Fotografija

Nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. (antradienio) maloniai Jus kviečiame į Mildos Drazdauskaitės fotografijų parodą „Jaunavedžiai ir visi kiti" Lietuvos fotomenininkų sąjungos

„Vilniaus" fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 (įėjimas iš Didžiosios g. 19),Vilnius).

Parodos ir katalogo pristatymas vyks rugpjūčio 21 d. 17.30 val.

*****

Kas yra Milda Drazdauskaitė? Ilgaplaukė mergelė gėlėta suknele su ramunių vainiku ant galvos ir stiklainiu - rankose? Skrybėlėta dama su ožka, susiruošusi prisidegti cigaretę, jau styrančią iš perkreiptos burnos? Kurią bepasirinktum, ji netiks prie humanistinės fotografijos klasikų, nes jos žmonės akivaizdžiai pozuoja, tarsi šaipydamiesi iš pretenzijos „pagauti gyvenimą". Ji netiks ir prie „konceptualistų", nes nedaro iš fotografijos ženklo, kalba vaizdu. Jos fotografija yra laisvas atomas mūsų fotografijos istorijoje. Ją lygino su Diana Arbus ir Violeta Bubelyte. Bet tai buvo klaida. Arbus domino luošiai ir keistuoliai, gyvenantys tikrovės izoliatoriuose. Drazdauskaitės fotografijų personažai yra „mes", aptinkami tokie patys bet kur (po)sovietinėje erdvėje. Su Bubelyte ją sieja nebent tai, kad jos abi fotografuoja save (Milda - tik kartais). Abu palyginimai formalūs ir netgi nurašantys šių fotografių kūrybą - suprask, tai atskira, moterų, lyga. Tada nereikia konkuruoti ir gilintis.

Bet pažvelkime atidžiau. Drazdauskaitė pasirodė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai viskas dar buvo aišku: Lietuvos fotografijos „mokykla" klestėjo, gyvenimą reikėjo rodyti gražiai, žmogus turėjo būti taurus, romantiškas, nekaltas. Svajojusi studijuoti kinematografiją, bet baigusi automobilių kelių inžinieriaus specialybę, ji atėjo pas Antaną Sutkų ir pasiprašė būti laborante - mokytis amato. Parodė savo fotografijas. Sutkus atmetė peizažus, bet įvertino žmones. Jie ir tapo jos tema. Nuo tol Drazdauskaitės vieta fotografų bendruomenėje buvo dviprasmiška. Regis, ji buvo vertinama: jos darbus nuolat siųsdavo į tarptautines parodas, ji laimėdavo prizus, apie ją rašė. Kita vertus, buvo leidžiama siųsti tik kelis, tuos pačius, patikrintus vaizdus, o personalines parodas ji tegalėjo surengti marginalinėse erdvėse. Ir tik 1991 m. kritikai atkreipė dėmesį į neįprastą Mildos matymą, kai Gintaras Zinkevičius ją įtraukė į 7 fotografų parodą, o kartu - į naujosios fotografijos kontekstą.

Jos tarpinę būseną lėmė su menu nesieto „liaudiško" žanro naudojimas- „fotografija atminčiai" įveikia modelių pasipriešinimą, o fotografę apsaugo nuo susireikšminimo. Bet ji ir nekuria „pranešimo", yra „lėkšta", kaip pasakytų Rolandas Barthes'as[1]. Bobulės juodomis skaromis, diedukai apsmukusiomis kelnėmis, apsvaigę jaunavedžiai fotografuojasi, nes nori įsiamžinti ir nė nenutuokia, kad iš to bus daromas menas. Bus griežtai atrenkama, kad žmonės „atspindėtų save", retušuojama, atsisakoma detalių. Tada išryškės netyčia išsprūdę šypsniai, rimtumas, suglumimas, džiaugsmas, apsimetimas, liūdesys, nuobodulys ir visos kitos būsenos. Jų pasiruošimas šiai akimirkai paliko pėdsakus vaizde: ant stalo padėtos net dvi stiklinės su pamerktomis rudeninėmis puokštėmis, nupintas ramunių vainikas, apsivilktos gražiausios suknelės (būtinai gėlėtos), užsidėta mamos kepuraitė, atsineštas madų žurnalas, begalvė širdį rodančios Marijos statulėlė ir žvilgantys karoliai. Fotografavimasis atminčiai, žvelgiant į nenuspėjamą fotoaparato akį, nuo jų pačių nuslepia tai, kad čia vyksta gražesnio gyvenimo performansas, kurio metu išryškėja tas negražesnis. Jį ir galėsime tyrinėti be gailesčio. Bet tada, kai pagal „naiviosios" fotografijos formulę pagaminamas nenaivus, kruopščiai padarytas portretas, išeina kažkas trečias. Kas?

Disonansas, nujaučiamas, bet nelengvai apčiuopiamas. Tarp nuoširdaus noro įsiamžinti ir tos pastangos bergždumo. Tarp tvirto savęs teigimo ir kaukės, slepiančios nežinojimą, kas esi. Tarp „rimto" apipavidalinimo ir (auto)ironijos. Tai yra visai ne fotografijos atminčiai. Jų netikrumas išreikštas juodu rėmu. „Kam tu jas rėmini?" - klausdavo Mildos. „Kad būtų faktas, kad būtų užfiksuotas momentas", - atsako ji. „Ir kas iš to?" - niekas nebepaklausia. Ogi nieko - gedulo rėmas rodo, kas neišvengiamai atsitiks (ir per tiek metų jau atsitiko) netgi tiems, kurie žiūri į galimybę išsaugoti šią akimirką optimistiškai. Ir kokia gi ta akimirka? Senukui skinant gėlę, katė lange mosteli uodega. Vyras prisnūdo, moteris rūko. Labai svarbu tai atsiminti. Įsirėminti ir pasikabinti ant sienos. Uždėti egzistencinį atspaudą ant to, kas nereikšminga ir praeina. Portretuojamieji to nežino. Jie tiki. Todėl 1992 m. ką tik studijas baigęs menotyrininkas Herkus Kunčius galėjo parašyti (susižavėjęs), kad „gyvenimiška poza čia paverčiama įvykiu, kuris atskleidžiamas per „pozuotojus" - paprastus, geraširdžius, naivokus ir... paveiktus laiko idiotizmo. Šios nuotraukos - dvasinis autodafė, kurį įvykdyti apsiima pati autorė, beje, ir pačiai sau."[2] Ji pati yra viena iš tų dostojevskiškų „idiotų", kurie jausdamiesi neadekvatūs turi kažkaip išgyventi šalia „normalių" - tų, kuriems viskas aišku. Betgi tokių čia ir nėra...

Toks požiūris buvo nepriimtinas sovietmečiu. Todėl apie Drazdauskaitę rašęs filosofas Romualdas Ozolas turėjo pripažinti, kad jos žmogus dar nepakylėtas iki absoliuto[3]. Ką darysi... Jos personažai, pagauti kažkur Kijevo gatvėse, Daugpilio stotyje, Lietuvos kaime su savo portfeliais ir kasdienybe, su savo nėriniuotomis apykaklėmis, ant taburetės patiektomis vaišėmis ir armonikomis, neatitinka romantinės fotografijos klišės. Neidealiai pozuojanti nuoga „dama" šaiposi iš paties akto žanro, tarsi klausdama - ar tai ir yra viskas, ką galite pasakyti apie mane? Drazdauskaitės portretuose sureikšmintų būsenų gilioji beprasmybė akivaizdi, kaip ir tai, kad visi tie žmonės priklauso pažemintųjų sluoksniui, kad neturi jokios vilties ką nors pakeisti. Juose savęs neatpažintų Eduardo Mieželaičio „Žmogus", bet mielai su jais susitapatintų Marcelijaus Martinaičio Kukutis, kurio ausyje „užaugo smagi kumelaitė" ir dabar taip gėda prieš pažįstamus, kad net reikia bijoti mirties.

Toks žmogus yra amžinas. Dėl to Drazdauskaitės fotografijos nesikeičia - jei nežvilgtelėtum į datas, neįtartum, kad vienos užfiksuotos 1970 metais, o kitos - 1998-aisiais. Beveik trisdešimties metų tarpas ir politinių sistemų virsmas nieko nereiškia - šių žmonių sąmonėje nieko neįvyko. Gal tai ir yra tas trūkstamas absoliuto ženklas? Nukenksmintas sveika ironijos doze ir dygia išmintimi.

Agnė Narušytė

Milda Drazdauskaitė

Gimė 1951 m. gruodžio 15 d. Vilniuje. 1970 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. 1975 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas).

1977 - 1990 m. dirbo Lietuvos fotografijos meno draugijoje, vėliau - Lietuvos fotomenininkų sąjungoje.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos nare tapo 1978 m. Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m. Nuo 1994 m. yra Tarptautinės meninės fotografijos organizacijos (FIAP) narė menininkė fotografė (AFIAP).

Pagrindinės personalinės parodos

1980 Lietuvos TSR Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausioji farmacijos valdyba

1981 Radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo institutas Kaunas

1984 LTSR mokslinis metodinis kultūros centras, Vilnius

1986 Ventspilis, Latvija

1989 Fotomenininkų draugijos patalpos Uljanovskas, Rusija

1992 Vilniaus fotografijos galerija, Vilnius

1992 Fotografijos muziejus, Šiauliai

1992 Fotografijos galerija, Marijampolė

1993 Alytaus savivaldybė, Alytus

1996 Alytaus biblioteka, Alytus

2014 Vilniaus fotografijos galerija, Vilnius

Bibliografija:

Ozolas Romualdas. Milda Drazdauskaitė // Nemunas, 1979, Nr. 3, p. 30.

Литовский фотомастер Милда Драздаускайте // Советская Вента, 19 марта 1988 г., Но. 45 (8215), с. 3.

Kubilius Steponas. Kasdienybės veidai // Šeima, 1990, Nr. 2, p. 24 - 25.

Baranauskaitė Audra. Išlipti iš autobuso... // Respublika, 1991, gruodžio 10 d., p. 4.

 Kunčius Herkus. Prasiskverbimai iš po... // Krantai, 1992, sausis, vasaris, kovas, p. 100 - 102.

Armonaitė Liucija. Mildos Drazdauskaitės žmonės // Mažoji Lietuva (Klaipėda), 1992, vasario 20 d., p. 11.

Baranauskaitė Audra. Likimas panoro, kad ji taptų fotografe // Amžius, 1992 m. vasario 15 d., p. 6.

Vitkauskaitė Jurga. „Molio" paieškos // Literatūra ir menas, 1992 m. vasario 15 d., p. 8

Jonikaitė Aušra. Nuotrauka atminčiai // Lietuvos aidas, 1992 m. vasario 19 d., p. 9.

Valiulis Skirmantas. Lašas po lašo // Šiaurės Atėnai, 1992 m., vasario 21 d., p. 8.

Станкевичене Р. Мгновение отражающее жизнь // Эхо Литвы, 1992 m. vasario 27, p. 5.

Kinčinaitis Virginijus. Pasivaikščiojimai. Nuo fotografijos muziejaus iki „Laiptų" galerijos: [Apie M. Drazdauskaitės ir G. Liago fotografijų parodą, Šiauliai] // Šiaulių kraštas, 1992 m. rugsėjo 19 d., p. 5.

Cicėnas Rimas. Milda Drazdauskaitė // Tau ir namams, 1994, Nr. 3, p. 13; taip pat jos fotografijos iliustruoja kitus straipsnius p. 12, 19.

Fotografė Milda Drazdauskaitė: „Ieškau tikro veido". Užrašė Virginija Kavaliauskaitė // Šeimininkė, 1997 m. sausio 15 d., Nr. 2 (252), p. 5, taip pat jos fotografija publikuota p. 1.

Roland Barthes, Cameralucida, vertė Agnė Narušytė, Kaunas: Kitos knygos, 2012, p. 110-112.

 Herkus Kunčius, „Prasiskverbimai iš po...", in: Krantai, 1992, sausis, vasaris, kovas, p. 101.

 Romualdas Ozolas, „Milda Drazdauskaitė", in: Nemunas, 1979, Nr. 3, p. 30.