Fotografija

„Žmogus, kurį Lietuva geriau pažįsta iš balso, nei iš veido" - taip neretai pristatomas radijo diktorius, ilgametis spaudos apžvalgininkas, renginių vedėjas, Kalėdų Senelis keliautojas ir fotografas Juozas Šalkauskas. Mes kalbėdami apie šį žmogų turime pridėti ir dar vieną epitetą - Kelmės žentas. Jau keletą savaičių mūsų laikraštyje turėjote galimybę skaityti iš mūsų miesto kilusios Irenos Šalkauskienės pasakojimus, apie įspūdžių kupiną jų šeimos kelionę į Kiniją. Šiandien atėjo metas pakalbinti ir Juozą Šalkauską, šiuo metu besiruošiantį fotografijų parodų atidarymui Kelmėje.

Sausio 23 d. pavakarę į Kelmės krašto muziejų atskubėję fotografijos meno, kelionių ir paties autoriaus gerbėjai galėjo išvysti dvi ekspozicijas: įspūdžiai iš kelionės po Japoniją pristatyti parodoje „Sakurų paunksmėje", o rašytojai ir poetai iš „Poezijos pavasarių" įamžinti nuotraukų rinkinyje „Mūzos palytėti".

- Daugiau nei keturis dešimtmečius dirbote radijo diktoriumi, iki šiol vedate įvairius renginius. Kaip šiame kontekste galima įvardinti fotografiją: darbas ar pomėgis?

- Tikriausiai tai pomėgis, kartais persipinantis su darbu ar kita mano veikla. Kurį laiką dirbau „Eltos" fotokronikos vadovu, todėl tada fotografija buvo tiesiogiai susijusi su mano darbu.

- Kaip susidomėjote fotografija? Kuo ji Jums pasirodė žavi?

- Susidomėjau dar vaikystėje. Vaikams, ypač gyvenantiems provincijoje, tais laikais nebuvo didelio pasirinkimo kuo užsiimti po pamokų. Fotografija žavi dėl dviejų dalykų. Pirmiausia ja galima užfiksuoti tai, kas yra svarbu, o antra - ji gali būti viena iš meno rūšių, leidžianti nuolatos tobulinti savo įgūdžius šioje srityje ir siekti geresnių rezultatų.

- Apkeliavote daug šalių. Tikriausiai visos išvykos liko įamžintos fotografijose. Ar dažnai vėl „pakeliaujate" žvelgdamas į nuotraukas?

- Iš tikrųjų stengiuosi įamžinti tai, ką kelionėse pamatau įdomaus. Dėl laiko stokos negaliu vėl tiek „pakeliauti" po nuotraukas, kiek norėčiau.

- Kaip atrenkate nuotraukas, kurias norite publikuoti, pristatyti parodose? Koks jausmas apima, kai savo darbus pamatote ekspozicijų erdvėse?

- Tai priklauso nuo temos. Pavyzdžiui, jeigu tai dokumentinio pobūdžio paroda, pirmiausia atsižvelgiu į tai, ką naujo iš fotografijos sužinos žiūrovas, kuo jį praturtins kokio nors žmogaus portretas ar įvykis. Kitokio pobūdžio nuotraukas atrenku remdamasis kitokiais kriterijais. Čia reikšmės turi tai, kokias emocijas parodos lankytojui galėtų sukelti koks nors fragmentas, spalva, apšvietimas ar judesys ir pan. Jausmas, be abejo, būna malonus, bet kartu ir nerimastingas - kaip tavo darbus įvertins lankytojai.

- Esate surengęs ne vieną fotografijų parodą, paruošęs nuotraukų rinkinius įvairiomis temomis. Kurios iš jų Jums pačiam buvo įsimintiniausios? Kodėl?

­- Bene įsimintiniausia buvo viena iš pirmųjų mano parodų - „Girdimi, bet nematomi Lietuvos radijo žmonės", kurioje įamžinau 70 savo buvusių kolegų.  Ji buvo skirta Lietuvos radijo 70-mečiui.

Man svarbios fotoparodos yra ir iš penkerių olimpinių žaidynių, kuriose užfiksavau garsiausius mūsų šalies sportininkus. Kita vertus, kiekviena paroda yra tarsi tavo vaikas. O jie visi juk būna lygūs.

- Kuo buvo išskirtinė kelionė į Japoniją? Ką turėtų įžvelgti žiūrovai užfiksuotuose šios šalies vaizduose?

- Paroda „Sakurų paunksmėje" - iš mano trečiosios kelionės po šią šalį. Ji išskirtinė tuo, kad paskutinįjį  kartą ten specialiai vykau per vieno iš Japonijos simbolių - sakurų žydėjimą. Tuo metu ši graži šalis būna tarsi išprotėjusi. Kad galėtų grožėtis tuo trumpai trunkančiu gamtos stebuklu, daugelis žmonių ten ima atostogas ir pagal šių vyšnaičių žydėjimo grafiką kartu su beprasiskleidžiančiais žiedais keliauja iš vieno šalies galo į kitą. Tarsi norėdami visiems metams sugerti tų nuostabių žiedų grožį, į gamtą pasipila tūkstančiai japonų - nuo pačių mažiausių iki garbingo amžiaus senolių.                                                                       

Norėčiau, kad iš mano fotografijų žiūrovai pajustų, kaip myli ir saugo gamtą tos šalies gyventojai, o galbūt ir užsikrėstų tuo, kas yra gražu, amžina ir kad tai labiau vertintų.

- Kaip pasikeitė fotografija, jei palygintumėte ją su tuo laiku, kai pradėjote fotografuoti?

- Nuo tų laikų labai smarkiai pasikeitė ne tik fotografija, bet ir patys fotografai. Jie tapo išradingesni, atviresni, drąsiau eksperimentuoja. Jau nekalbu apie šių laikų fotografavimo galimybes. Juk atsirado tiek daug geros fototechnikos, tobuliausių fotoaparatų ir įvairiausios pagalbinės literatūros. Pagaliau mes turime galimybę pažiūrėti, kaip dirba geriausi pasaulio fotomenininkai ir iš jų kai ko pasimokyti.

- Šiandien daug kas tvirtina, kad fotografuoti gali kiekvienas, o ir fotoaparatas tam nebėra būtinas, nes šalia išmanusis telefonas. Kaip pakomentuotumėte tokią nuomonę?

- Be abejo, fotografuoti bet kaip ir bet ką gali kiekvienas, tuo labiau išmaniuoju telefonu. Lygiai taip, kaip ir kiekvienas, net ir neturėdamas klausos, gali dainuoti. Bet norint padaryti gerą nuotrauką, to nepakanka. Pirmiausia reikia gerai išmanyti savo fotoaparato galimybes, pačiam žinoti, ką, kur ir kada nori fotografuoti. Apšvietimas ir kompozicija taip pat yra labai svarbu.

- Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras fotografas?

- Geras fotografas neturi užmigti ant laurų, bet stengtis nuolatos tobulėti, turėti gerą reakciją, intuiciją ir daug kantrybės.

- Ką jums sunkiausia fotografuoti? Ką - įdomiausia?

- Kartais fotografuoti būna sunku techniškai - blogas priėjimas, apšvietimas, kieno nors biurokratizmas. O kartais - ir dvasiškai - ne toks tavo ar fotografuojamo objekto nusiteikimas ir pan.

Įdomu fotografuoti viską, kas vertas dėmesio, kas gali suteikti tau ir kitiems daug gerų emocijų ar kuo nors praturtinti žiūrovą.

- Kažkada teko matyti ir Jūsų dukros nuotraukų ekspoziciją. Fotografuoti mėgsta ir Jūsų žmona. Ar fotografija galima užsikrėsti?

- Dukra tapo profesionalia fotografe, o su žmona išsileidome jau tris kelionių fotoknygas - „Kelionė į Vietnamą", „Namaste, Indija" ir „Sveika, Kinija", kuriose sudėtos mūsų abiejų fotografijos.                                                                                                                                        Neabejoju, kad fotografija galima užsikrėsti. To išvengia tik tie, kurie rankose nėra laikę fotoaparato.

- Nors Juozas Šalkauskas labiausiai žinomas kaip sodraus balso savininkas, tačiau bent kiek žingeidesni yra girdėję, o gal ir matę, kaklaraiščių kolekciją. Kada ir kaip gimė idėja rinkti šiuos aksesuarus? Kuris šios kolekcijos eksponatas Jums pats mieliausias? Gal kada ir Kelmės publika turės galimybę išvysti šią kolekciją?

­- Kaklaraiščių „liga" susirgau nuo tada, kai pradėjau dalyvauti įvairiuose renginiuose ir ten pamačiau įdomių ne tik klasikinių, bet ir netradicinių kaklaraiščių.  Mieliausių turiu ne vieną. Vieni  iš jų man mielesni dėl originalios išvaizdos, kiti - dėl jų atsiradimo mano kolekcijoje istorijos. Bene labiausiai vertinu man jubiliejaus proga žento padarytą medinį besilankstantį kaklaraištį.

Jei žinočiau, kad kelmiškiams būtų įdomu juos pamatyti, mielai juos parodyčiau parodoje.

- Renginių vedimas, fotografija, kelionės, kolekcijos rinkimas, dar ir garsiausio šalies Kalėdų Senelio vardas... Kada viską spėjate? Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?

- Tai, ką išvardijote, didele dalimi ir sudaro mano laisvalaikį. Būtų gerai, jei kur nors būtų galima nusipirkti daugiau laiko, bet, deja...

- Šiuo metu dirbate Vilniaus rotušės ceremonmeisteriu. Kuo ši tarnyba įdomi Jums?

- Kadangi esu vedęs ir organizavęs daugybę renginių, dabartinės pareigos manęs labai nenustebino. Šioje srityje turėjau nemažą įdirbį. Rotušėje vyksta daug įdomių renginių, todėl nuobodžiauti nėra kada.

- Pastarosiomis savaitėmis mūsų laikraščio skaitytojai turėjo progą skaityti Šalkauskų šeimos įspūdžius iš kelionės į Kiniją. Ar ir šios kelionės vaizdai kada nors taps parodos ekspozicija?

- Dėl to negaliu atsakyti nei taip, nei ne, nes dar turiu daugybę neįgyvendintų planų.   

Dėkoju už pokalbį!

Kalbino Monika Žukauskaitė

laikraščio „Kelmiškis‘ redaktorė