Fotografija

Lietuvos fotografų kartų kaita pristatyta Baltarusijoje

Baltarusijos sostinėje Minske atidaryta Lietuvos fotografijos kartas pristatanti paroda. Ją, miesto istorijos muziejaus Michailo Savicko galerijoje, kovo 5 dieną atidarė LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Baltarusijos Respublikoje Evaldas Ignatavičius ir fotografai Algis Griškevičius bei Gytis Skudžinskas kurių parodos buvo sudedamoji šios parodos dalis.

Tokia didelė fotografijų paroda Baltarusijoje pristatoma pirmą kartą atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos fotomenininkų sąjungai ją surengti pagelbėjo Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje bei Baltarusijos fotografijos meno visuomeninė organizacija. Parodoje „Lietuvos fotografų kartų kaita" pristatoma daugiau nei 100 fotografijų atspindinčių plačią amplitudę kūrybinių tendencijų. Ši jungtinė paroda sudaryta iš penkių parodų: parodoje skirtoje Lietuvos fotomėgėjų sąjungos 80-mečiui pateikiami devynių prieškario Lietuvos fotomėgėjų sąjungos narių darbai, „Fotografai - Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai" tai paroda pristatanti gerai Lietuvoje ir pasaulyje žinomus fotomenininkus, kuriems 1990-2011 m. buvo suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, šiandieną parodoje atstovauja Algis Griškevičius, Gytis Skudžinskas ir Vilma Samulionytė su autorinėmis parodomis. Šie skirtingi autoriai gražiai išryškina fotografijos ribų neapibrėžtumą ir raiškos galimybių platumą.

Kovo 6 dieną ten pat Algis Griškevičius ir Gytis Skudžinskas surengė įdomias paskaitas, kuriose pristatė savo kūrybą, kalbėjo ir apie Lietuvos fotografijos šiandienos tendencijas. http://www.znyata.com/vystavki/litovskaja-fotografija.html

Plačiau apie parodas:

Lietuvos fotomėgėjų sąjungos 80-mečiui skirta fotografijų paroda

1933 m.sausio 15 d. Kaune žinomo žurnalisto Petro Babicko iniciatyva buvo įkurta Lietuvos fotomėgėjų sąjungą. Tai buvo viena iš pirmųjų fotografų organizacijų, numačiusi plačią veiklos programą: telkti visus Lietuvos fotomėgėjus ir jiems pritariančius, tobulinti mūsų fotografiją meniniu, moksliniu ir praktiniu požiūriu, propaguoti užsienyje. Palaipsniui įsibėgėjo parodinė veikla: buvo surengtos penkios parodos, visos su katalogais. Sąjungos nariai fotografai pradėjo dalyvauti ne tik Lietuvos fotoparodose, bet ir užsienyje rengiamuose fotografijos konkursuose bei salonuose. Buvo gauti ir pirmieji tarptautiniai apdovanojimai. Svariausiais apdovanojimais reikėtų laikyti aukso medalius pelnytus 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime.

Jubiliejinėje parodoje pateikiami devynių prieškario Lietuvos fotomėgėjų sąjungos narių Vytauto Augustino, Petro Babicko, Balio Buračo, Kazio ir Antaninos Laucių, Stepono Kolupailos, Otto Milaševičiaus, Antano Naruševičiaus ir Medardo Vasiliausko darbai.

Paroda „Fotografai - Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai"

Parodoje „Fotografai - Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai" pristatomi gerai Lietuvoje ir pasaulyje žinomi fotomenininkai, Lietuvos fotografijos klasikai, kuriems 1990-2011 m. buvo suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Tai: Romualdas Požerskis, Aleksandras Macijauskas, Algimantas Kunčius, Antanas Sutkus, Stanislovas Žvirgždas, Vytautas Balčytis, Romualdas Rakauskas, Algimantas Aleksandravičius. Pirmą kartą ši paroda buvo eksponuojama 2013 metų gruodžio mėnesį Vilniaus rotušėje kur vyko to paties pavadinimo leidinio pristatymas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos kasmetinis renginys, Skirmanto Valiulio premijos bei kitų apdovanojimų fotografams įteikimais. Tai pirmoji šios parodos kelionė už Lietuvos ribų.

Algis Griškevičius „Mikališkių stebuklai"

Algio Griškevičiaus fotografijų paroda „Mikališkių stebuklai". A. Griškevičius ilgą laiką viešumoje prisistatinėjęs kaip tapytojas, jau kurį laiką intensyviai skverbiasi į fotografijos sritį. Autorius jau ne vienerius metus pateikia savo fotografijas kasmetiniam Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščiui „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien", kartkartėmis su fotografiniais projektais pristatomas vienoje ar kitoje grupinėje parodoje. Nors fotografijos techniką menininkas neretai  naudoja kaip eskizinę priemonę tapyboje, ši paroda skirta tik fotografijoms ir jų atsiradimo istorijai.

Su Griškevičiui būdinga šilta ironija parodoje pasakojama apie Mikališkių kaime vykstančius stebuklus. Kiekviena nuotrauka - atskira istorija, kurias jungia menininko pamėgti modeliai Mykolas ir Raimundas, įkūnijantis vis kitus mitologinius personažus. Parodoje daug nuogo kūno tiek vyriško, tiek moteriško, tačiau jie čia ne dėl erotinio grožio. Kaip teigia pats autorius „mano fotografuojami aptukę ir nuplikę diedai įneša tam tikros pusiausvyros į kūno grožio sampratą Lietuvoje".

Gytis Skudžinskas „Tyla"

Šio ciklo darbai eliminuoja orientacinius erdvės ir laiko parametrus bei siekia kalbėti apie perpildytą atvaizdo reprodukcijų rinką.

Fotografija be įvykio / pranešimo dezorientuoja stebėtoją bei naikina regėjimo kaip greito pažinimo patirtį. Gamtoje, viešose ir privačiose erdvėse užfiksuoti atvaizdai suvokėjui netransliuoja aiškių tos erdvės parametrų, bet priešingai, jungiasi į tęstinę vizualinę konstrukciją, kurios pagrindinis tikslas - ne esamos situacijos reprodukavimas, bet ribos tarp regimo ir suvokiamo, pažįstamo ir svetimo, natūralaus ir socialaus akcentavimas. Jei tylą suprastume kaip protestą prieš nuspėjamą tuščiažodžiavimą, tai šiose fotografijose eliminuojamos perteklinės vizualinės nuorodos.

Iš kitos pusės, asketiškas fotografijų vizualumas cituoja bei permąsto minimalistinės dailės istoriją.

Vilma Samulionytė „Kosha"

Saudo Arabijoje kosha (iš arabų kalbos išvertus yra fonas) vadinama scena ir nuotakos sostas, kuriame ji sėdi savo vestuvių dieną, iš kurio ją ateina pasiimti vyras, jame sėdinčią sveikina visos abiejų pusių giminaitės (vyrai ir moterys vestuves švenčia atskirai). Tai svarbiausia, labiausiai matoma ir dekoruojama vieta vestuvėse, kur pora tampa oficialiai susituokę.

Šiais laikais turbūt nebeverta diskutuoti dėl legendinės V.Šekspyro frazės "Visas pasaulis yra scena". Kasdienių vaidmenų ir ritualų svarbą bei egzistavimą pabrėžia daugelis socialinių mokslų. Įvaizdžių kūrimas tampa kone svarbiausia reklaminės ir pramogų industrijos dalimi. Ir nors pripažįstamas tų kasdienių ritualų ir vaidmenų būtinumas neretai jie tampa ir kritikos objektu. Kita vertus vakarietiškoje kultūroje mes daugiau ar mažiau galime koreguoti savo socialinį statusą ir pasirinkti prioritetus. 

Rytų kultūrose yra atsiduodama nusistovėjusioms religijos ir tradicijos normoms. Pasirinkimo teisė nors ir deklaruojama, bet retai kada kertiniai kanonai yra laužomi.

Duotinė situacijos sąlyga - žmonių nebuvimas yra privalumas, nes galima susikoncentruoti į vienalypę kompozicijos ir pasikartojimo dermę. Realių moterų buvimas tenkintų kažkokį vojeristinį smalsumą, bet taip pat viską sukonkretintų iki absoliučios improvizacijos nebuvimo. Kartotinumas ir statiškumas kompozicijoje leidžia akiai judėti detalėmis, duodančias aiškias užuominas į visuomenės ritualus, kontekstus, vertybes, kultūrą, skonį.