Fotografija

Valentinas Juraitis

-Fotografija mano gyvenime atsirado, kai žmona Emilija 1952-aisiais padovanojo rusišką fotoaparatą "Zorkij". Tais pačiais metais išvykome į pirmąją povestuvinę kelionę į Palangą. Vakarais, kai lydėdavome saulę, aš stebėdavau, kaip darbuojasi fotografai: pastato damą, ištiesia ranką, saulė guli jos delne. Ir aš taip bandžiau, kaip jie. Jaučiausi išdidžiai - kaip ką tik gimęs fotografas. Nuo šio menkniekio viskas ir prasidėjo. - prisimena savo pirmąją pažintį su fotografija Vaclovas Straukas, mūsų lietuviškosios fotografijos klasikas, visą savo kūrybinį gyvenimą paskyręs Pamariui, jo žmonėms, , kopų  toliams, Baltijos mėlynei.

 Vaclovas Straukas  yra vyriausiais amžiumi mūsų fotomenenininkas, savo kūryba daug prisidėjęs ugdant vadinajają lietuviškąją  fotografijos mokyklą. Jis -  patriarchas, -pernai  pažymėjo garbingą jubiliejų - devyniasdešimtmetį.

Per gyvenimą eidamas ramiu neskubančiu žingsniu, jis išbandė įvairių profesijų, užsiėmimų. Nors ir trumpai, mokėsi aktorystės meno, dirbo pedagoginį darbą, mokykloje vadovavo dramos būreliui, buvo neblogas skaitovas, dirbo radijo diktoriumi, kino teatro direktoriumi...

Nors daugiausia fotografavo pamarį, žvejus, uostamiesčio erdves, V. Strauko pasaulėjautoje, kaip ir daugelio  iš tos fotografų kūrėjų  kartos ryškios kaimiškos šaknys, jo paties žemaitiškos Šilalės  klodų atgarsiai ir patriachalinis, humanistinis vertybių  suvokimas ir perteikimas.

Svarbiausi V. Strauko darbai - „Pamario motyvai" (1972), „Kopos" (1975), „Jaunoji Klaipėda" (1977-1979), „Paskutinis skambutis" (1975-1987), „Neringa" (2004) ir „Fotografijos" (2007). Jo kūryba įvertinta daugybe tarptautinių fotografijos  apdovanojimų, medalių. 1999 m. jam įteiktas Valstybinis apdovanojimas penktojo laipsnio Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas

V. Strauko fotografijose užfiksuota daug šviesių, optimistiškų gyvenimo akimirkų. Žvelgiant į jas  tarsi jauti atsvarą šiandien tam dažnai matomam smurtui per TV, ir demonstruojamam pesimizmą, tamsiosioms  žmogaus gyvenimo pusėms.

 Fotomenininkas sako, kad, kur didelė nelaimė, ten jis būti negali, stengiasi kuo greičiau pasitraukti. Jo aplinka ten, kur jaučiasi gyvenimo džiaugsmas.

Režisavęs mėgėjiško teatro spektaklius, autorius ,,Paskutinio skambučio" ciklo fotografijose vykusiai, nesislėpdamas, negudraudamas režisuoja tiesmukiškas, tačiau be galo nuoširdžias scenas - fotografijas. Iš fotografijų žvelgiančiuose moksleivių veiduose persismelkia naivumas, sumišęs su koketiškumu, trykštanti jaunystė. Būtent nuoširdumas, naturalus aplinkos pajautimas, neperžengantis į sovietmečiui būdingą paradinį optimizmą  būdingas V. Strauko fotografijoms, kurios praturtina lietuviškos klasikos fondą.