Fotografija

- Regis, spaudos fotografai vis dažniau mobiliąją fotografiją naudoja darbe. Ar tu taip pat?

- Darbe, kai reikia greitų nuotraukų. Tai prasidėjo, kai atsirado naujienų portalai ir pradėta varžytis, kas pirmas parašys bei paskelbs. Tarkime, į Santuokų rūmus eina tuoktis kokia nors žvaigždė. Kol jie dar eina, fotografuoji teleobjektyvu. O kai pora priartėja, visi fotografai išsitraukia mobiliuosius telefonus ir spaudžia. Būtinai nusiunčia vieną ar du tokius kadrus savo redakcijoms, kad būtų kuo iliustruoti tekstą. Vėliau ir kitos nuotraukos sukeliamos.

- Tačiau tau iš pradžių mobilioji fotografija buvo labiau laisvalaikio pramoga? Pamenu, fotografuodavai ir dėdavai į socialinį tinklą „Instagram".

- Į "Instagram" dėdavau vieną ar dvi nuotraukas per dieną. Pirmasis telefonas su kamera buvo „Samsung". Vėliau man buvo pasiūlyta fotografijai „Nokia", šio telefono kamera buvo labai gera. Po to - įvairūs „Huawei" modeliai. Darbui pradėjau fotografuoti dar kai turėjau „Samsung". O Milano tarptautinės parodos „Expo 2015" Lietuvos paviljone buvau surengęs parodą mobiliųjų nuotraukų, darytų „Nokia".

- Dar buvai pirmasis, kurio mobilioji fotografija per konkursą „Lietuvos spaudos fotografija" įvertinta „Auksiniu kadru", regis 2014 metais. Kada atskleidei, kad nuotrauka daryta būtent mobiliuoju telefonu?

- Pasakiau, kai buvau ant scenos: „Visi diskutuoja, koks geresnis fotoaparatas - „Canon" ar „Nikon", o aš šią nuotrauką padariau mobiliuoju telefonu."

- Tai buvo ilgiausia viešai pasakyta kalba?

- Taip, nes nekalbu nuo scenos (juokiasi).

- Dabar jau daugiau tavo kolegų šiam konkursui teikia mobiliuoju telefonu darytas nuotraukas. Kaip manai, gal tokioms reikėtų atskiros kategorijos?

- Ne. Tada reikėtų padaryti ir atskirą dronų kategoriją. Tai toks fotoaparatas, kuris turi sparnelius ir skraido (juokiasi).

- Tad nesvarbu, kuo fotografuota?

- Nesvarbu. Aš tik parašau, kai fotografuota pinhole, nes tai - specifinė technika. Į konkursą „Lietuvos spaudos fotografija" yra patekusios ir kelios tokios mano nuotraukos.

- Kodėl susidomėjai pinhole fotografija?

- Kadaise pasiūlė draugė fotografė Inga Dinga, paklausė, ar norėčiau pabandyti. Pasakiau: bijau, kad patiks ir užsikabinsiu.

- Ir užsikabinai...

- Raimundas Bernadickas padarė man MO pinhole iš seno fotoaparato. Ir šakės, kaip užsikabinau.

- Gerai žinoma tavo daryta prezidentės Dalios Grybauskaitės pinhole nuotrauka. Kaip reaguoja tie, kuriems pasiūlai fotografuotis tokiu būdu?

- Dalia Grybauskaitė reagavo labai normaliai. Tai vyko prezidentūros kieme. Padėjo tuometis prezidentūros fotografas Robertas Dačkus, pasakęs, kad noriu ją nufotografuoti. Prezidentė sutiko. Trikojo neturėjau, ten buvo gėlių klomba, į kurią įsmeigiau pinhole kamerą. Paprašiau, kad Dalia Grybauskaitė prieitų arčiau ir kelias sekundes nejudėtų. Kai išryškinau, pamačiau, kad gerai pavyko - kompozicija, viskas.

- Ką dar fotografavai iš žinomesnių žmonių?

- Prezidentą Valdą Adamkų. Jis pats mėgo fotografuoti, todėl žinojo, kas yra ilgas išlaikymas, kaip paprašiau nejudėti. O pinhole būdu daug įvairių žmonių fotografavau ir albumą išleidau.

- Tuo metu kasdienis spaudos fotografo darbas yra vis spartesnis. Ar dėl greitumo kenčia fotografijos kokybė?

- Tarkime, koks nors įvykis. Nufotografuoji ir stengiesi greičiau išsiųsti vietoj to, kad fotografuotum toliau. O juk tuo metu dar kas nors vyksta.

- Taip, galima praleisti ir nepadaryti gerų kadrų. Be to, kad reikia nuotraukas atrinkti, kadruoti, redaguoti, tada siųsti.

- Dabar visi skuba dirbti kuo greičiau.

- Nepaisant to, į konkurso „Lietuvos spaudos fotografija" finalą patenka įsimintinų nuotraukų. Tad net skubėdami jūs su kolegomis padarote puikių kadrų. Beje, pačiam konkursui - jau 20 metų. Ar jame dalyvauji nuo pradžių?

- Dalyvauju nuo pirmo konkurso. Tada dar nešėme spausdintas nuotraukas. Man atrodo, kad skaitmeninė fotografija atsirado po kokių metų. Konkursas „Lietuvos spaudos fotografija" praktiškai pradėtas rengti Jono Staselio iniciatyva. Tai jo užaugintas vaikas, kaip sako kolega Rolandas Parafinavičius. Dabar žiūrint „Lietuvos spaudos fotografijos" albumus galima matyti istoriją.

- Kiekvienais metais dalyvauji konkurse, nesi praleidęs?

- Taip. Ir kasmet einu į atidarymą Vilniaus rotušėje. Tik vienais metais - ne. Todėl kad tuo metu buvau išsiųstas dirbti į Turkiją.

- Atidarymas visada rengiamas Vilniaus rotušėje ir tik pernai dėl koronaviruso vyko ant rotušės laiptų?

- Pirmą kartą buvo galerijoje „Arka".

- Eini į talką, jei reikia padėti eksponuoti konkurso „Lietuvos spaudos fotografija" nuotraukas ir apskritai pagalbos?

- Visada. Pamenu, galerijoje „Arka" per naktį kabinome nuotraukas.

- Kiek iš viso esi gavęs konkurso „Lietuvos spaudos fotografija" apdovanojimų „Auksinis kadras"?

- Daugiau kaip 20, o per vieną konkursą gavau iš karto šešis „Auksinius kadrus".

- Kuo tau ir kolegoms svarbus konkursas „Lietuvos spaudos fotografija"?

- Renkant jam nuotraukas galima išvalyti ir susidėlioti savo kiekvienų metų fotografijų archyvą (šypsosi). Per metus susikaupia labai daug kadrų. „Dabar pasaulyje per dvi minutes padaroma tiek nuotraukų, kiek buvo padaryta per visą XIX amžių", - su nusistebėjimu yra sakęs fotografijos istorikas ambasadorius Dainius Junevičius.

- Kiek pats vidutiniškai kadrų padarai?

- Per mėnesį daugiau kaip 10 tūkstančių. Įsivaizduoji?

- Oho!

- Tiek prispaudi, peržiūri, suarchyvuoji... Tai tik fotoaparatu tiek padarai, neskaičiuojant mobiliojo telefono ar dar ko nors.

- Ar tokia rutina neatmuša noro nuo kūrybiškos fotografijos?

- Ne (šypsosi). Kartą važiuodamas dviračiu į Biržus pamačiau, kaip kyla rūkas, dar arklys ganosi, sustojau fotografuoti. Toliau riedėdamas vėl mačiau gražių vaizdų ir vėl stojau dėl nuotraukų. O juk kiekvienas sustojimas atima laiko. Geriau nebežiūrėti ir minti, nes nespėsi laiku nuvaryti (juokiasi).

- Dažnai dviračiu mini į Biržus?

- Kiekvienais metais. Šiais metais irgi varysiu.

- Tai tokia tradicinė kelionė dviračiu. O kokia buvo ilgiausia - iš Vilniaus į Paryžių?

- Taip. Su fotografu Sauliumi Žiūra važiavome dviračiais 20 dienų.

- Primink, kokios dar buvo įdomesnės kelionės dviračiu?

- Vilnius - Ryga - Liepoja - Klaipėda. Po Baltarusiją. Aplink Lietuvą.

- Kokią fototechniką imi į tokias keliones dviračiu?

- Tada aplink Lietuvą vežiau ir teleobjektyvus, ir veidrodinį fotoaparatą, pinhole kamerą, telefoną. O kai varėme į Paryžių, turėjau du „pinus" (pinhole - aut.), kažkokį juostinuką ir telefoną. Tada mano ir Sauliaus dviračio kuprinės svėrė po 30 kilogramų, nes dar buvo miegmaišiai, kiti daiktai. Kartas nuo karto vis prisimenu tas keliones.

- Taip, dabar kelionės apribotos dėl pandemijos. Prieš tai 2019 metų rudenį dar spėjai su kolegomis fotografais nuskristi į Kiniją, kai ten vyko tarptautinis fotografijos festivalis „The Power of Image".

- Buvo atrinktos trijų lietuvių fotografų fotografų Tado Kazakevičiaus, Dovilės Dagienės ir mano nuotraukos. Ir buvo sąlyga, kad dalyvautų patys autoriai. Tai ir nuvarėm. Kelionė su skrydžiais truko apie 10 dienų.

- O žiemą prasidėjo koronaviruso pandemija. Ar ji labai apribojo tavo ir kolegų darbą?

- Mažiau visokių įvykių, renginių, pristatymų... Tačiau vis tiek eini ir fotografuoji. Vieną kartą - žmogų su kauke, kitą kartą - su kita kauke (juokiasi).

- Kada nors, kai grįšime prie įprasto gyvenimo, tokie vaizdai taps istorija.

- Na taip...

- Kaip mes susipažinome, buvai jaunas spaudos fotografas. Gal galėtum palyginti, koks dabar fotografuojantis jaunimas?

- Jauni fotografai tokie patys, kokie mes buvome. Gal dar labiau energingi. Aišku, prisisotina, reikia daryti galerijas, būna, dvi per dieną. Nuotraukos eina, kaip ledai upe. Tau būna dienų, kai nesirašo?

- Būna.

- Taip būna dienų, kai nesifotografuoja. Eini ir tarsi nieko nematai. O nuotraukas atiduoti reikia. Negali pasakyti, kad šiandien nesifotografuoja. Man taip yra buvę per vieną Kaziuko mugę. Žiūriu, taip gražu, spaudžiu, spaudžiu kadrus. Pasibaigia juosta, įsidedu kitą. Ir nieko įdomaus nebematau. Niekas nebeužkabina. Panašiai būna ir su mobiliuoju telefonu - vieną dieną daug fotografuoju, kitą - nematau, ką. Kodėl taip yra, nežinau, neįsivaizduoju. Gal kaip poetams - nėra įkvėpimo?

- Ką patartum žmonėms, kurie norėtų fotografuoti ne mėgėjiškai?

- Nežinau. Gal noro... išvesti fotoaparatą pasivaikščioti. Nemoku mokyti. Mano dukra Gertrūda gerai fotografuoja, nors ir jos nemokiau. Šiuo metu ji studijuoja Dailės akademijoje keramiką. Daviau jai keletą fotoaparatų. Ji daro dvigubos ekspozicijos nuotraukas. Kartais net geriau už mane fotografuoja. Rengiasi parodą daryti.

- O kokia buvo pirmoji tavo fotografijos paroda?

- Pirmoji paroda buvo gal 1999 metais Užupio galerijoje „Stiklo karoliukai". Atidaryme dalyvavo fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis. Jis apskritai man daug padėjo. Kaip kritikas Skirmantas Valiulis pastūmėdavo, palaikydavo.

- Kokia naujausia buvo tavo fotografijos paroda?

- Pernai gruodžio mėnesį Bernardinuose pinhole paroda „Du miestai", kai vienas kadras padarytas kur nors, kitas - Vilniuje.

- O virtualioje erdvėje tavo nuotraukas galima matyti socialiniame tinkle „Instagram"?

- Taip, sekite „Instagram" Danisevičių (šypsosi).

Daugiau: instagram.com/danisevicius/ danisevicius.lt