Fotografija

Lapkričio 17 d., antradienį, 17.30 val. „Prospekto" fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Sauliaus Saladūno fotografijų paroda „Plokštumos". Atidaryme dalyvaus autorius. Paroda bus eksponuojama iki gruodžio 5 dienos.

Plokštumos

Tai naujai sukurta fotografijų serija, kurioje moksliškai pagrįstą plokštumos supratimą bandoma perteikti fotovizualinėmis priemonėmis.

"Galvojant, kad fotografija yra realybės reljefo atvaizdas, gebantis gana tiksliai perteikti tikrovės materiją. Bet visada žvelgiant į ją atsimuši į plokštumą  ir tik vaizduotėje suvoki jos reljefiškumą. Vienu metu sugalvojau kaip sustiprinti fotografinio vaizdo tikrovės iliuziją priduodant lyg trimatės erdvės suvokimą. Atrodė, kad jau kažkas užčiuopta ir norėjosi tą kūrybos etapą tęsti. Neužteko jėgų atitrūkti nuo tuo metu labai stiprų fotografinį poveikį dariusių Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko fotografiniu vaizdų realybės. Vėliau nuobudolio estetikos laikotarpyje perteikia materialios  realybės tikrovę savaip.

Gyvenimo paprastumo dėsniai banguoja, kartojasi, gal kartais ir užčiuopia naujoviškas formas ar vizualines  išraiškas. Tačiau to bangavimo fotografinės plokštumos neduoda ramybės, juolab, kad kaip siena į kurią kaskart atsimušęs susižeidi .

Taigi plokštumos!

Jos yra dvi, viena, kurią visa gyvenimą gali vizualizuoti, transformuoti ar perstatinėti, o kita kuri tylėdama stebi tave ir tavo pastangas ją suprasti ar įveikti. Svajonės pasąmonėje suformuoja iliuzijas ir mes atsiduriame lyg tarp dviejų plokštumų - tikrovės vaizdo ir perkeltos į kopiją. Čia kaip sapno ir tikrovės sukurta erdvė kurioje kiekvienas labai  individualiai suvokiame ir interpretuojame  išgyvenimų patirtis. Plokštumos paviršiaus reljefas, faktūra šiais skaitmeninės vizualizacijos laikais veikia kaip informacinis triukšmas. Taigi, tas paviršius ir yra šiuolaikinis informacinis kodas, kuris perteikiamas kūryboje.

Galbūt vieni nuėjo į fotografinio vaizdo gilumą, o kiti manau pasislinko atgal į paviršių. Kuo daugiau prie to paviršiaus vaizdų prisiliečiama, tuo įdomiau, gal tik nedaugeliui suvokiamas prasmes matant.

Temos pasirinkimas tai ilgalaikio kūrybinio gyvenimo brandinta tema, tai naujas subtilus vizualinės reikšmės šiuolaikinėje fotografijoje reiškinys", - Saulius Saladūnas

„Marsas Vilniuje"

Pastaruoju metu esame sužavėti žiniasklaidoje išplatintomis Marso planetos fotografijomis. Jau nuo 2006 m. aplink Marsą skrieja „Mars Reconnaissance Orbiter" (MRO) zondas, kuris stebimus vaizdus nepertraukiamai fiksuoja MRO borte integruota didelės skiriamosios gebos eksperimentine fotosistema HiRISE. Būtent ši sistema mums suteikia galimybę išplėsti fotografinio vaizdo sampratą ir pamatyti tai, kas iki šiol buvo modeliuojama tik fantastiniuose trimatės skaitmeninės grafikos kūriniuose.

Neįtikėtino grožio, keistumo, spalvų, faktūrų ir reljefų kosminiai peizažai nukelia vaizduotę anapus pažįstamo laiko ir erdvės, anapus įprastos gravitacijos ir nurodo dar nepažinių, bet galimų horizontų perspektyvas. Šie vaizdai žadina vaizduotę, o įgyta patirtis išlaisvina mus iš konkrečios teritorijos, iš kūniškos patirties kiauto bei jungia smegenų neuronus keistomis kombinacijomis, kurios sukuria begalybės pojūtį ir budina prislopusį pažinimo troškulį.

Kita vertus, tai labai tolimi vaizdai - abstraktūs ir kaleidoskopiški. Tai nerealistinių spalvų, ledinių atspindžių, geometrinės ritmikos, sudėtingų briaunų ir įdubų ornamentuotės. Tokių vaizdų sukeltą euforiją labai greitai pakeičia nuojauta, kad tai kitas, svetimas pasaulis. Jis ne mūsų. Už jo yra dar nuostabesni kristaliniai peizažai ir purpurinės kosmoso šviesos. Tačiau mūsų gyvenimiškas laikas per trumpas šių horizontų akivaizdoje. Juo labiau, kad tyrinėti dar yra ką ir čia pat, pakeliui į darželį, savo kontorą ar auditoriją.

Šias mintis man sukėlė neseniai sukurtas panevėžiečio fotografo  Sauliaus Saladūno fotografijų ciklas „Plokštumos". Fotografas, kaip tikras archeologas ir apleistų statinių žvalgas, iššniukštinėjo, išlandžiojo, perėjo ir perlipo senuosius Vilniaus kvartalus ir sukūrė neįtikėtinai estetiškų, abstrakčių fotografijų seriją. Šiame naujame autoriaus cikle man įdomiausia yra tai, kaip mums kasdien matomas, laiko nušiurentas Vilniaus senamiesčio sienos fragmentas transformuojasi į begalybėje nutolusį, jau minėtą Marso peizažą.

Tiksliau, tai būtų nebe kosmoso tema, bet nutolę istorijos labirintai. Įdėmiau pažiūrėjus į šias itin tapybiškas kompozicijas, vaizduotoje galima pradėti lukštenti kultūrinius sienų sluoksnius, tyrinėti tinko, dažų, piešinių sąšaukas, persiklojimus ir persiliejimus, įsigėrimus ir įtrūkius. Galima būtų užduoti klausimą, ką atidengia šios dažų plutos? Žinoma, gyvenimų sluoksnius, tylaus mirimo gargaliavimą ir triukšmingos jaunystės riksmą gatvėje, koridoriuje įstrigusio girtuoklio veblenimą ar nedrąsius smuiko garsus palėpėje.

Išsilukštenę, atviri ir byrantys sienų dažų sluoksniai išlaisvina ir šių namų garsus ir kvapus, šeimų istorijas ir namų likimus. Grynoji fotografijos abstrakcija jau kitą akimirką tampa labai konkrečiu vietos pasakojimu, išbaigtu ilgaamžio miesto naratyvu.

Kituose Lietuvos miestuose tokio sodraus sienų palimpsesto tikrai neatrasime. Pritrūks dažų ir tinko sluoksnių, neužteks laiko transformuotų spalvų, netikėtų jų dermių, pelėsių ir suodžių lesūros, nesuskaičiuojamų rankų prisilietimų glazūros.

Visi šie laiko nugludinti ar sušiaušti sienų fragmentai yra neįtikėtinai tapybiški. Tiksliau sakant, tokius juos mums atveria autorius. Ypatingai delikatus spalvų balansas, gęstančių, išnyrančių, pridengtų, sugludusių spalvinių dėmių kompozicijos iš toliau labai primena gerai apgalvotą tapytojo kūrinį, labai tvirtą kompoziciją.

Žinoma, tokiam įspūdžiui sukurti padeda autoriaus pastabumas ir tinkamai parinktas didelis formatas, visus dažų pabrinkimus, nutekėjimus ir krešulius išryškinanti aukštos rezoliucijos spauda ir tokiam vaizdui pritaikytas „akvarelinis" popierius. Žvelgiant į šias fotografijas sumirga visa abstrakčios tapybos istorija. Juo labiau, kad neretai patys tapytojai sėmėsi įkvėpimo iš tokių, laiko nagais išraižytų sienų vaizdų.

Beje, tyrinėjant šias fotografijas iš labai arti, jų semantika keičiasi - tapybiškumui vietą užleidžia itin raizgus, jau grafiškų, mikroskopinių peizažų labirintas. Taip kasdienybės banalybė, nyksmas ir entropija transformuojami į smagius, optinius žaidimus, į linksmas prasmių konversijas ir žvalgybinius nuotykius.

Kas būtų, jeigu mes šituos spalvingus dažų sluoksnius prilygintume namų gyventojų kartoms, jeigu šią persiklojusią, trupančią ir byrančią gelsvų, rausvų tinko, skiedinio, plytų materiją palygintume su vienuolių, pirklių, nuotakų kaulais, jeigu apdegusius dažų sluoksnius prilygintume tarp šių sienų vykusioms gyvenimo dramoms, aistrų ugnims?

Manau, kad tai įmanoma ir pateisinama. Šiose fotografijose labai taikiai sugyvena kultūrinis, gyvenimiškas ir gamtinis sluoksniai. Maišydamiesi tarpusavyje jie kuria šiuos įspūdingus raštus ir primena, kad svarbu ne tik tai, kas toli, bet ir tai, kas yra čia pat, sienoje. 

Beje, šios fotografijos priminė kitą garsųjį sienų archeologą Brassai (Gyula Halász). Mes šį išskirtinį fotomenininką, visų pirma, žinome kaip dekadentiško naktinio Paryžiaus gyvenimo metraštininką, tačiau jis daug metų fotografavo ir Paryžiaus senamiesčio pastatų sienų faktūras, įrėžimus, subraižymus, įrašus ir piešinius. Jis tokias sienų faktūras matė kaip savotišką miesto fiziognomiką, kaip miesto dvasios ženklus, kaip pirmykščius, mitologinius simbolius.

Dabar šios jo fotografijos apie tuometinio Paryžiaus dvasią pasako daugiau, negu daugelis to meto gatvės vaizdų ar portretų. Sienos gyvos, jos dejuoja, tyli, mato ir prisimena. Tik kartais ir mums patiems reikia jas išgirsti, pamatyti ir prakalbinti.

Virginijus Kinčinaitis

Fotomenininkas Saulius Saladūnas

Fotografuoti savarankiškai mokėsi nuo 1965 m. Parodose dalyvauja nuo 1978 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1989 m. Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m. Trečia kadencija Lietuvos fotomeninkų sąjungos valdybos narys. Dalyvavo visuose 37 tarptautiniuose fotografijos seminaruose Nidoje. Surengė per 20 personalinių parodų Lietuvos miestuose ir užsienyje. Darbai eksponuoti ir apdovanoti grupinėse parodose: Japonijoje, Rusijoje, Čekijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV.

Lietuvos fotomeninkų sąjungos aukso ženklas ir diplomas už kūrybinius nuopelnus. Darbai spausdinti leidiniuose: „XX a. Lietuvos fotografijos antologijoje"; „Atsisveikinant su XX amžiumi"; „Lietuvos fotografija vakar ir šiandien"; fotografijų albumuose: „Dovana"; „PF"; kataloguose ir spaudoje. Išleistas „Panevėžio albumas 50 savaičių" (su Liudos Jonušienės tekstais. 2003 m.)

Pagrindinės fotografijos kūrybos temos ir darbų serijos: „Provincija" (foto etiudai); „Kūnai" (akto fotografija); „Vorkutlag" (lagerių ir tremties vietos); „Su meile Panevėžiui ir jo žmonėms"; „EU - fotopikselgrafija"; „Plokštumos".

Prospekto fotografijos galerija, Gedimino pr. 43, Vilnius.

Darbo laikas: II-V 12-18 val., VI 12-16 val. Tel: +370 5 2618338