Fotografija

2020 spalio 28 d. Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje pradėjo veikti Valentino Juraičio fotoparoda „Aukštaitijos kaimų etnografija". Ji veiks iki lapkričio 24 d.

Ta proga parodos autorius mūsų kolega Valentinas Juraitis pasakė:

„Keletą kartų pabandęs, įsitikinau, kad labai smagu rengti parodas viešosiose bibliotekose. Rengiau parodas, kartu su knygų pristatymu Ignalinos, Utenos bibliotekose. O praėjusią savaitę surengiau parodėlę ir gimtosios Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje.

Džiugina tai, kad čia yra puikios per 100 kv m. patalpos su parketo grindimis, o svarbiausia idealiu apšvietimu paveikslams, kai šviesa krenta pro langus lubose, 90 laipsnių kampu (zenitu). Ir žiūrovai čia neskuba, paskaitę knygas, pasižiūri ir vaizdus. Ši erdvė - mėgstama ,,Sūduvos" fotoklubo ir mano parodų vieta.

Marijampolės TV žurnalistė Gintarė manęs paklausė, ką iš šių fotografijų žiūrovas gali pasisemti? Klausimas - tiesus, ir kiekvienam autoriui tur būt nelengva būtų vienu žodžiu atsakyti.

,,Aukštaitijos kaimų etnografija" - pirmiausia tai dokumentas, kuris sutilpo į 2016 m. išleistą mano fotoalbumą. Vyresniems žiūrovams, kilusiems iš kaimo, be abejo primins jų vaikystę, jaunimui - lietuviškos etnografijos ypatumus. Galbūt tai bus įdmomu ir kaimo turizmo atstovams, kurių veikloje tiek daug ,,kičo". Gal jie suvoks, kad didelių puotų ( balių) laikas jau praeina, ir svarbu svečią patraukti autentiškumu.

O kaip tą autentiškumą sukurti, ar atkurti, kad jautrus, išlavintą skonį turintis svečias pasakytų: ,,Jūs turite stilių, išsaugojote tėvų ir prosenelių paveldą". To galima pasimokyti pasižvalgius po komercijos dar nesugadintus kaimus Kukutėlius, Cijonus... Pajusti savitą Lietuvos tapatybę.

O kalbant apie mano fotografijų herojus, sodybų šeimininkus, tai Suvalkijoje apie juos pasakytų - rimti žmonės.Tai ne girtuokliai ir ,,loderiai". Į žodį rimti - daug sutelpa. Rimtas. Jei apkabini merginą,ir ji kiek susijaudinusi paklausia, tu ką, ar tu ,,ant rimto?"(Vesi mane, gyvensime kartu visą gyvenimą?) Ar šiaip? 

Tarp Lietuvos žydų aukštas įvertinimas rimtas, kitaip perfrazuojamas : ,,košernas žmogus". Tai ne tik tas, kuris vartoja košerinį maistą, bet ir gyvena pagal sąžinę...

Aukštaitijos kaimų žmones fotografuoju Rytinėje krašto dalyje imtinai nuo Ignalinos, Švenčionių, iki Šalčininkų rajono. Bet ne rajonų ribos - svarbu, o šių žmonių būsena. Šie žmonės ne prasigėrę, tvarkingi, darbštūs. Jie visuomet buvo atrama, kamienas, kuris išsaugo Lietuvos tapatybę. Pokario rezistencijos laikais po krosnimis įrenginėjo partizanų slėptuves, pabuvoję Sibire, esmingai padėjo kurtis kolūkiams, nes, kas už juos tai padarys? Buvo karvių melžėjomis, arklininkais, brigadininkais. Ir tokių žmonių yra labai daug, kad fotografijose nesutalpinsi."