Fotografija

Eglė Deltuvaitė

2013 m. rugsėjo 10 d., antradienį, 17.30 val. nuoširdžiai Jus kviečiame į Algio Griškevičiaus fotografijų parodos „Iš mutantų gyvenimo" atidarymą Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto fotografijos galerijoje" (Gedimino pr. 43, Vilnius).

Parodoje bus pristatyti naujausi, 2012-2013 metų kūriniai.

Kas yra tie mutantai? Tai besikeičiantys arba pasikeitę objektai. Jie atrodo kaip žmonės, bet ar yra tokie? Kartais sunku suprasti, ar jie - mūsų atspindys ar priešingai - gyvas (?) priekaištas šiandienos visuomenei. Algis Griškevičius kritikuodamas šiuolaikinį kūno įvaizdį, nuolatinį, perdėtą jo aukštinimą sąmoningai deformuoja žmogaus kūną arba sukuria jam neįprastą ir nenatūralų kontekstą. Algio kūryboje žmogus dažnai būna didesnis už aplinką, ji neadekvačiai sumažinama santykyje su žmogumi, taip tarsi dar stipriau pabrėžiamas nepagrįstas žmogaus susireikšminimas ir tuštumas. Kartais žmogaus kūnas yra suskaidomas į dalis, kurios virsta viena iš nereikšmingų tobulos kompozicijos detalių. Ši tendencija ypač ryški natiurmortuose - neatsitiktiniuose mirties simboliuose. Autorius sąmoningai slepia žmogaus veidą, tuo pačiu naikindamas jo tapatybę. Tą beveidį kūną, taigi ir nebe reikšmingą, kažkas laiko virve pririšęs už kojos.  Dievas? Mirtis? Laikas? Likimas? Bet kuriuo atveju, baigtis - tokia pati. Kūnas nudievinamas ir laikinas žmogaus pavidalas susilieja su aplinka. Net Leonardo Da Vinčio „Vitruvijaus žmogus" Algio kūryboje virsta simpatišku vyresnio amžiaus vyro kūnu, įspraustu į iš lazdyno susuktą ratą, o netobulas rakursas tik sustiprina netobulą netobulumo liudijimą. Dar viena ironiška žmogaus kūno suvokimo interpretacija - trofėjai. Žmonių kūno dalys tampa trofėjais ant sienų šalia elnių, vanagų, vėžių ar ožiaragių. Kas gali kolekcionuoti žmones? Tik tas, kas yra stipresnis už jį. Dievas ar Mirtis?..

Dievo, mirties, laiko simboliai būdingi visai Algio kūrybai, tačiau jis nekalba apie religiją. Naudojami biblijiniai motyvai ir simboliai fotografijoje suskamba visu savo realistiniu, gyvo ir tikro žmogaus šiurpumu. Tačiau žmonių ir mutantų santykio klausimas lieka  atviras.

Dalis mutantų laukia dangiškosios manos, kiti saugo požemių ugnį, dar kiti stebi vandenį arba saulėlydį, nardo į žemę, „šviečiasi", o dar kiti - atgailauja... Tarp jų  - moteris ryjanti smėlį („Iš dulkės kilęs, į dulkę pavirsi") iš laikrodžio, kurį kažkas laiko. Žydų herojė Judita, šį kartą gelbėjanti... Ką? Tokios metaforos kaip nukirsta galva, burbulų pūtimas, laimės medžiojimas žymi nerealius pasaulio norus,  jo niekingumą ir nepastovumą, mirties buvimą. „Nuėmimas nuo obels" - ne tik tiesioginė užuomina į biblijinę Ievos ir Adomo istoriją, bet tai - ir nukryžiavimo simbolis, tik aukštyn galva... Ir vėl Algio kūrybai taip būdinga ironija ir absurdas. Kita fotografija - „Jos gundymas" tik patvirtina biblijos temų universalumą, tik gyvatė čia - virvė - vedanti mintis savanoriško išėjimo link.

Nors serija „Iš mutantų gyvenimo" - tiesiogiai nesusijusi su krikščionybe, tačiau amžinieji biblijos motyvai neišvengiamai susiję su dailės istorija ir daugeliui iš mūsų yra užkoduoti religiniai simboliai. Paradoksalu, kai krikščionybė išgyvena vieną sudėtingiausių savo istorijos etapų, menininkas, kritikuodamas dabartį, naudoja simbolius, kurie mums asocijuojasi su religija, šiuolaikinės visuomenės beprasmybei išreikšti. Ši  beprasmybė ir absurdas virsta taiklia dabarties vizualizacija. Galbūt biblijiniai motyvai įsitvirtinę visose meno formose tampa tinkamiausia kalba pabrėžti tai, ką visi suvokiame, bet iš to paties tuštumo šiandien negalime pripažinti.

Beje, skiriamasis mutantų ženklas - paukščio galva. Nesu tikra, ar simbolių kalba reikšminga ir šį kartą, tačiau bet kuriuo atveju jo buvimas brėžia dar vieną priešpriešą tarp simbolio prasmės ir kritikos objekto. Paukštis - amžinumo išlaikymo pagalbininkas, žmonių gerovės sargas, laisvos dvasios simbolis. Taip pat tai augimo, gausumo, dvasinio pakilimo bei įkvėpimo simbolis. Ši priešprieša sugrąžina klausimą: ar mutanto kaukė mums tinka?

Paroda „Iš mutantų gyvenimo" - šiemet septintoji. Algio kūryba jau buvo pristatyta fotografijos festivalyje „Norderlicht" bei šiuolaikinio meno festivalyje „Huntenkunst 2013" Nyderlanduose, galerijoje „Showraum Trofėjas" Berlyne. Šiuo metu Europos Parlamente galima pamatyti EP kolekcijos rinktinę, kurios dalis - A. Griškevičiaus ir kitų septynių menininkų iš Lietuvos darbai. Rugsėjo pabaigoje galerija STP meno mugėje „Berliner Liste" dalyvaus pristatydama tik Algio fotografiją.

Algis Griškevičius gimė 1954 m. Vilniuje. 1985 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). 1976-1980 m. dirbo dailininko padėjėju Operos ir baleto teatre, 1980-1990 m. - Vilniaus Jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku dekoratoriumi. 1988 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Parodose dalyvauja nuo 1986 m. Surengė virš 50 personalinių ir dalyvavo daugiau nei 90 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo darbų yra įsigiję: Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Alytaus kraštotyros muziejus, Tretjakovo dailės galerija, Rusija, Jekate­rinburgo vaizduojamojo meno muziejus, Rusija, Jane Voorhees Zimmerli meno muziejus, Naujasis Džersis, JAV bei įvairių šalių meno kolekcionieriai.

Paroda veiks iki 2013 m. rugsėjo 28 d. Parodos atidaryme dalyvaus autorius.

Prospekto fotografijos galerijos darbo laikas: II - V 12-18 val., VI 12-16 val.