Fotografija

Vilniuje, baro „Peronas" lauko terasoje atidaryta fotografijų paroda „Uždaros teritorijos: Φ langas". Tai šį pavasarį (gegužės 13-19 d.) Kuršių nerijoje vykusios fotografų kūrybinio vystymo plenero „Uždaros teritorijos" pristatymas Vilniuje. Galima sakyti, jog fotografavimas yra mūsų langas į pasaulį. Tokia buvo plenero dalyvių mįslė arba užduotis - langas.

„Fotografavimo veiksmas yra vienas iš šiuolaikinio žmogaus grįžimo į gamtą būdų. Šiandien mums natūralu fotografuoti. Tačiau tai, kas natūralu, gali tapti ne taip sąmoninga, išnykti besikeičiančių vaizdų sraute. Šioje fotografijų parodoje galite pamatyti sąmoningą autorių grįžimo į gamtą veiksmą, tarsi terapinį pasivaikščiojimą po nepaprastai gražią Lietuvos neriją" - teigia menotyrininkė Sandra Umbrasienė.

Parodos autoriai ir plenero dalyviai Laima Beržinytė-Gulbinienė, Lina Juškauskaitė, Evgenia Levin, Simonas Baronas, Ramūnas Danisevičius, Jonas Staselis, Rimantas Steponavičius ir Domantas Umbrasas kūrybine judėjimo ir ritmo seka „123" žingsniavo per sąmoningus patyrimus, erdvės pajautas. Svarbiausias plenero tikslas: kūrybinio laiko ir erdvės modeliavimas, kurį simboliškai „apglėbia" lango motyvas. Tema „Langas" dedikuota fotografui Michailui Raškovskiui (1959-2009). Michailas kūrė ir užsienyje ir Vilniuje bei Kuršių nerijoje.

Plenero fasilitatorė Gerda Šeirė, vedusi įpročių ir pokyčių dizaino dirbtuves, lavino kūrėjų erdvės patyrimą, sąmoningumą. Dirbtuvėse plenero dalyviai laisvų asociacijų būdu tyrinėjo „uždarą" Kuršių nerijos teritoriją. Tai padėjo autoriams sukoncentruoti dėmesį į aplinkoje tarpstančias inspiracijas, lokalias aktualijas, aplinkos ryšį su savo vidiniame pasaulyje gyvenančiomis vertybėmis. Tyrinėdami Kuršių nerijos gamtą autoriai realizavo ir tobulino kūrybos procesų bei dėsnių pažinimo funkcijas.

Taip pat viena iš svarbiausių plenero kūrybingumo treniruočių buvo gamtojauta. Plenero idėjinė pusiausvyra išsidėstė tarp dviejų kūrybinių jėgų - gamtos ir žmogaus. Didžioji menininkė yra gamta, suteikianti žmonėms harmoniją ir padedanti atrasti pusiausvyrą. Saugioje ir „uždaroje" Kuršių nerijos teritorijoje ištikusi ramybė padėjo suprasti ką labiausiai trokšta išsaugoti autoriai. Atlikę kūrybinį fotografavimo veiksmą, autoriai atkreipė dėmesį į skirtingus kultūrinius, istorinius, ekologinius, fotografinius kontekstus.

„Plenere nefotografavau. Viską atidžiai stebėjau, kartu su visais vaikštinėjau po Kuršių nerijos gamtą. Kaip stebėti galėčiau pro langą, būdama už stiklo. Matydama savo atspindį lango stikle ir tai, kokia panorama atsiveria už jo.

Šią aliuziją į lango paviršiaus ir praeinamumo efektus apmąstė Domantas Umbrasas. Dvigubi vaizdai pasakoja apie Kuršių nerijos gamtą, kurią apkabina du krantai. Ji uždaryta jūros ir Kuršių marių. Uždaroje teritorijoje išsiskleidžiantys ekologiniai, gamtosauginiai klausimai, skatina mus žvelgti į Kuršių neriją ne tik turistinėmis akimis.

Perregimumo, tarsi dviejų realybių susidūrimo momentai pasirodo ir Ramūno Danisevičiaus fotografijose. Dvi realybės čia yra fotografijos žanro tyrinėjimas. Danisevičiaus nuotraukose susilieja išgalvota realybė su fotografijos technologijos įvairove. Pailgas panoraminis, dangų su žeme „sumaišantis" kadras padarytas lomografijos būdu. Kadro pradžia ir pabaiga yra tarsi ištiesintas apskritimas, kas kelia abejonę, ar šitie realaus pasaulio vaizdai iš tiesų egzistuoja, ar jie paralelios realybės vaizdai?

Jonas Staselis su pleneru grįžta į fotografiją kaip savo „šaknis" ir ištakas. Tyrinėti žemės esmę, savo ryšį su žeme apskritai gyvenimu atrodo tai, ką medituoja kūrėjas. Tai ne pradžia, o grįžimas. Meilės pilnas sūnaus, grįžtančio iš klajonių, apkabinimas. Mintyse iškyla Rembrandt‘o paveikslas „Sūnaus palaidūno sugrįžimas" (1663-1669). Kaip žinia, tai istorija iš Senojo Testamento ir moralas mums apie tėvišką meilę. Tačiau be krikščioniškų kontekstų Staselio nuotraukose jaučiama pagoniška mūsų, kaip paskutinių pagonių pasaulyje dvasią (ypač žemaičių). Tačiau žemė vadinama Žeme Motina Staselio nuotraukose yra Žemė Tėvas.

Nuo šaknų kilti į žemės paviršių kviečia Evgenia Levin. Medžių kūnais ji kūrė pradžios ir pabaigos muziką. Už nuotraukos besitęsiantis vaizdas nuneša mus iš vieno pojūčio į kitą. Vaizdas taktilinis ir dinamiškas, kas, kaip Levin pastebėjo, galėtų būti „klausos matymas". Konceptualus autorės mąstymas įtraukia į kognityvinę mįslę: ar gebame girdėti vaizdą / matyti garsą?

Tapybišką vizualų pasigerėjimą suteikia Linos Juškauskaitės plenero kūrybinis darbas. Jos nuotraukomis nuo žemės keliaujame link marinistinių ir vidinių potyrių vizualizacijų. Tai daugiasluoksnis darbas, turintis organišką minties vystymą ir laisvą, žavingą, tapybišką minties organizavimą. Iš vidinių Linos Juškauskaitės gyvenimo erdvių nusikeliame į švelnų Baltijos jūros peizažą. Nematome žemės, žvilgsnis tirpsta jausmingoje dangaus ir jūros mėlynumo erdvėje. Istorija apie jos namuose kabančius paveikslus, į kuriuos ji žiūrėdavo būdama vaikas, kinematografiškai mus nuneša į kitą sceną - vidinę jūrą.

Filmą primenantį scenarijų tiesiog kartografiškai kuria Rimantas Steponavičius. Lengvas ir mistiškas pasakų miškas ir pamarys skendi įtampoje. Sustabdytas kadras išreiškia abejonę, kad tuštuma kadre yra neabejotina. Prieš mūsų akis - stop kadras dar neįvykus filmo kulminacijai. Geriausi mistiniai trilerių kūrėjai, pasirenka pasaką primenančią gamtos sceną, kad sukurtų abejonę. Abejojame, ar tuščia Kuršių nerija Steponavičiaus nuotraukose yra tuščia dėl žmonių nebuvimo. Gal tai implikuoja emocinę įtampą ir kažko artėjančio nuojautą?

Simonas Baronas - jauniausias plenero dalyvis, tik pradedantis savo kūrybinį fotografo kelią. Tačiau jo nuotraukose jaučiama klasiko ramybė. Juodai baltos, tradicinių kompozicijų ir racionalumo siekiančios fotografijos yra stiprus pažadas į ateitį. 

Laima Beržinytė-Gulbinienė atsidavė dvasiniams fotografijos vaizdams, vizualiniams simboliams. Jos nuotraukose ryškūs tikėjimo vaizdu pradmenys, simbolių tvirtumas, saugantis mus nuo pilkos ir beformės abejonės.

Plenero parodoje keliaujame nuo vizualinių fotografijos eksperimentų iki asmeninių, dvasinių pajautų. Fotografuojančiųjų gyvenimas, veržiasi į fotografiją, o dieviška Kuršių nerijos gamta, alsuojanti mitologija, padeda skleistis šiuolaikiniams daugialypiams dvasingumams. Natūralus langas į patirtis technologijų eros žmonėms yra fotografija, tad šis pleneras yra pilnai terapinis ir fotografinis užsiėmimas. Kūrybos pradžia, kuri užsimezga, kai sujungiame asmenybę ir teorinę mintį" - apžvegdama parodos fotografijas rašo menotyrininkė S. Umbrasienė.

Rugsėjį baro „Peronas" planuojami susitikimai su parodos autoriais, pokalbiai apie fotografiją, gamtą ir bendruomeniškumą, gamtojautą ir kūrybinį darbą.

Kūrybinė platforma „Nerijos laboratorija" dėkoja Juodkrantės, Preilos, Nidos bendruomenių nariams už dėmesį bei svetingumą, Nacionalinio parko kolektyvui už ekskursijas. „Kuršių kiemo" viešbučiui ir Nidos meno kolonijai už jaukią nakvynę. Ypatinga padėka Ramunei Pečiukonytei, kuri sesijos pradžioje kanklių meditacijos metu muzikiniu laivu plenero dalyvius išplukdė į individualias harmoningas kūrybines erdves.

Plenero dalyviai: Laima Beržinytė-Gulbinienė, Lina Juškauskaitė, Evgenia Levin, Simonas Baronas, Ramūnas Danisevičius, Jonas Staselis, Rimantas Steponavičius, Domantas Umbrasas. Fasilitatorė: Gerda Šeirė. Menotyrininkė: Sandra Umbrasienė. Kūrybos vadovai: Jonas Staselis, Dmitrijus Matvejevas, Ramūnas Danisevičius.

Projekto partneriai ir rėmėjai:

Neringos miesto savivaldybė, Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila", Liudviko Rėzos kultūros centras, Kuršių nerijos nacionalinis parkas, AB „Smiltynės perkėla", UAB „Foto123"

 

Daugiau informacijos:

Jonas Staselis

Nerijos laboratorija

Lietuvos spaudos fotografų klubas 

Mob. 8 699 21807, jonas.staselis@gmail.com