2021 m. balandžio 16 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Fotografija

*print*

Archyvas :: Gintaras Česonis apie koronaviruso efektą fotografijai: tuščios gatvės suteikė nematytų galimybių

2021-04-02
 
Gintaras Česonis. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Gintaras Česonis. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Valdemaras Šukšta,
LRT.lt

 

„Lygiai taip pat ir su kaukėmis. Aš jaučiu, kad fotografams, gyvenimą stebintiems žmonėms, reikėjo prie to priprasti: kad tai nėra kliūtis fotografuoti, kad tai taip pat laiko ženklas", - kaip pandemija palietė fotografiją, įvardijo fotomenininkas Gintaras Česonis. Sustabdytą laiką jis vadina nuostoliu fotografijai, tačiau tuščios gatvės per karantiną suteikė nematytų galimybių fiksuoti akimirkas.
Kauno fotografijos galerijos vadovas G. Česonis plačiau papasakojo, kaip pandemija paveikė fotografijos sritį, fotografus ir nuotraukas. Pasak jo, buvo galima pastebėti permąstymo reiškinį. Fotomenininkas taip pat užsiminė, kaip vienas kitą papildyti galėtų spaudos ir meno fotografai. Kauną pro fotoaparato objektyvą fiksuojantis G. Česonis teigė, kad fotografija gali padėti apsaugoti miesto tapatybę sudarančią architektūrą.
- Prieš aštuonerius metus LRT RADIJO laidoje sakėte, kad, cituoju: „Pastebėjau, kad net mano paties nuotraukose atsirado vis daugiau nugarą atsukusių žmonių. Tai tarsi žmonių tarpusavio santykių ženklas." Sakykite, o kaip žmonių santykiai nuotraukose atrodo dabar, pandemijos fone?
- Įdomu girdėti prieš aštuonerius metus ištartus žodžius. Jie turbūt tebegalioja. Žmonės linkę tiesiogine ir netiesiogine prasme atsukti nugarą į fotoaparatą. Šiuo metu dar turime ypatingas sąlygas dėl pandemijos, kada viso pasaulio žmonės pasislėpę po kaukėmis. Tai dar viena forma slėpti savo tapatybę gatvėje nuo galimybės įsiamžinti ar būti miesto peizažo, gyvenimo dalimi. Laikina forma, kai žmonės kitaip slepia tapatybę, nėra poreikio atsukti nugaros.
Kitas dalykas - kaip fotografai reaguoja. Iš tikrųjų fotografai yra jautrūs ir inertiški tam tikroms kliūtims, neretai stengiasi subjektyviai ignoruoti nereikšmingas detales. Tarkime, miesto fotografas kartais palaukia, kol vienas ar kitas praeivis praeis arba automobilis išvažiuos, kad galėtų deramai nufotografuoti tam tikrą architektūros ansamblį. Arba atvirkščiai - laukia, kol netikėtas įvykis papildys fotografinį pasakojimą. Lygiai taip pat ir su kaukėmis. Aš jaučiu, kad fotografams, gyvenimą stebintiems žmonėms, reikėjo prie to priprasti: kad tai nėra kliūtis fotografuoti, kad tai taip pat yra laiko ženklas. Jeigu kaukė iš dalies dengia veidą ar tapatybę, tai kokios iškalbingos tapo akys ar kokios svarbios šukuosenos, ar kita vizualiai atpažįstama medžiaga.
- O kalbant apie jūsų paties fotografijas - ko daugiau jose dėl koronaviruso?
- Pandemijos laikotarpiu sugrįžau į architektūros fotografiją ir pradėjau atidžiau stebėti Kauno modernizmo architektūros fragmentus. Pandemijos situacija šiam siužetui labai pasitarnavo - niekada nebuvo tokios tuščios gatvės. Tam tikras situacijas, objektus nufotografuoti iš vidurio gatvės, ramiai, pastačius trikojį - niekada nebuvo galimybės kaip praėjusių metų kovą, balandį, kai miestas išties buvo tarsi sustingęs. Nebuvo galimybės taip prakalbinti miesto pastaruosius dešimtmečius.
Pasivaikščiojimai po ištuštėjusį miestą leido tam tikra prasme sugrįžti laiku į 1930-1940 metus, kada ir buvo panašus judėjimo intensyvumas. Ko dabar pasigedau - tai žmonių. Jie vis tiek yra labai svarbi miesto dalis ir su nekantrumu laukiu, kada vėl atgis miestai su gausybe žmonių, santykiais.
- Pandemija vienaip ar kitaip palietė bene visas sritis. Kaip, jūsų akimis, ji paveikė fotografijos meną? Ką pakeitė negrįžtamai?
- Labai teisingai pastebėjote, kad pandemija palietė absoliučiai visas sritis. Ir labai retą paveikė teigiamai. Mes visi turbūt patyrėme nuostolių, kurių galbūt ir nepavyks kompensuoti ateityje. Fotografija - sritis, medija, kuri labai glaudžiai susijusi su esamuoju laiku. Ir tai, ko nepavyko įamžinti ar nufotografuoti šiandien, nepavyks niekada. Jeigu kalbame apie nuostolius fotografijoje, tai išties tas sustabdytas ir prarastas laikas, per kurį netekome žmonių. Netekome galimybės matyti ir fiksuoti žmonių santykius, kurie šiuo laikotarpiu labiausiai nukentėjo. Saugodami vieni kitus nebendraujame, bet tuo pat metu dyla tam tikri mūsų gebėjimai.
Neabejoju, kad ir fotografas turi nuolat palaikyti tam tikrus įgūdžius, kad kiekvieną kartą pasiektų vis geresnį rezultatą ar arčiau prisiliestų prie žmonių likimų, užfiksuotų ypatingus santykius. Manau, kad tokiu laikotarpiu šis įgūdis smarkiai sudilo, buvo apribotas. Manau, pasaulis po pandemijos metų liks kitoks, nebus galimybės grįžti į buvusią situaciją net labai pasistengus. Žinoma, mes toliau veršimės ir sieksime atspindėti, pasakoti savo sumanymus, atkreipti dėmesį į aktualius įvykius ar santykius, bet viskas nebus tapatu, ir mes būsime ne tokie pat. Ir gyvenimas neatrodys, kaip atrodė prieš prasidedant pandemijai.
- Kokių dalykų dėl pandemijos nebeliks fotografijoje, o kokių dalykų dėl to atsirado ir kurie liks?
- Buvo galima pastebėti permąstymo reiškinį: fotografai sugrįžo į tai, kam neturėjo laiko dėl nepaprastai didelio gyvenimo tempo, dėl perkrovų gyvenime, dėl begalinio skaičiaus sumanymų. Permąstymas neretai virto apčiuopiamomis materijomis, sudarinėjamomis ar išleistomis knygomis. Tą pauzę fotografai, kaip ir kiti menininkai, tikrai sugebėjo išnaudoti.
Be to, galėjome neišvažiavę iš namų dalyvauti svarbiausiose meno leidinių mugėse, kurios vyko skirtinguose žemynuose, dalyvauti didžiulėje pasaulinių muziejų kuratorių konferencijoje, kurioje 80 ar 100 žmonių iš viso pasaulio vienu metu diskutuoja apie to meto problematiką, naujas tendencijas, naujus sumanymus. Ir jausti, kad, nors šiek tiek skirtingai, visi patiriame tas pačias problemas. Tapome lygūs tokiose konferencijose, nebesvarbu, iš kokio miesto ar šalies žmogus yra, - visi vienodai svarbūs. Visiems yra ribojimai keliauti, visi savo uždarytose erdvėse ir tas horizontalumas, kuris atsirado pandemijos kontekste, įgalina užmegzti dar kitokius ryšius, kurie galbūt išaugs į ilgalaikio bendradarbiavimo tvarius projektus.
Turiu paminėti gausius ir atkaklius mėginimus persikelti į virtualią erdvę ir ieškoti visokių formų, kaip pasiekti žiūrovus, savo gerbėjus, kaip išlaikyti nors tokį ryšį. Ne viena institucija ir ne vienas menininkas liudijo, kad atsirado galimybė pasiekti žymiai didesnį skaičių žmonių. Be abejo, visi pripažįsta, kad dešimtimis ar šimtais žmonių didesnė auditorija virtualioje erdvėje negali būti lyginama su galimybe gyvai pamatyti, susitikti, apmąstyti, pabūti akistatoje su autoriumi ir jo kūriniais.
Kai kurie dalykai gali nebesugrįžti į realų gyvenimą, bet santykis su fotografijos žiūrovu yra būtinas gyvas. Skaičiuojame, kaip trumpai žmogus statistiškai išbūna prie vieno vaizdo ekrane ir kaip ilgai mes kartais praleidžiame prie vienų ar kitų kūrinių meno galerijose, muziejuose. Suprantama, kad poveikis negali būti toks pats.
- Prisimenu, kai kalbėjomės su vienu draugu, kad, pavyzdžiui, dvylika nuotraukų fotogalerijoje mes ilgiau užtruksime žiūrėti, bet mes įsižiūrėsime. Galbūt geriau atkreipsime dėmesį į detales ar į šviesas, ar į kitas fotografo idėjas. Bet kai žiūri į nuotraukas ekrane, atrodo, kad greičiau jas vartai ir savotiškai nukenčia turinys, nes virtualiai gali parodyti daugiau nuotraukų, o kuo jų daugiau - tuo mažiau dėmesio skiriama.
- Labai geras pastebėjimas ir visiškai pritariu, kad didžiulis kiekis informacijos ar didelis skaičius fotografijų mūsų nepaliečia, priešingai - nujautrina. Mes žiūrime į vaizdus kaip į atsitiktines akimirkas, kaip į dar vieną informacijos srautą ir nebevertiname kaip vieneto, nesigiliname. Žiūros kampas yra kaip niekada platus, bet kiek pajėgiame įsižiūrėti? Yra skirtumas tarp „žiūrėti" ir „matyti". Kad pamatytum, reikia laiko, reikia stabtelėti, įsižiūrėti.
Dabar neturime galimybės įsižiūrėti į vaizdus ir siekti pažinti, suprasti, leisti sau keistis, jeigu taip galima sakyti.
- Kartais įsiplieskia ginčas tarp spaudos ir meno fotografų. Kokia to priežastis?
- Aš konflikto neįžvelgiu, bet kad yra skirtumų - tai tikrai. Galimas nesusikalbėjimas atsiranda dėl to, kad iš esmės turime įsivardiję skirtingus tikslus, kitaip žiūrime į pasaulį, į mediją, ieškome skirtingų akcentų, kalbos formų. Ir skirtingo santykio ieškome su žiūrovu. Gal ir neturime siekti tapačiai mąstyti. Mes tikrai galime mėginti vieni kitus papildyti.
Klausimas - ar tarp spaudos fotografų, žurnalistų yra fotografų, kurie taip pat galėtų būti vadintini menininkais? Žinoma. Ar tarp menininkų yra naudojančiųjų žurnalistinės ar dokumentinės fotografijos įrankius, prieigą? Taip. Ar galime kritiškai pasižiūrėti? Žinoma, galime. Pirmiausia reikėtų pažiūrėti į save, kad fotografijos galerijose ar meno erdvėse eksponuojami kūriniai galėtų būti lengviau suprantami ar įtaigesni, įvairesni žiūrovams, kartais - įvairesnio požiūrio. Ar spaudos fotografija negalėtų būti tikrai įdomesnė? Nebūti tokia plokščia su kartais tikrai prastomis kompozicijomis ir neturinti jokios vertės ateityje? Žinoma. Bet turbūt yra ir viena, ir kita abiejose pusėse. Yra nuostabių spaudos fotografų pasiekimų, lygiai taip pat - ir meno pasaulyje.
Turiu pripažinti, kad požiūris yra skirtingas ir tai nėra kažkoks konfliktas, kurį reikėtų gesinti. Kaip tik tam tikra takoskyra, kuri verčia tobulėti ir vienoje, ir kitoje pusėje. O tobulėjant - ir papildyti vieniems kitus. Kad nebūtų dialogo - tikrai taip nemanau. Randame daug bendradarbių tarp spaudos fotografų. Neretai kviečiame ir mėginame pakalbinti juos į savo pusę. Tikiu, kad yra bandymų pakviesti į žurnalus, laikraščius ar interneto portalus bendradarbiauti menininkus. Neneigiu, kad tam tikras nesusikalbėjimas yra, bet nesutinku, kad nėra noro bendradarbiauti. Manau, nė viena sritis nėra svarbesnė: ir viena, ir kita turi unikalią svarbą ir turi atlikti savo misiją. Negalime vieni kitų pamokyti, galime tik iš savo patirties, žvalgos tam tikras pastabas pasakyti. Aš tikrai norėčiau išgirsti ir tikiuosi, kad iš spaudos fotografų taip pat yra gebėjimas ir noras klausyti, girdėti.
Aš tikiu, kad spaudos fotografai, ilgą laiką savęs niekaip nepozicionavę kaip menininkų, gali peržiūrėti savo archyvus, kitomis akimis įvertinti ir galbūt papildyti meno erdvių tinklelį parodomis arba praturtinti meno leidinius.
- Porą kartų užsiminėte, kad spaudos ir meno fotografai galėtų vieni kitus papildyti. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip tai galėtų atrodyti?
- Lietuvos fotografijos istorija glaudžiai susijusi su spaudos fotografija. Ypač 6-8 dešimtmečiais, kai ne vienas fotomenininkas dirbo ir laikraščiuose, ir sukūrė unikalų ciklą, kuris šiandien garsina pasaulinio meno erdvėse. Tad aš tikiu, kad spaudos fotografai, ilgą laiką savęs niekaip nepozicionavę kaip menininkų, gali peržiūrėti savo archyvus, kitomis akimis įvertinti ir galbūt papildyti meno erdvių tinklelį parodomis arba praturtinti meno leidinius. Ne įvykius atspindint, bet kalbant apie kitokias gyvenimo problemas, siekiant atkreipti dėmesį ilgalaikėmis istorijomis, tyrinėjimais. Kada tai nebėra tik siekis įgyvendinti laikraščio užduotį, bet kelyje į šitą užduotį fotografas taip pat stebėjo gyvenimą, jam rūpėjo, kas vyksta. Jeigu mėgino suprasti aplink įvykį vykusį gyvenimą, gal verta tuo pasidalyti?
O kaip kita pusė galėtų papildyti? Tobulėti turime visi. Tiek meno erdvėse gali atsirasti spaudos metodais atliktų kūrinių, tiek spaudos fotografiją galėtų papildyti kiek jautresnis požiūris į tam tikrus reiškinius ar pokyčius kasdienybėje. Pasigendu vizualių, ilgalaikių pasakojimų. Dabar fotografams duodama užduotis ir labai mažai laiko jai atlikti. Ir vis mažiau. Pavyzdžiui, nubėgti iki teismo posėdžio ir nufotografuoti pro duris išeinantį vieną ar kitą įtariamąjį. O kaip papasakoti tą istoriją, nuo ko viskas prasidėjo, kaip atsitiko ir kokios viso to pasekmės? Kaip būtų įdomu, jei fotografas galėtų tam skirti ne 15 minučių, o, pavyzdžiui, dvejus metus. Kaip trūksta tokių ilgalaikių fotografinių pasakojimų, istorijų, tyrinėjimų.
Čia mes kalbame apie tam tikros kūrėjo ar tyrėjo strategijos perėmimą arba naudojimą. Apie kiekvieną istoriją galima ilgiau pagalvoti, sukaupti medžiagą, patyrinėti archyvą, mėginti suprasti, kas vyksta dabar, ir kartais gal pavyks nuspėti, kas atsitiks ateityje. Bet kokį įvykį galima papasakoti išsamiau, efektyviau, kad labiau patrauktų žiūrovą, kuris, perskaitęs tokią istoriją, gal ją prisimins visą gyvenimą. O per 15 minučių įvykusias istorijas bus priverstas pamiršti, nes netrukus perskaitys dar kokias 773 naujienas. Neišgyventos istorijos neturi jokių galimybių išlikti mūsų atmintyje.
- Menotyrininkė Vaida Almonaitytė-Navickienė recenzuodama jūsų albumą „Pasivaikščiojimai po Kauno tvirtovę" minėjo, kad mėginate „fotografija atkreipti dėmesį į istorinio paveldo naikinimą, į pernelyg ilgai uždelstą architektūrinio paminklo regeneracijos procesą, į tai, kad miestas turi vertybę ir ja nesinaudoja, dar blogiau - netausoja". Ne per seniausiai Kaune kilo skandalas, kai vieno tarpukario laikų namo nespėta apsaugoti ir jį nugriovė, o kitą tik apgriovė. Kaip manote, ar tokiais atvejais fotografija būtų pajėgi padėti apsaugoti architektūros paveldą?
- Sunku teigti, bet aš tikiu, kad fotografija vis dar atlieka labai svarbią prevencinę funkciją, siekiant apsaugoti tam tikrus reiškinius nuo miesto tapatybei svarbios architektūros naikinimo. Fotografijos istorijoje yra posakis: jeigu nenufotografuota, tai galbūt ir neegzistavo. Šitas laikotarpis gal jau turi ir kitokių formų, kaip įrodyti, kad kas nors buvo, bet fotografija vis dar labai svarbi tokio įrodymo forma. Be abejo, kad mums verta stebėti ne tik naujai atsirandančius reiškinius ir objektus, bet ir kurį laiką esančius, nykstančius, besikeičiančius, besitransformuojančius, atrandančius kitokių formų. Pokyčius sąlygoja visuomenės trumpalaikis arba ilgalaikis poreikis. Deja, labai dažnai trumpalaikis. Kaip galima padėti ar siekti sustabdyti trumpalaikių poreikių sąlygojamus praradimus - man visada labai svarbu.
Prisimenu Gintaro Balčyčio iniciatyvą, turbūt dešimt metų atgal: atkreipti dėmesį į tarpukario architektūrą. Tuo metu buvo surengtas festivalis, bendradarbiaujant parengta paroda, išleistas leidinys. Tikrai stipriai atkreipė dėmesį į tai, ką turėjome mieste ir tiek laiko nevertinome. Tai buvo gražus pavyzdys, gražus architekto ir fotografo bendradarbiavimas. Neseniai pasidžiaugėme, kad pateikta paraiška siekiant Kauno medernizmo architektūra papildyti Pasaulio paveldo sąrašą.
- Ar reikėtų dabar, šiais laikais, panašaus fotofestivalio ar parodos, kad galbūt primintų gyventojams tarpukario laikų architektūros paveldą?
- Aš net neabejoju, kad artimiausius dvejus metus bus ne viena tokia iniciatyva. Manau, ypač Kaunas išgyvena šį atgimimo laikotarpį, kai turime galimybę iš naujo pažinti skirtingas miesto sritis ir pamėginti įvardyti vertingąsias savybes, jomis pasinaudoti ar jas prikelti naujam gyvenimui. Džiugu matyti besikeičiantį miestą nors ir su turbūt nemažai nuostolių. Šiandienos dokumentacija, miesto fiksavimas, mano nuomone, visuomet prasmingas. Išsamūs tyrimai, konferencijos, parodos leidžia matyti pokyčius, ko galėjome neprarasti, galbūt perspėti, kuriuos dalykus verta labiau saugoti ar atsakingiau naikinti tenkinant greito gyvenimo poreikius.
- Pokalbio pradžioje minėjote, kad fotografavote architektūrą, kad per karantiną pavyko pasiekti tai, ko anksčiau nebuvo įmanoma. Ką fiksavote, kokią idėją turėjote?
- Architektūra, kaip ir bet kuri kita sritis, reikalauja tam tikrų žvalgos taškų, svarbu atrasti vietą, iš kurios pastatas labiausiai atsiskleidžia, prakalba. Karantino apribojimai parodė, kaip svarbu kartais sustoti ir neskubėti. Čia ne įvykis, kada pakėlei fotoaparatą ir reikia spėti greitai nufotografuoti, čia reikia tam tikrų ilgesnių ir kantresnių veiksmų. O tam buvo ir yra sąlygos, labai tuo džiaugiuosi.
- Jūs pats esate gimęs, užaugęs ir iki šiol gyvenantis Kaune. Kurioje miesto vietoje turėtų atsistoti Kauno svečias, kad ten padarytoje nuotraukoje atsivertų tikrų tikriausia Kauno dvasia?
- Turbūt pakviesčiau atradus nuostabų fasadą išdrįsti įžengti ir pabūti to pastato vidinėje kiemo pusėje. Man atrodo, kad tame yra toks grožis ir lobis, kurį ne tik svečiams, bet ir miestiečiams dar verta pažinti.
 
Iš LRT.lt

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-04-09 12:02
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media