Česlovas Iškauskas.
LŽS narys
Lapkričio pradžioje garsus žurnalistas, fotografijos specialistas, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir LŽS Senjorų klubo narys Povilas Sigitas Krivickas, su kuriuo keletą metų bendradarbiavome „Žinių radijuje", o ir šiaip esame panašią kūrybinę vagą varę kolegos, LŽS svetainėje paskelbė įdomų laišką - pasiūlymą Vilniaus miesto vadovams (http://www.lzs.lt/lt/naujienos/kitu_kampu/povilas_sigitas_krivickas_kada_mire..._vilnius.html). Trumputis rašinys vadinosi „Kada mirė...Vilnius?". Žurnalistas nustebęs, kad pačiame Vilniaus istoriniame centre - Katedros aikštėje - stūkso didžiulis akmuo, skirtas mūsų sostinės 650 metų jubiliejui. Jį anuomet sugebėta paminėti bent tuo dideliu akmeniu, iškertant metų skaičius ir Vilniaus vardą lotyniškomis raidėmis bei kirilica. Akmenyje tarp skaičių 1323 ir 1973 esantis brūkšnelis rodo reiškinio arba žmogaus amžių, kaip ir antkapiniuose paminkluose. „Taigi, ar neišeina, kad nuo 1973 metų Vilnius yra... miręs?", - retorikai klausia žurnalistas. Toliaui jis siūlo: „Ar nebūtų galima vietoj pašalintų rusiškų raidžių į tą keturkampę įdubą įstatyti naują plokštelę, skirtą Vilniaus 700 metų jubiliejui? Arba gal paaiškinti šio akmens atsiradimo priežastį pagal Gedimino laiškus?". Visiškai pritardamas kolegos siūlymui, užkibau už logiško teiginio, kad nuo tų metų galbūt Vilnius yra miręs. Ir tuomet prisiminiau savo vieną straipsnį, kuris buvo skelbtas šiemet Vilniaus Knygų mugėje pristatytoje knygoje „Lietuviais esame mes gimę". Pasirodo, yra versija, kad Vilnius įkurtas ne Gedimino sapno pagrindu, o Romos imperatoriaus Julijaus Cezario, tad jam sueis ne 700, o gal visi 2000 metų... Bet apie viską iš eilės, žinoma, diskusijų tvarka.
Cezaris - Vilniaus įkūrėjas?
Tiesą sakant, niekada į galvą nebuvo atėjusi mintis griebtis tokios žurnalistinės avantiūros - rašyti apie Julijų Cezarį, o tuo labiau - apie tai, kad jis esą įkūręs Vilnių, o dar drąsiau - kad turi lietuviškų šaknų... Ši mintis, ypač antroji, ir dabar atrodo tokia nereali ir absurdiška, kad dažnas skaitytojas turbūt pasukios smilkiny pirštą, tardamas, kad „jau tie žurnalistai..."
Prisiimu kaltę, jog įsiveliu į šią diskusiją, tačiau tam mane išprovokavo kolega, garsus žurnalistas Virginijus Savukynas, kuris savo LRT TV laidoje „Istorijos detektyvai" 2020-ųjų rugsėjį bandė išnarplioti ir šį neįtikėtiną detektyvą. Laidos įrašą nesunku peržiūrėti*.
Žurnalistas vadovavosi prielaida: o kodėl gi ne? Juk anais Antikos amžiais prieš Kristaus gimimą romėnai buvo galinga Pietų Europos jėga, kuri siekė užkariauti likusio žemyno gentis ir tautas. Tiesa, 100 metų prieš mūsų erą, kai ir gimė Julijus Cezaris, dar nebuvo jokių lietuvių, o prie Baltijos jūros gyveno kelios baltų gentys - sūduviai, galindai, aisčiai. Juos savo veikale „Germania" 98 m. mini romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas**.
45-ame šio veikalo skyriuje pirmą kartą minimos aisčių gentys (Aestiorum gentes), kurios, manoma, buvo tapačios baltams. Rašoma, kad jie gyvena prie Svebų jūros, jų papročiai ir apdaras kaip svebų, tačiau kalba skiriasi. Istorikas rašo, kad aisčiai garbina dievų motiną, nešioja šernų atvaizdus, kaunasi vėzdais, yra geresni žemdirbiai negu germanai, renka gintarą. Šį Tacito veikalą išsamiai aptarė istorikas Darius Alekna mokslo žurnale „Istorija"***.
Kad baltų gintaras nukeliaudavo iki pat Romos imperijos, archeologai gali patvirtinti. Kokiu keliu jis patekdavo ten - ar per Rusią, ar Šilko, ar jūrų keliu - niekas pasakyti negali, tačiau jo randama buvusiose Romos senatorių menėse, palaidotų didikų kapuose. Garsus graikų geografas ir astronomas Klaudijus Ptolemėjus 8 tomų veikale „Geografija" mini Sarmatų vandenyną (Baltijos jūrą), upes, kurios dabar tapatinamos su Dauguva (Rubon), Vysla (Vistula) ir Nemunu (Chrones), bei kelias baltų gentis - sudinus (sudūvius), galindus, sėlius (saloi), stavanus ir kitus. Mokslininkai mano, kad šios vietos buvo žinomos dėka prekybos gintaru, ir jo artimiausias kelias buvo nusitiesęs per Prūsiją, dabartinę Čekiją ir Slovakiją, link Adrijos ir Viduržemio jūrų. Juk net egiptiečių faraonas Tutanchamonas arba „Tut" buvo palaidotas su brangenybėmis, tarp kurių rasti ir dirbiniai iš baltiško gintaro...
Tačiau vienas didžiausių Europos užkariautojų Julijus Cezaris (100 m. pr.m.e. - 44 m. per.m.e.) turėjo žinių, kad tokia vertinga medžiaga į jo imperiją atkeliauja nuo baltų genčių apgyvendintos Baltijos jūros. JAV klasikinių kalbų specialistas iš Vašingtono universiteto Liuterio koledžo Ajovoje Philipas Freemanas savo knygoje „Julijus Cezaris"****, išnagrinėjęs karžygio bruožus, pastebi, kad kartu jis buvo puikus oratorius, politikas, įgudęs rašytojas, bet kartu didvyris ir piktadarys. Jis buvo nepaprastai drąsus, ambicingas, žingeidus, garbingas ir tuščiagarbis. Gimęs kilmingoje, bet nusigyvenusioje šeimoje, jis gudriai kilo karjeros laiptais: iš pradžių tapo žyniu, o galų gale - svarbiausiu Romos karvedžiu. Su varžovais jis sudarydavo sąjungas, o paskui, kai jam tai būdavo naudinga, jas nutraukdavo. Cezaris atstovavo paprastiems Romos žmonėms, o šie padėdavo jam iškilus sunkumams. Tačiau labiausiai jis praturtėjo iš savo užkariautų kraštų ir gyveno prabangoje. Štai kodėl „ciesoriaus" įvaizdis paplito po visą pasaulį, o germanai juo pavadino savo kaizerį, gi rusai - carą.
Štai kodėl galima daryti prielaidą, kad, iki 51 m. pr.m.e. užkariaudamas Galiją (dabartinę Prancūziją, Belgiją, dalį Vokietijos, Olandijos), kurią Roma valdė penkis šimtmečius, 55 m. įsiverždamas į britų ir germanų žemes, nusivijęs priešus į Egiptą, patraukęs net į Mažąją Aziją, jis be abejo darė įtaką ir baltų gentims, kurios, ypač per Galiją ir germanų (prūsų) žemes, prekiavo su Roma. Istorikai teigia, kad nuo 58 m. prieš Kristų iki 51 m. užkariaudamas šias vidurio Europos sritis, Cezaris tiek prisigrobė aukso ir kitų vertybių, kad po karo aukso kaina nukritusi 20 procentų.
Šie žygiai smulkiai aprašomi Cezario lotynų kalba parašytoje knygoje „Galų karo užrašai", kuri išleista ir lietuvių kalba*****.
Bet ar kokie nors ryšiai galėjo sieti Cezarį ir lietuvius? Tiesą sakant, jokie. Tuo metu lietuvių dar nebuvo. Baltų gentys buvo žinomos Antikos pasauliui, bet Lietuva (Litua) ir lietuviai pirmą kartą buvo paminėti tik po kokio tūkstantmečio - 1009 metais. Gi lietuvių kalba susiformavo, anot lingvistų, kokiame 6-me amžiuje po Kristaus.
Tad ar yra kokios nors užuominos apie tuos ryšius? Netiesioginės, bet prielaidų aptinkama. Viena užuomina yra vokiečių ordino metraštininko Petro Dusburgiečio 1326 m. užrašytoje „Prūsijos žemės kronikoje" (Peter von Dusburg „Chronicon terrae Prussiae"). Ten jis mini, kad su prūsais kariavo Cezaris, kurio būriai ėję išvien su kryžiuočiais. Istorikai pripažįsta, kad veikale yra daug netikslumų, net klastočių, bet kartu pateikta svarbių, neretai unikalių faktų apie prūsų, sūduvių, lietuvių buitį, kultūrą, papročius, prūsų tautinio išsivadavimo kovą, prasidėjusius Lietuvos karus su kryžiuočiais.
Apie Cezario dalyvavimą jokių kitų šaltinių neišlikę, bet TV laidos kūrėjai siūlo kitą argumentą. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis pasiuntė savo pasiuntinį Joną Ostrorogą (1436-1501), kuris, nuvykęs ir Romą ir kreipdamasis į popiežių, išdėstė tokią istoriją: Lenkija ir Lietuva yra nuostabus kraštas, kur sutiksi taurą ir kitus žvėris, čia derlingos ir plačios žemės, upėmis teka pienas ir medus... O svarbiausia - šis kraštas niekad nebuvęs pavergtas svetimo užkariautojo.
Šiuos įvykius mini pedagogas ir bibliografas Marcelinas Ročka (1912 - 1983) savo rankraštiniame veikale, kurį sudaro trys dalys******. Rankraštis saugomas VU bibliotekoje. Viena dalis įvardijama taip: „Literatūrinė Lietuvos istorija", kitur - „...priešistorija". Antrojoje randame Jono Ostrorogo kalbų aprašymą, skyrius „Legenda ir „cesarizmas" bei „Vytautas kaip cezarizmo įgyvendintojas Dlugošo raštuose". Cezaris čia lietuvių ir romėnų santykių kontekste minimas nebe reikalo. Rašoma apie getų (gotų) - lenkų ir lietuvių protėvių - kovas su Aleksandru Makedoniečiu ir Julijumi Cezariu. „Julijus Cezaris, sumuštas trijuose mūšiuose, sudarė su jais (getais - I.Č.) sutartį, kurios patvirtinimui perduota jos piemenims viena vieta - Julijaus miestas, kuris dabar yra Lietuvos sostinė. Tai nutylėjo Livijus, Justinas, Floras, nes jie buvo romėnai.", - rašoma veikale.
Tad Jonui Ostrorogui getai-lietuviai drauge su lenkais yra Aleksandro Makedoniečio nugalėtojai. Jie yra ir Julijaus Cezario nugalėtojai, o Vilniaus miesto įkūrimas yra susijęs su šiuo garsiuoju romėnų karo vadu. Vadinasi, taip J. Ostrorogas lietuvius sieja su Cezariu ir Kazimiero Jogailaičio politika, įvardijama „cezarizmu", kurią sąlygoja stipri Romos valdovo asmenybė. „Į šią tendenciją nesunkiai galėjo būti įderinamas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kuris buvo centralizuotos monarchinės valdžios šalininkas ir vykdytojas", - samprotauja M. Ročka.
O štai, kaip pažymi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas Kęstutis Gudmantas*******, J. Ostrorogo kalbose, sakytose 1467 m. Romoje, paminimi piemenys, kuriems ir buvo atiduotas Vilnius. Tai aliuzija į Romos įkūrimą, kurioje piemenys taip pat suvaidino nemenką vaidmenį. Vadinasi, Vilnius toks pats garbingas miestas kaip ir Roma. Iš tikrųjų, 15 amžiuje buvo teigiama (bent jau Jonas Ostrorogas buvo įsitikinęs), kad Cezaris yra Vilniaus įkūrėjas.
Bet vėlesniais laikais lietuviams neprireikė Cezario. Lenkas Janas Dlugoszas, į lietuvius žiūrėjęs iš aukšto, pripažino, kad Vilnių tikrai įkūrė romėnas Vilijus (ar Julijus;
Publijus Vilijus Tapulas, konsulas - aukščiausias pareigūnas respublikos laikų Romos hierarchijoje; iš čia kilęs Vilijos upės pavadinimas).
Bet patys lietuviai 16 amžiuje griežtai atmetė tokias interpretacijas: įsigalėjo legenda, kad Vilnių įkūrė Gediminas, jo įkūrimo vietoje medžiojęs ir susapnavęs Geležinį vilką, kuris garsiai staugė. Krivių krivaitis Lizdeika išaiškino šio sapno reikšmę: Gediminas pastatys miestą, apie kurį sklis garsas po visą pasaulį.
Beje, galėtume atkreipti dėmesį ir į Vilko simbolį įvairiose miestų ar net valstybių įkūrimo legendose. Štai ir šio vilko legenda asocijuojasi su Kapitolijaus vilke, išmaitinusia Romos įkūrėjus Remą ir Romulą. Ši legenda išsamiai aprašyta istoriko Adolfo Šapokos knygelėje „Vilnius Lietuvos gyvenime" (pirmą kartą išleista 1954-aisiais Toronte).
Ar yra sąsajos su Vilniaus ir Romos vilkais? Galbūt, bet priminsiu, kad staugiantis vilkas žaliame fone yra ir čečėnų (vainachų) tautinėje vėliavoje...
O jau 16 amžiaus pirmoje pusėje buvo sukurta ir plačiai pasklido legenda, jog lietuviai yra kilę iš romėnų. Palemonas su kitais patricijais žiauriojo Nerono (kitaip - Atilos) laikais iš Romos patraukė į šiaurę, atrado Žemaitiją ir Lietuvą, čia įkūrė valstybę. Taip lietuvių didieji kunigaikščiai, kaip ir didikai, esą yra kilę iš romėnų, gal net paties Cezario palikuonys...
Pagunda įtikinti skaitytojus versija, kad Cezaris yra Vilniaus įkūrėjas ir visaip susijęs su Lietuva, yra pernelyg viliojanti, tačiau, kita vertus, ji remiasi iš mokslininkų tyrinėjimų išplaukiančiomis logiškomis prielaidomis. Bet juk mes nesistengiame kurti ypač fantastinės versijos, kad neva Cezaris taip pat buvo lietuviškos prigimties. Bet ir neatmetame.
ŠALTINIAI
*https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000120020/istorijos-detektyvai-cezario-rysiai-su-lietuva-zabarausko-issukis-galerijoje-ir-lietuviskoji-motina-terese
** Rinktiniai raštai. Publijus Kornelijus Tacitas. Vilnius, 1972.
***Darius Alekna. Dar kartą apie Tacito aisčius, „Istorija", mokslo darbai, 80 tomas, Vilnius, 2010, Nr.4.
**** Philip Freeman. Julijus Cezaris. Vilnius, 2009.
*****Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai, Vilnius, 1998.
******Rankraščio aprašymas: http://www.llti.lt/failai/SLL33_internetui_11.pdf
*******Senoji Lietuvos literatūra, 17 knyga, Vilnius, 2004 (http://www.llti.lt/failai/e-zurnalai/SLL17/XVIISen245-268.pdf).
.jpg)
Komentarai (6)