdymo proceso be didesnių ar mažesnių asmenų grupių priimamų sprendimų, kurie įteisinami susirinkimuose ar posėdžiuose  balsavimu. Todėl labai svarbu, kad ne tik vadovai, bet ir eiliniai partijos nariai mokėtų kvalifikuotai organizuoti balsavimo procesą. Tai labai svarbu tiems, kurie pretenduoja kandidatuoti į Seimo ar savivaldybių tarybų narius.

Balsavimas juridine prasme - pritarimas kokiam nors dokumentui ar veiksmui. Tai labai svarbus aktas, nes netinkamai atliktas balsavimas suteikia oponentams galimybę per teismą panaikinti priimtą sprendimą.

Aiškinama, kad balsavimo terminas susiformavo tada, kai valdovas klausdavo susirinkusios minios pritarimo kokiam nors veiksmui ir pagal garsiausiai girdimą šauksmą spręsdavo ar minia pritaria jo pasiūlymui, ar ne. Tai byloja ir Mato evangelija: „Aukštieji kunigai ir seniūnai buvo sukurstę žmones, kad prašytų paleisti Barbarą, o Jėzų pražudytų.  Tuomet valdytojas jiems tarė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau?" Jie šaukė: „Barbarą!" Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzum, kuris vadinasi Mesijum?" Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!"  ...Tuomet jis paleido jiems Barbarą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti". (Mt, 27, 20-26). Kronikos rašo, kad panašus vadovo sprendimo būdas buvo naudojamas Naugardo ir kitose kunigaikštystėse ir turėjo „viečės" pavadinimą.

Ryšys tarp balso ir balsu išreikšto pritarimo matomas ir kitose kalbose. Anglų kalba balsas - vote, balsavimas - voting. Prancūzų kalba balsas - voix, balsavimas - vote, balsavimas pakeliant rankas  - vote a mains levées. Vokiečių kalba balsas - Stimme, balsavimas - Stimmenabgabe, taip pat Stimmung durch handhebung.. Rusų kalba balsas - golos, balsavimas - golosovanie. Būtina pabrėžti, kad pritarimas balsu kaip  senų senovėje, taip ir šiais laikais yra teisėtas balsavimas. Tik jis turi būti atliktas laikantis tam tikrų procedūros taisyklių, o jų dažnai nesilaikoma..

Balsavimas, kaip pritarimas, gali būti išreikštas tokiomis formomis:

A. Atviras balsavimas

1. Plojimas.

2. Atsistojimas - tai suteikia balsavimui  iškilmingumo pobūdį.

3. Balsu, kai neskaitlingas balsuotojų skaičius, tai balsavimas „bendru sutarimu".

4. Pakeliant rankas, kuriose gali būti pažymėjimai ar kitokie dokumentai, kai ne visi posėdžio ar susirinkimo ar posėdžio dalyviai turi balsavimo teisę.

 B. Slaptas balsavimas

5. Naudojant balsavimo biuletenius.

C. Pusiau slaptas balsavimas

6. Elektroninis balsavimas spaudžiant atitinkamus mygtukus. Šiuo atveju  balsavimo metu asmuo nežino kaip balsuoja kiti, tačiau tokio balsavimo rezultatai parodo, kaip kas balsavo.

7. Renkant asmenis į kokias nors pareigas, kai kandidatas palieka balsavimo patalpą ir nemato, kaip kas už jį balsavo.

D. Apklausa

8. Panaudojant ryšio priemones arba tiesiogiai apklausiami visi to organo nariai ir nė vienas iš jų neprieštarauja tokiam balsavimui ir pritarimą išsako raštu. (LR civilinio kodekso 2.93. straipsnio 3 dalis: „3. Balsavimas gali būti organizuojamas apklausos būdu raštu, jei nė vienas iš kolegialaus organo narių dėl to neprieštarauja".

Čia pateiktos visos aštuonios balsavimo formos yra teisėtos. Todėl pirmininko klausimas „Balsuosime ar priimsime sprendimą bendru sutarimu" yra nekorektiškas.  „Bendru  sutarimu" taip pat yra balsavimas, išreikštas balsu.

Šiame straipsnyje kalbama apie paprastos daugumos balsavimą, kai sprendimas priimamas 50 % + 1 balsų dauguma. Kai nustatyta tvarka reikalauja kvalifikuotos ¾ ar 3/5 bei kitokios balsų daugumos, šią tvarką reikia atitinkamai koreguoti.

Naudojant pirmutines tris balsavimo formas būtina atsižvelgti, kad  Civilinio kodekso (CK) 2.93. straipsnio 6 dalyje pasakyta: „Jeigu balsavimas vyko neskaičiuojant konkrečių balsų, turi būti perbalsuota, jeigu bent vienas narys to reikalauja. Perbalsavus pirmasis balsavimo rezultatas netenka galios." Būtina pažymėti, kad Politinių partijų įstatymo 13  straipsnis nustato, kad „Politinės partijos organų sprendimai gali būti pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka." Praktinėje politinių partijų veikloje kartais „bendru sutarimu" piktnaudžiaujama ir šioje srityje žurnalistai gali partijų tokius vadovus „paguldyti ant menčių".

Reikia turėti omenyje, kad kai kuriose šalyse vyrauja tradicija, jei nors vienas balsavimo dalyvis išreiškia pageidavimą  sprendimą priimti slaptu balsavimu, jo pageidavimas turi būti įvykdytas. Tokia tvarka buvo įsigalėjusi tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje Visuomenių  organizacijų ir ūkinių bendrovių veikloje. Mūsų Seimo Statutas nustato, kad Seimo Pirmininkas renkamas slaptu balsavimu (187 str. 1 d.), o portugalai, nuvertę 42 metus egzistavusį fašistinį rėžimą, 1976 metais į savo šalies naują konstituciją įrašė, kad slaptu balsavimu renkamos darbuotojų komisijos (54 str. 2 d.), profesinių sąjungų vadovaujantys organai (55 str. 3d.), taip pat gyventojų komisijos (264 str. 3 d.).

Todėl, norint išvengti nesusipratimų, tarp jų balsavimo rezultatų paneigimo teisme, pirmininkaujantis, jeigu nėra parengto sprendimo, nutarimo projekto, turi suformuluoti sprendimo tekstą. Pavyzdžiui: „Siūloma susirinkimą sukviesti trečiadienį" ir tik po to, kai posėdžio dalyviai masiškai pradeda ploti arba atsistoja, arba išreiškia pritarimą balsu, pirmininkas privalo paskelbti: „Siūloma sprendimą (galima jį pakartoti) priimti bendru sutarimu". Po to jis  turi būtinai paklausti „ar yra prieš?", jeigu nė vienas dalyvis , turintis balso teisę, nepasako prieš, pirmininkas skelbia: „Sprendimas priimtas bendru sutarimu". Įvedus tokią tvarką palengvėja protokolavimas, nes užrašomas pirmininko suformuluotas nutarimas, todėl iškilus reikalui (ginčui) po kurio laiko galima tiksliai nustatyti, kas ir kokia tvarka buvo priimta.

Rekomenduojama „bendru sutarimu" priimti sprendimus procedūriniais klausimais. Esminius, svarbius klausiamai patartina spręsti balsavimu, laikantis Civilinio kodekso reikalavimų.

Išimtinais atvejais svarbūs sprendimai gal būti priimami ir „bendru sutarimu", bet pirmininkas privalo būtinai paklausti: „prieš yra?". Jeigu „prieš" neatsiranda, pirmininkas skelbia: „Sprendimas priimtas bendru sutarimu". Tačiau ir šiuo atveju balsavimą pravartu tęsti ir paklausti: „susilaikiusių yra?". Jeigu tokių neatsiranda, pirmininkas skelbia: „Sprendimas priimtas vienbalsiai". Savaime suprantama, kad sprendimas, priimtas „vienbalsiai", turi didesnį svorį, negu sprendimas „bendru sutarimu".

Pravartu žinoti, kad LR Civilinio kodekso (CK) 2.93. straipsnio antroji dalis teigia: „Balsų pasidalijimas po lygiai reiškia, kad tiek pat balsų gauta už, tiek pat prieš. Balsams pasidalijus po lygiai, lemia kolegialaus organo pirmininko balsas. Jei kolegialaus organo pirmininko nėra ar jis nedalyvauja priimant sprendimą, tai, balsams pasidalijus po lygiai, sprendimas laikomas nepriimtu." Vadinasi, tokiais atvejais ne bet kuris pirmininkaujantis, o tik kolegialaus organo pirmininkas gauna du balsus, todėl šiuo atveju vieno balso principas pažeidžiamas. Tuo tarpu Seimo Statute vieno balso principo pažeidimo išvengta, nes „Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, priimamas tas sprendimas už kurį balsavo Seimo Pirmininkas..." (34 str. 1 d.). Žurnalistai turi žinoti, kad tokiu atveju tarp CK ir Seimo Statuto, kurie abu turi įstatymo galią, yra kolizija.  

Kai kurių kitų valstybių konstitucijose  (pavyzdžiui, Airijos konstitucijos 15 straipsnio 11 dalyje), arba parlamentų  statutuose įtvirtinta nuostata, kad priimant įstatymus ar kitus aktus paprastai pirmininkaujančio balsas neskaičiuojamas, kitais žodžiais sakant, balsuojant pirmininkaujantis susilaiko, išskyrus atvejus, kai balsai pasiskirsto po lygiai. Taip užtikrinamas vieno balso principas, tuo pačiu išvengiama „patinės" situacijos - kai balsai pasiskirsto po lygiai.

Balsavimas apklausos būdu taikytinas tik išimtinais atvejais, kai laiko ir/arba teritorinis veiksnys verčia skubiai priimti sprendimą. Apklausos metu nevyksta nuomonių pasikeitimas, išnyksta galimybė išnagrinėti neigiamus sprendimo  padarinius, todėl padidėja klaidų tikimybė.

Tie žurnalistai, kurie savo kandžiais straipsniais negailestingai triuškins įvaizdį tų politinių partijų lyderių, kurie neboja demokratijos principų, jų veikloje reiškiasi autoritetinio ar net diktatorinio valdymo bruožai, kurie ignoruoja savo partijos narių nuomonę ir interesus, ką juos įpareigoja Politinių partijų įstatymas, taps tikrais ketvirtosios valdžios ambasadoriais, privers politinius lyderius veikti pagal demokratinius principus ir Lietuvoje gyvenimas taps geresnis.

Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, redijo, televizijos rėmimo fondo projekto dalis.