„Taip, nespalvota fotografija turi savojo žavesio. Celiuliozinės, laikui ir aplinkai neatsparios juostos išbyrėjusiais dantukais restauruojamos, atkuriamos, suskaitmeninamos. Ir tuomet praeities vaizdais ir veidais prabyla į mus. Tam, kad padėtų prisiminti, iš naujo patirti, o jaunesniems - sužinoti. Kas ir kaip buvo, kaip galėjo ir kaip neturėjo ir neturėtų būti. Leonardas - vienas iš tų, kurie padeda mums pasklaidyti istorinius mūsų Tėvynės puslapius. Džiaugiuosi, kad jis grįžo prie savo ištakų - profesinių ir prigimtinių - ir didžiuojuosi, kad buvau tarp tų, kurie skatino jį tokiam žingsniui."

Gintautas Stalnionis

Leonardas Skirpstas

Žmogus su fotokamera

Į žurnalistiką ateinama įvairiai. Štai, tarkim, aš... Ne, šiandien kalbėsiu apie savo draugą ir kolegą Leonardą Skirpstą. Gimęs ir augęs nuostabiame Baltijos pajūryje neabejotinai galėjo tapti poetu ar gamtininku (nors ir tais laikais daugelis rinkdavosi praktiškesnes profesijas). Viską nulėmė mamos dovanotas fotoaparatas „Smena". Primityvus, 15 rublių kainavęs daikčiukas - toks, kurį įsigiję mūsų kartos vaikai pradėdavo pažintį su fotografija. Aštuntoko nuotrauką išspausdinęs rajono laikraštis „Švyturys" užaugino jam sparnus. Gamta ir žmonės tapo svarbiausiomis fotografijų temomis. Pirmąją personalinę fotografijos parodą surengė Palangoje, dar mokydamasis vidurinėje mokykloje. 1976 metais jo darbai kartu su R. Požersko, V. Šontos, R. Paknio kūryba buvo eksponuojami Vilniuje, Fotografijos meno draugijos salone veikusioje Pirmojoje jaunųjų fotografų parodoje. 1980 metais baigęs studijas Vilniaus universitete, dirbo žurnalistinį darbą.

Bėgant metams ir keičiantis laikams, darbo pobūdis gerokai pakito. Prie fotografijos po ilgesnės pertraukos grįžo prieš aštuonerius metus. Personalinė fotografijų paroda sostinėje, po dvejų metų - dar viena, 2010 metais - ekspozicija Ukmergėje. Kelionės po svetimus kraštus tapo ne tik galimybe ir sąlyga pailsėti nuo kasdienybės, pasisemti jėgų ir įspūdžių, bet ir parsivežti daugybę puikių kadrų. Pirmiausia juose - gamta. Kelionėse po Europos ir kur kas tolimesnius kraštus fiksuoja unikalius, UNESCO saugomus objektus - kraštovaizdžius, gamtos sukurtus paminklus, miestelius, statinius.Tačiau pažintinės kelionės, išskirtiniai gamtos ir žmogaus kūriniai fotožurnalisto dvasios neužgožė...

Dokumentinę fotografiją Leonardas prisiminė prieš porą metų. Tvarkydamas savo archyvą, nelauktai aptiko gerą šūsnį senų negatyvų, kuriuos jau seniai įtarė negrįžtamai žuvus. Nespalvoti, laiko ir aplinkos nepagailėti, tačiau be galo svarbūs ir vertingi. Štai taip 2013-ųjų rugpjūtį surengė dar vieną fotografijų parodą - „1988 08 23 Vingio parke". Tarp tūkstančių žmonių, prieš ketvirtį amžiaus užtvindžiusių šį parką, buvo ir Leonardas, tuo metu dirbęs vieno žurnalo redakcijoje. Žinoma, savo fotokameros namuose nepaliko... Tą pavakarę parke buvo daug fotografų - mėgėjų, profesionalų, jais apsimetusių KGB karininkų, milicininkų. Vienų jų fotojuostas metų skersvėjai išblaškė, kitų - nugulė raportuose, ataskaitose... Laimė, savąsias Leonardas išsaugojo. Dalis jų tapo parodos ekspozicija. O fotografijas paskelbus žiniasklaidoje, atsišaukė keletas jose matomų žmonių. Pavyko juos pakalbinti, pakviesti į televizijos studiją.

Turbūt šios senos fotografijos, atgiję prisiminimai, iš praeities sugrįžę žmonės paskatino Leonardą kelionei į Kijevą. Dar nebuvo išsisklaidęs parako kvapas, kai specialiųjų pajėgų snaiperiai ten šaudė į taikius ukrainiečius. Tačiau pernai kovą surengta paroda „Maidanas: keturios dienos fotoreporterio akimis" patraukia nesurežisuotais vaizdais, nuoširdžiais ir sykiu giliais Ukrainos istorinių pokyčių dalyvių portretais. Vilniuje atidaryta paroda vėliau leidosi kelionėn po Lietuvą.Šiemet metų pradžioje veikusi Leonardo fotografijų paroda „Dienos ir naktys: būti ar nebūti" vėl nukėlė į tolimą ir kartu daugeliui niekaip nepamirštamą Lietuvos istorijos tarpsnį - 1991-ųjų sausį. Juk gerai, kad į neramaus Vilniaus gatves jis neišeidavo be fotoaparato. Ir, matyt, lemtinga, kad beveik per ketvirtį amžiaus negatyvai neprapuolė.

Viename fotoportale pasirodantys Leonardo pasakojimai, iliustruoti kelių dešimtmečių senumo nuotraukomis, irgi dažniausiai būna susiję su jūra, žvejais, pakrantės gyventojais. Paroda „Mūsų pajūris prieš keturiasdešimt metų" - irgi apie tai. Leonardas grįžo ten, iš kur ir nuo ko anuomet pradėjo.

Taip, nespalvota fotografija turi savojo žavesio. Celiuliozinės, laikui ir aplinkai neatsparios juostos išbyrėjusiais dantukais restauruojamos, atkuriamos, suskaitmeninamos. Ir tuomet praeities vaizdais ir veidais prabyla į mus. Tam, kad padėtų prisiminti, iš naujo patirti, o jaunesniems - sužinoti. Kas ir kaip buvo, kaip galėjo ir kaip neturėjo ir neturėtų būti. Leonardas - vienas iš tų, kurie padeda mums pasklaidyti istorinius mūsų Tėvynės puslapius. Džiaugiuosi, kad jis grįžo prie savo ištakų - profesinių ir prigimtinių - ir didžiuojuosi, kad buvau tarp tų, kurie skatino jį tokiam žingsniui.

Gintautas Stalnionis

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-08-25 17:30

Atgal