Fotografija

Kas nutiktų, jei mes nebežinotume kas yra fotografija ir kam ji skirta? Kas nutiktų, jei visi bet kokios ženklų sistemos vaizdiniai taptų vieninga simbolių kalba, padedančia tiksliau aprėpti absoliuto idėją, kai nebelieka perskyros tarp matomo ir nematomo, tarp suprantamo ir nepaaiškinamo? Ar tai būtų tik paprasčiausias regresas kaip grįžimas į pirmykštę vaiko - maginę - mito sąmonę dar iki kalbos ir vaizdų? Apie tai yra mano O. su Sokrato epigrafu "žinau, kad nieko nežinau". Galbūt atsakymas ir yra atsakymo nebuvimas. O. projekte iš dalies intuityviuoju būdu keliu prasmės, bet ne reikšmės klausimą ir estetinės pagavos bei emocinio intelekto artikuliacijos metodu ieškau atsakymo. Mano O. yra su tašku, be jokio ištiktuko, be jokio svarbaus įvykio ar sensacijos. Tai nepsichoanalitinis pasąmonės tyrimas, kuris man teikia malonumą. Malonumo elementas čia svarbus. Mano žaidimai su spalva ir forma fotomedijoje yra leitmotyvinis malonumo aspektas, lemiantis informatyvumo nureikšminimą. Mėgaujuosi santykio dinamika tarp spalvų ir formų savo pačios sukurtame socio-kultūriniame pranešime, ir ieškau tam tikro įtaigiai funkcionuojančio (greičiausiai nematomo) dėsningumo, leidžiančio man savaip perkoduoti vidinę ir išorinę, esamą ir numanomą tikrovę.