2021 m. sausio 20 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Česlovas Iškauskas: Nelengva tapti žurnalistu (1 dalis)

2020-12-04
 
Jau pasirodė žurnalisto Česlovo Iškausko knyga „Dviejų ąžuolų istorija". Tai ne viešas leidinys, nes jame pasakojamos jo ir žmonos giminių gyvenimo istorijos, kurios, nors šeimos ir iš skirtingų Lietuvos regionų - Suvalkijos ir Aukštaitijos, turi stebėtinų panašumų. Visa knyga sudėta iš autoriaus atsiminimų, potyrių, biografijos detalių, paįvairinta dar gyvų buvusių ir kol kas esančių žmonių liudijimais. Juose daug subjektyvių, net intymių detalių, tad suprantama, kad viešai jų eksponuoti nebūtina.
Bet atskiri gyvenimo tarpsniai - iš Č. Iškausko žurnalistinės veiklos: tai darbo pradžia rajono laikraštyje, studijos universitete, sutiktos asmenybės, studentiškos linksmybės, darbo iššūkiai radijuje ir televizijoje, kūryba, politiniai išbandymai... Manome, kad šie biografiniai momentai gali būti įdomūs ir mūsų skaitytojui. Siūlome paredaguotus knygos fragmentus.
 

Darbo biografijos pradžia

 

Į VU lietuvių literatūros ir kalbos specialybę neįstojau. Pritrūko vieno balo. Nusivylimas buvo nemažas. Šiek tiek gėda buvo grįžti namo ir pasakyti tėvams bei draugams, kad štai toks - mokyklos numylėtinis, kūrybos genijus ir šiaip „daug žadantis", kurį net rajono laikraštis kviečia dirbti, - parvažiuoja dar sėdėti ant tėvų sprando. Klasiokai gi įstojo. Taip jie išvengė karinės tarnybos. O mano likimas buvo nulemtas: neįstojus į aukštąją laukė tarnyba sovietinėje armijoje. Tėvai ramino: tarnybos metu gausi specialybę, kaip brolis Antanas išmoko elektriko amato, sutvirtėsi, suvyriškėsi. Ar aš - elektrikas? Paguodė tik tai, kad ankstyvame savarankiško gyvenimo kelyje buvau sutikęs puikų žmogų, kuris lėmė, kad prasidėtų mano darbo biografija.
Dar X klasėje, pavydėdamas klasės lyderės Danutės iššūkiui - žinutės publikavimui rajono laikraštyje „Naujas gyvenimas", pabandžiau ir aš. Neprisimenu, kokio turinio buvo tie rašinėliai, bet, mano pasitenkinimui, laikraštis juos ėmė spausdinti. Net honorarą - po 1, 2 ar 3 rublius mokėjo, o mokiniui tai buvo dideli pinigai. Juos išleisdavau bemat: su bendrasuoliu Justinu prisipirkdavom knygelių, daug išleisdavau darydamas mokyklines nuotraukas - fiksažui, ryškalams, popieriui ir t.t.
Redakcijoje mano literatūrinius bandymus apdorodavo patyręs laikraščio redaktorius Vincas Staniulis (1939 - 2012), kuris vėliau man tapo pirmuoju žurnalistikos mokytoju. 
Jis tik ką buvo pradėjęs studijuoti VU žurnalistiką, kai mane pakvietė dirbti redakcijoje. Šis žmogus, beje, gimęs netoli Balbieriškio, Kunigiškiuose, lėmė mano tolesnį pasirinkimą ir visą kūrybinę karjerą. Ir šiandien dar turiu beveik visus man rašytus laiškus. Štai viename, rašytame 1968 m. gegužės 29 d., jis negaili kritikos: nuotraukos ne kokios, pilkos, apsakymas - kone kriminalistika, bet kai kurie eilėraščiai neužsigulės. Bet patys maloniausi žodžiai pabaigoje: „Kur vis tik linksta širdis? Laikraštis netraukia? Galvą turi - nepražūtum..."
Dar anksčiau nusiųstam rašiniui apie Paukščių šventę ir koncertą mokykloje jis taip pat saldainių nebarsto: neaišku, kuo abiturientas gyvas, koks jo požiūris į gyvenimą, apie ką svajoja. „Apie vyrą, turintį nors motociklą su priekaba, kaimo romantiką, kada 100 ha tenka tik trys darbingi vyrai?" - ironiškai klausė V. Staniulis.
Birželio 8-ąją rašytas laiškas palankesnis. Jo pabaigoje kviečia užsukti į redakciją, pasišnekėti, atsivežti tvirtą savo nuomonę apie darbą redakcijoje. Kur nevažiuosi! Bemat nurūkau. Ir jau liepos mėnesį buvau įdarbintas fotokorespondentu, mat, jau turėjau nuotraukų gamybos „kamaroje" praktikos. Atlyginimas gal 70 rublių, bet man tai buvo lobis. 
Na, ir prasidėjo. Kaip tik stojo javapjūtė. Sodina Vincas į savo „Ural" motociklo priekabą, ir rūkstam link Jiestrakio. Gal kokį laukuose plušantį žmogelį pamatysim. Dulkės tik rūksta. Sustojam. Vincas sako: matai, vyriokas su traktorium, bėk, pliaukštelk porą sykių. Skuodžiu per ražienas, „Zorkij" ant kaklo mataruoja - buvau jaunas, greitas. Išlipa iš kabinos nuo darbų pajuodęs, nuo prakaito ir dulkių paišinas traktorininkas, aš jį ir šiaip ir taip „nutraukiu" ir maunu atgal į vieškelį. Vincas iš tolo klausia: viskas gerai? O kaipgi, išpučiu krūtinę. O tu pakalbėjai, nors pavardės paklausei? Neeee..., vypteliu. Varau atgal, o to traktoriukas jau ana kur...

Tokie buvo žurnalistiniai krikštai. Jų būta nemažai. V. Staniulis visą laiką sakydavo: nesėdėk už stalo, žurnalistą kojos maitina. Tad sėsdavau į „paziką", kartais paveždavo iš vykdomojo grįžtantis kolūkio pirmininkas (redakcija ir rajono VK buvo tame pačiame Prienų pastate Tarybų aikštėje) ar koks kolega ir - pirmyn po kaimus. Ieškojau darbo spartuolių, gerų melžėjų, kultūros namų vadovų, saviveiklininkų, kokių nors keistuolių, amatininkų. Kritinių medžiagų nerengiau, nes jų temas iš anksto reikdavo derinti su Vykdomuoju ir partijos rajono komitetu. Šis akylai sekė kiekvieną laikraščio žodį ir kiekvieno žurnalisto krustelėjimą. Laikraščiui tikdavo viskas, tik visada nuotraukos turėdavo būti su kokiu nors tekstu. Kartais ir nepavykdavo: kadrai, kuriuos pats mažytėj patalpėlėj šalia redakcijos ir spaudžiau, ne visada išeidavo ir tiko viešinti - dėl turinio ir dėl kokybės. Mėginau ir „meninės" fotografijos žanrą, bet nelabai kas išėjo: nufotografuota kaimyno višta ar Nemune plūduriuojanti valtis redakcijos griežtosios atsakingosios sekretorės Stasės nedomino... Tada nedaug galėdavo padėti ir visada besišypsantis redaktorius Antanas Matulaitis.

(Bet apie šį žurnalistą štai ką netikėtai radau „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje" (tekstus galima rasti: http://www.lkbkronika.lt/ ): „1980 m. sausio 8 d. Prienų rajono laikraštis „Naujas gyvenimas" atspausdino rajono ateistinės tarybos pirmininko A. Matulaičio piktą straipsnį: „Ko siekia vikaras Gražulis?" Straipsnyje mūsų kunigas kaltinamas, kad organizuoja vaikus giedoti chore, patarnauti Mišioms, dalyvauti procesijose, kad visą savo „ugnį" nukreipia į mokslinę ateistinę propagandą ir kt..." Tačiau vėliau A. Matulaitis tapo aktyviu sąjūdininku, 1989 m. buvo laikraščio „Gėlupis" redaktoriumi).

O Vincas tik užtraukdavo dūmą ir sakydavo: turėk kantrybės, vyruti, ne viskas iš karto...

O iš kur ta jauno kantrybė! Buvau kiek išpaikintas. Juk žurnalas „Moksleivis" jau buvo išspausdinęs porą eilėraščių su autoriaus nuotrauka ant Nemuno skardžio... Vadinasi, gimsta genijus! Gerai, kad šią puikybę labai sumaniai gesino Vincas. Jis negailėjo karčių kritikos žodžių (sakydavo: nesiseilėk, vyrui netinka), bet ir patardavo, pataisydavo, viską įvilkdamas į kaimiško humoro rūbą. 
Vėliau V. Staniulis dirbo Radijuje ir televizijoje (LRT) Prienų rajono korespondentu, Kauno laikraščiuose „Tėviškės žinios" ir „Kauno diena", 1987 m. išleido apsakymų knygą „Saulė, vėl saulė". Deja, jo saulė geso. Kai prieš keletą metų iki mirties jam paskambinau, jis sunkiai rinkdamas žodžius sakė: skauda, ir ten, ir ten, bet laikausi ir dar laikysiuosi... Neilgai: 2012-ųjų lapkričio 7 d. 74-rių sulaukusio žurnalisto netekome... Dabartinė „Gyvenimo" redaktorė Ramutė Šimukauskaitė tuomet in memoriam citavo žemiečio Just. Marcinkevičiaus eilutes:

 

...kur nors manęs nėra
kur nors turėčiau būti
kažkas manęs neras
rugsėjy ar rugpjūty
trumpėjančioj dienoj
ilgėjančioj nakty
nutolstančioj dainoj
galbūt visai arti...

 

Dabar dažnai užsuku į Prienus, aplankau tą patį rajono vykdomojo komiteto pastatą. Anądien užsuku į II aukštą, o jo kampe - mero Alvydo Vaicekausko kabinetas. Būtent šioje vietoje, kur sukiojasi aukšto rajono vadovo kėdė, „Naujo gyvenimo" redakcijoje, kažkada sėdėjau aš su kitais, labiau patyrusiais laikraščio žurnalistais. O kitapus laiptų - buvusios „fotolaboratorijos" kambarėliai... Dvigubas jausmas: tų dienų ilgesys ir supratimas, kaip toli ir negrįžtamai tu nužengei gyvenimo keliu...

 

(Bus daugiau)

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-12-23 12:53
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Aldona Armalė

2020-12-06 20:51

Sveikinu, Česlovai, su nauja knyga. Linkiu sveikatos ir kūrybinės aistros šiais, nenuspėjamais laikais.Sėkmės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas Stasinas

2020-12-06 14:07

Malonu skaityti nuoširdžius prisiminimus, tik gaila, kad, kaip minima pristatyme, ne viską viešinate, o tik kai kuriuos epizodus. Linkiu sveikatos ir kūrybinės sėkmės.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media