Fotografija

Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) liepos 20 - rugpjūčio 14 d. veiks fotografės Editos Voverytės personalinė paroda „Autoportretai: sekretai".

Susitikimas su menininke Edita Voveryte liepos 20 d. (antradienį) 16.00-18.00 val.

„Kūriniai šiai personalinei parodai gimė prisiminus seną, gerai žinomą vaikystės žaidimą, pavadinimu „Sekretai" arba „Paslaptys". XX a. pab. naivūs kiemo vaikų žaidimai nejučia atkartojo sovietmečiu suvaržytos ir įbaugintos visuomenės norą neišsiskirti iš minios, slėpti savo pažiūras, šeimos tradicijas, būti nematomam viešoje erdvėje. Svetimybė „sekretai" taikliai atspindi sovietmečio visuomenės sąmoningą pasirinkimą - gyventi slapta. „Sekretų" žaidimas - tai ištisas procesas, apimantis paslapties ruošimą, vietos parinkimą, įgyvendinimą, saugojimą ir savitą kiemo vaikų komunikaciją. Vaikai, radę keistų augalų, popierėlių, nuolaužų, slaptoje vietoje iškasa nedidelę duobutę, joje slepia savo svarbų radinį ir uždengia jį stiklo dužena. Stiklas užžeriamas plonu žemės sluoksniu, kad sekreto nerastų kiti. Labai svarbu „sekretą" išsaugoti kuo ilgiau ir stebėti visus pokyčius, vykstančius po stiklu. „Sekretais" buvo dalijamasi tik su pačiais artimiausiais draugais, tai svarbus pasitikėjimo žaidimas, draugystės išmėginimas, mainymasis paslaptimis, gyvas bendravimas, kurio taip trūksta šių dienų visuomenei. XXI a., kai technologijos bei globalizacija negrįžtamai keičia individo kasdienybę, elgesį, pomėgius, rutiną, ideologiją, savo darbais noriu atkreipti dėmesį į žmogaus šaknis, savo kraštui būdingus archetipus, formuojančius ir brandinančius žmogų kaip asmenybę (pateikiama vaikystės žaidimų, būdingų tik mūsų kraštui, interpretacija), į tai, kas turi išliekamąją vertę (vaikystės prisiminimai, bendrumo jausmas, pasitikėjimas, draugystė), į nūdienos problematiką (susvetimėjimą, asmens vienatvę minioje, bendravimo stygių komunikacijos amžiuje, ryšio su gamta praradimą).

Kitas svarbus šio projekto aspektas - emigracija ir visos tuo laikotarpiu sukauptos asmeninės patirtys. Kūryba „sekretų" žaidimo motyvais tampa mano - kaip individo, moters, emigrantės, menininkės - vizualine patirčių išraiška. Tai tarsi psichoterapijos forma, persipinanti su tradicijomis, kultūrinėmis šaknimis, kilme, identitetu. „Sekretus" saugantis stiklas leidžia susitikti praeičiai ir dabarčiai, nužėrus nuo stiklo pilkus žemės grumstus - stebėti pokyčius savyje, iš naujo apibrėžti santykį su aplinka."