2024 m. spalio 7 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Nemarus „Poetų paštas“ nuramina, gaivina meilę artimui, stiprina mūsų kalbosaugą

2017-05-26
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

 

Gediminas Griškevičius

 

 

            Pirmasis Žemės poetas neginčytinai yra Vaikas. Jis mąsto ir natūraliai, kaip pavasarinė žolė, įžodina savo įspūdį, gyvenimo spalvas savaip, bet ne kvailiau nei už kunigą, karalių ar prezidentę. Išgirsti - ir smagu, o kai smagu - jau švenčiukė. „Toks didelis darželis, bet mažas", - ištarė sugrįžusi iš viešnagės kaimyninio Kretingos rajono Vydmantų lopšelio-darželio „Pasagėlė" septynmetė anūkė Beatričė. Ten palangiškius mažius iš lopšelio-darželio „Pasaka" lydėjo jų supratinga vadovė - priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymo grupės „Drugeliai" pedagogė, prigimtimi - kelmiškė Aurelija Kostkienė. Anūkės emocingą sentenciją apie Vydmantų darželį 2017 metų gegužės „Žiedmečio" ir eilinio „Poezijos pavasario" progomis lengva palyginti su gražute Lietuva: „Tokia didelė Lietuva, bet maža": „Europos lauko virtuvėlė" kareivių viralui išvirt, - Ak Lietuva, kodėl pavalgę, Didieji taikos įspirt?.."

            Poezija, laimei, Gamtos neatskiriama dalelė, yra antroji Lietuvos širdis. Su literatūrine kūryba žmogus yra prasmingai ir gražiai „Girtas Gyvenimu". Poezija yra gyvenimui kelianti Gundavietė. Nemeluotų sąžinės išpažinčių skatintoja. Lietuvis - poezijai imlus ir jautrus, švenčiausiai meninės kūrybos sveikatinančia magija tikintis padaras. Išgirdęs lietuviškai skaitant eilėraštį ar melodingai dainuojant, lietuvis ar lietuvakalbis iki ašarų atsiveria pašnekovui ir Niujorke, ir Tbilisyje, ir Voroneže ar Leningrade, netgi Australijoje. Taip atpažįsti „Vienos kraujo grupės" brolius ir seseris. Taip ir... susigiminiuoji.

            „Priimkite šitą knygą kaip draugišką pasidalinimą.

            Mes eina, ir einam, ir einam.

            Iš kažkur, į kažkur.

            Tai šitaip ir žiūrėkit, ar skaitykit šitą tomelį: čia mano kelionė per gyvenimą", - šitaip 1998 metais Vilniuje, „Baltų lankų  išleisto eilėraščių tomelio pratarmė savo „credo" išsakė žaismingas aistrų žmogus, produktyviai kuriantis, jaunatviškas lietuvis Jonas Mekas.

            Aš ir šiandien, 2017-ųjų gegužę, tebesaugau brolio - žurnalisto, po tarnybos tarybinėje armijoje Ventspilio kariniame miestelyje iki žurnalistikos studijų Vilniaus universitete buvusio Kelmės pašto mašinos palydovo net su tikru „šauninku" Kęstučio Griškevičiaus (1953-02-05 - 2014-12-24) sveikinimo iš Ukmergės, 2001-12-20 mums čia, Palangoje eiliuotas ir nemarias poetiškas mintis, reikšmingas ir šį pavasarį:

                        Tokie laikini, tokie amžini

                        Esam žodžiais,

                        Darbais, mintimis,

                        Tokie laikini - lyg vandenį godžiai

                        Mus sugeria laikas.

                        Kas eina - nueina,

                        Kas nyksta - pranyksta...

                        Tokie laikini ir tokie amžini

                        Esam noru sustot vieną kartą Kely,

                        Kad išliktume patys Savim Amžini...

            Nemarus yra poetų paštas. Vėl ir vėl atgimsta kiekviena mintis, žodžių vaizdiniai, tiesa, šitaip nuvainikuojama Mirties tuštybė, nes atgimsta tikra žmogaus siela.

            Plaukia „literatūriniai laivai", tęsiasi pavasariniai žmones, gėrį ir gyvenimo grožį aukščiau visų materialiųjų vertybių ir prekybos centrų iškeliančių „Sielų kruizai". Žmonės, kuo dažniau skaitykim, deklamuokim, užsidėkime Poezijos „grandines" ir nereikės kitų, kur viršų ima pyktis, agresija, chamiškas godulys, kur dulkė dulkę dulkina. Knyga yra Dangaus antroji pusė, o dažnas tekstas - antidepresantas. Važiuodamas į „Poezijos pavasarėlį - 2017" Kelmėje vėl varčiau Lietuvos žurnalistų vieno eilėraščio knygą „Sušvieski, saulele". Jos krikšto tėvas yra žinomas humanistas, poetas Vytautas Žeimantas. Jis aktyviausiai iš mūsų žurnalistų LŽS internetiniame tinklapyje propaguoja Palangą, pasišventėliškai iškelia atokiausių rajonų spaudos žmonių iškylančias, taikdariškas problemas. „Poezija yra pirmoji žmogiškumo mokytoja ir sielos žadintoja", - kartoja darbštuolis Vytautas Žeimantas. Kolega Vytautas į žurnalistų eilėraščių rinktinę siūlo žiūrėti „kaip į pavasarinę laukinę pievą, pilną įvairiausių spalvų žiedų". Malonu, kad buvęs inteligentiškas plunksnos brolis Kelmės laikraščio redakcijoje, po to Vilniuje „Gairių" žurnale Vaclovas Paulauskas paliko mums didžiulę vertybę - viso Gyvenimo laisvesnių nuo tiesioginių darbų ir rupios kasdienybės valandomis sulesiotą, išverstą 720 psl. „įvairiatautę"  antologiją „Su poezija per pasaulį". Už ją dėkingumo vertas aktyvus Lietuvos žurnalistų sąjungos senjorų klubo narys, taip pat darbščialapis poetas Algis Juozas Kusta, ir abu Vaclovo Paulausko sūnūs. Tai - ilgametis Pasaulio poetinis kompasas.

            Kelmė gerbia ne tik akmenį, ji ypatingai atidi poezijos knygai ir poetams. Čia vertinamas meno tikrumas, širdies eilėraščiai, o ne bejausmio kapitalizmo sintetiniai „seilėraščiai", momento „prašvilpos", „kur dantis rodo, o širdys - nesišypso".

            Šių eilėraščių autorius, gal Gerųjų pavasario angelų kvietimu gegužės 18-ąją, diriguojant jau Kryžkalnio ievose, po to palei Kražantę, Vilbėną Kelmėje visus literatus ypač stebinčioms  „Poezijos pavasarėlio - 2017" skardžiaaidėms gegutėms, sykiu su literatūrai, menui neabejinga žmona Vlada, 17 metų gydytojavusia Kelmės centrinėje ligoninėje maloniai praleidome savo vaikų tėviškėje, konkrečiai - Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje (direktorė - Rita Grišienė). Biblioteką, taip pat erdvų, europietiškai „sparnuotą", jau nuo 1978 m. šventai „įsipaišiusį" Kelmės vitražą kultūros rūmų ansamblį suprojektavo ne tik Lietuvoje žinomas sumanus Palangos kurorto vyriausiasis architektas Leonas Mardosas.

            Pripažįstu... Mano pažįstamas jau nuo 1963 metų ilgametis rajono literatų sambūrio patronas, pedantiškas pusės amžiaus rajono kultūrinės istorijos metraštininkas, žurnalistas ir poetas Bronislavas Klimašauskas labai teisingai šį sykį pastebėjo, jog tądien „laureatas Gediminas, be juokų susijaudinęs". Tai - iš nemeluoto gerumo, kuris lyg pievas pavasarine žaluma užtvindė „dūšią". Aš esu itališkos natūros žmogus. Susitikau labai daug pagarbos vertų, draugiškų kelmiškių, su kuriais sykiu „kūrėme" naujus vietos laikraščio numerius, dirbome Gaisrininkų draugijoje, o su poete Regina Biržinyte sykiu būdavome prie pačių pirmųjų, H.Smilingio vadovaujamo kultūros skyriaus rengiamų masinių etnokultūrinių Meno švenčių ištakų, buvome kultūros propagavimo, scenarijų kūrimo taryboje. Tad ir lietuvybės sargyboje. „Poezijos pavasarėlis - 2017" į biblioteką tądien atvedė iš Pakražančio ir nuostabų vyrą, šeimos žmogų Algį Daubarą, su kuriuo 8-oje klasėje sėdėjome viename suole Šaukėnų vidurinėje mokykloje. Jį minėjau rašinyje „Ateities miestas" apie komunizmo statybą kur šaukėniškis Algis Daubaras kosminiu laivu skraido maršrutu Šaukėnai - Mėnulis, o mus į mokyklą nuneša judantys eskalatoriniai šaligatviai. Smagu, kad Algis Daubaras įveikęs „kosmines keliones", ir Černobylinę „tarnystę" irgi nepamiršo Šaukėnų ir šaukėniškių, taip pat - poezijos.

            Sujaudino paties Šaukėnų seniūno Algimanto Šukio vadovaujamas nuostabių sveikintojų penketukas. Jaudina tasai nemiręs artojų kraštų žmonių gerumas, švelnūs žvilgsniai į meniškas apraiškas, šventes. Savo tikrai ne asfaltuotoje, pilnoje darbų kasdienybėje dažnai ir be atlygio, vien iš idealistinių paskatų. Ačiū visiems. Dainos, knygos, eilėraščiai yra lengviausiai prieinami, raminantys vaistažodžiai. Ypatingai smagu, kad jie lyg laikrodininkai, juvelyrai yra dėmesingi kiekvienam skaitytojui ir kolektyvo nariui, visiems susirenkantiems po atidžios Ritos Grišienės vadovaujamos menų buveinės - Žemaitės viešosios bibliotekos stogu. Ačiū visiems.

            Kelmės poetų karalienės Reginos Biržinytės literatūrinės premijos laureato vardinė juosta šiemet paskirta man, palangiškiui, čia užrišta jau 21-ąjį sykį, ir tai, kaip ir Žemaitės literatūrinė premija neša garbę Kelmės rajono savivaldybei.

            Man tai - didžiulė vertybė. Literatūrinių paieškų Karūna. „Palangos tilto" skaitytojų akims ir širdims gal irgi artimos, savos bus šios Kelmės amžinavietėje besiilsinčios poetės, jaukių Rašto paveikslų tapytojos Reginos Biržinytės eilėraščio iš „Metų" žurnalo archyvinio komplekto (1996):

                        Išsiginti vėl savų idėjų,

                        Savo pažiūrų, net savo vardo -

                        Kaip nenauja tai, ir kaip neverta!

                        Žemė sukas, kad ir ką sakytų Galilėjus,

                        Kad tik jo myriop teisybės sergėtojai nepasmerktų,

                        O tasai, kurį sudegino vienuoliai, ir kuris

                        Šėtoniškai gražus sava tiesa belaike,

                        Blogio su gėriu taip pat šioj žemėj nesutaikė,

                        Nors kilniai liepsnojo tarsi aukštas rožių krūmas

                        Visko mačiusioje amžino, negailestingo miesto aikštėje.

            Poezija - kaip nesenstantis Birutės parkas Palangoje, kaip fantaziją žadinanti Ilgesio kopa smėlynuose, kur pajunti ir žmogaus akimirkos trapumą, ir Jūros amžinumą, ir Liniją iki kurios plaukiant, valtį valdant būtina idealiai pažinti likiminius „Irklų kodus". Beje, ten, anapus Šatrijos, Kelmės centro Menų širdyje, bibliotekoje, smagu buvo girdėti lyginant: „Palanga pati Poezija".

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-05-26 13:16
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media