Dialogai apie žiniasklaidą

PRAŠYMAS PATVIRTINTI UŽTARĖJU

Tarp popiežiaus Pranciškaus neseniai paskelbtų dešimties naujų šventųjų pasaulio katalikų socialinės komunikacijos darbuotojams ypač artimas žiniasklaidoje aktyviai veikęs šv. Titas Brandsma O.Carm (Titus Brandsma, 1881-1942). Šis olandų katalikų kunigas, karmelitų vienuolis ir teologijos profesorius buvo labiausiai žinomas neopagoniškos nacionalsocializmo ideologijos priešininkas. Vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1940 metais nacistinei Vokietijai okupavus Olandiją, jis ryžtingai stengėsi, kad katalikų spauda nedarytų jokių nuolaidų nacizmui. Dėl to buvo suimtas, kalintas ir liūdnai pagarsėjusioje Dachau koncentracijos stovykloje po kankinimų nužudytas. Popiežius Jonas Paulius II 1985 metais kunigą T. Brandsmą kaip kankinį dėl tikėjimo beatifikavo, o dabar, gegužės 15 dieną, popiežius Pranciškus jį paskelbė Bažnyčios šventuoju.

Šventasis karmelitas dvasininkas buvo profesionalus žurnalistas, publikavo daugybę aktualių straipsnių bei komentarų bažnytinio bei visuomeninio gyvenimo temomis. Pats įkūrė ir vadovavo katalikų laikraščiui „Karmelrozen" („Karmelio rožės"), Olandijos vyskupų paskirtas ėjo šalies katalikų Žurnalistų sąjungos dvasinio vadovo (kapeliono) pareigas. Dėl šių darbų ir herojiškų nuopelnų dabar siūloma kunigą šv. T. Brandsmą paskelbti dar vienu (šalia šv. Pranciškaus Salezo) katalikų žiniasklaidos dangišku globėju ir užtarėju. Su tokiu prašymu grupė katalikų žurnalistų iš Olandijos ir Belgijos atviru laišku kreipėsi į popiežių Pranciškų ir tam savo parašais pritarė kelios dešimtys Vatikane akredituotų žiniasklaidos darbuotojų. Kreipimesi primenama naujojo šventojo veikla modernizuojant katalikų spaudą, darant ją labiau profesionalią, stengiantis ugdyti katalikų žurnalistus, gerinti jų darbo sąlygas. Jis nuolat akcentavo, jog katalikiškas informacinis ir švietėjiškas balsas turi būti girdimas visuomenėje perteikiant tikėjimo vertybes į socialinę bei politinę aplinką, nepasiduodant jokiam oportunizmui ir stipriųjų interesams. Būtina laikytis aukštų etinių ir moralinių standartų visuose pranešimuose, įskaitant ekonomikos, kultūros ir sporto sritis.

IŠŠŪKIAI ŽINIASKLAIDOS MISIJAI

Žurnalistai savo laiške nurodo, kad kunigas T. Brandsma gyveno ir darbavosi fašizmo ir nacizmo ideologijų stiprėjimo Europoje metu ir savo žodžiais bei veikla priešinosi neapykantos ir visuomenės skaldymui, kuris buvo įprastas tuo metu. Tada žiniasklaidoje plito tai, ką dabar įprasta vadinti melagienomis, arba sąmoningu propagandiniu klaidinimu. Karmelitas dvasininkas aiškiai pabrėžė, kad tokie dalykai negali būti toleruojami katalikiškoje spaudoje. Kaip Olandijos katalikų žurnalistų dvasinis vadovas jis praktiškai stengėsi, kad būtų įgyvendintas šalies vyskupų apaštaliniu laišku paskelbtas skatinimas katalikų laikraščiuose nespausdinti vokiečių okupantų nacionalsocialistinės propagandos pranešimų. Tuomet tai buvo privaloma, o prieštaravimas kėlė persekiojimo grėsmę. Kreipimesi į popiežių Pranciškų primenama, kad dabar socialinėje komunikacijoje plintantis ideologinis informacijos iškraipymas bei visuomenės poliarizavimas vėl tapo kasdienybe ir šv. T. Brandsmos skelbtas įpareigojimas sakyti tiesą vėl tapo nepaprastai aktualus, kaip ir aiškus Bažnyčios ganytojų nusistatymas dėl vertybių laikymosi. Žurnalistai savo laiške pastebi, kad 1942 metų liepos 26 dieną, kai karmelitas kunigas buvo nužudytas Dachau lageryje, Olandijos bažnyčiose per sekmadienio pamaldas buvo skaitomas viešas šalies vyskupų protesto laiškas dėl žydų deportacijos į nacių mirties stovyklas. Kreipimesi į Šventąjį Tėvą žiniasklaidos darbuotojai pažymi, kad šv. Brandsmą laiko savo bendraminčiu, kuris išreiškia šių dienų katalikų žurnalistų misiją tiesos ir teisingumo paieškai, skatinant taiką ir dialogą tarp visų žmonių ir tautų. Matydami naująjį šventąjį kaip savo bičiulį ir profesijos gynėją, jie prašo popiežių Pranciškų paskelbti jų žurnalistikos dangiškuoju globėju, nes dabar labai reikia užtarimo šv. Tito, dramatiškai išgyvenusio tuos išbandymus, kuriuos kartais patiria šiandienos tikėjimo principams ištikimi žurnalistai.

Žymus amerikiečių katalikų bažnytinio ir visuomenės gyvenimo apžvalgininkas Džordžas Vaigelis (George Weigel) nurodydamas kunigo T. Brandsmos kanonizavimo svarbą irgi išreiškia panašias nuostatas. Straipsnyje „Naujasis katalikų žurnalistikos globėjas" jis rašo, kad šiame interneto bei socialinių tinklų demagogijos amžiuje katalikiškos žurnalistikos raiška irgi gali tapti nuolatinių subanalinimo, socialinės ir etninės nesantaikos bei netgi isterijos kurstymo auka. Todėl šventojo karmelito žurnalisto didelės drąsos ir ištikimybės tikėjimui iki gyvybės atidavimo pavyzdys pasipriešinant nežmogiškos ideologijos ir totalitarizmo režimo spaudimui, skatina rimtai susimąstyti dėl galimų klaidų darymo, maldoje prašant jo globos, kad to būtų išvengta. Šiandien viešasis gyvenimas yra pernelyg susijęs su žiniasklaidoje reiškiamu rėksmingu tonu, visiškai nekreipiant dėmesio į faktų tikrumą ar objektyvios įžvalgos poreikį. „Skaudu pripažinti, kad toks diskusijų ir komentarų degradavimas prasiskverbė netgi į katalikiškų interneto svetainių, „Youtube" kanalų, „Facebook" įrašų bei „Twitter" naująją žiniasklaidą", - teigia Dž. Vaigelis. Tokioje situacijoje šv. T. Brandsmos, kuris daug rašė ir kitus ragino rašyti nuosekliai vadovaujantis tikromis vertybėmis, pavyzdys, turi nešti drąsų įkvėpimą šiandienos katalikams žurnalistams. Jo gyvenimo ir darbų liudijimas patvirtina, kad katalikiška žiniasklaida gali tapti galinga naujosios evangelizacijos forma, realiai atnaujinančia apgailėtiną sekuliarizuotos visuomenės būklę.

GYVENIMO IR TARNYSTĖS KELIAS

Šventasis T. Brandsma, kurio pasaulietinis vardas buvo Anas Sjordas (Anno Sjoerd), gimė 1881 metų vasario 23 dieną Olandijos šiaurinėje Fryzijos provincijoje, kurios dauguma gyventojų yra protestantai reformatai (kalvinistai), o katalikai sudaro tik penktąją jų dalį. Naujojo šventojo tėvai buvo pamaldūs valstiečiai katalikai, aktyviai veikę bažnytinėje bendruomenėje, atitinkamai auklėję ir savo vaikus. Todėl iš šešių šeimos vaikų, keturių dukterų ir dviejų sūnų net penki (išskyrus vieną dukterį) tapo katalikų vienuoliais. T. Brandsmos brolis pasirinko pranciškono kunigo tarnystę. Anas Sjordas nuo 11 metų mokėsi vietinėje pranciškonų mažojoje seminarijoje, skirtoje berniukams, galvojantiems apie kunigišką ir vienuolišką pašaukimą. Jis norėjo tapti pranciškonu, tačiau sveikatos problemos tam sutrukdė, todėl baigęs vidurinę mokyklą septyniolikmetis jaunuolis 1898 metų rugsėjo 17 dieną įstojo į brolių karmelitų bendruomenę savo tėvo garbei prisiimdamas vienuolišką Tito vardą. 1905 metų birželio 17 dieną priėmęs kunigystės šventimus, tęsė teologijos studijas Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, tuo pat metu darbuodamasis sielovadoje Vatikano prieigose esančioje karmelitų Santa Marija in Transpontina bažnyčioje. Būdamas 28 metų, 1909-aisiais, baigė studijas Romoje ir apsigynęs filosofijos daktaro disertaciją, sugrįžo į tėvynę Olandiją, įsikūrė Oso miesto karmelitų bendruomenėje. Čia pradėjo leisti didelį populiarumą įgijusį katalikišką laikraštį „Karmelrozen", o vėliau perėmė ir vietinio pasaulietinio dienraščio leidybą. 1916 metais inicijavo projektą į olandų kalbą išversti žymiosios ispanų karmelitės mistikės ir Bažnyčios mokytojos šv. Teresės Avilietės (1515-1582) raštus. 1919-aisiais Ose įkūrė katalikų vidurinę mokyklą (dabar ji vadinama Tito Brandsmos licėjumi) ir dvejus metus jai vadovavo.

Tapęs Olandijoje žinomu teologu ir publicistu, plėtojančiu protestantų daugumos šalyje stiprėjančią katalikybę, kunigas T. Brandsma kartu su bendraminčiais senajame Neimegeno mieste 1923 metais įkūrė katalikų universitetą, kuriame buvo filosofijos ir mistikos istorijos profesorius, o vienu metu (1932-1933 metais) tos aukštosios mokyklos rektorius. Eidamas šias pareigas profesorius T. Brandsma pasižymėjo atvirumu, prieinamumu ir artimu bendradarbiavimu su studentais, skirtingai nuo daugumos kitų dėstytojų, kurie tuo metu rodė savo išskirtinumą bei atotrūkį nuo paprastų žmonių. Mokėdamas kelias užsienio kalbas, jis buvo tarptautinės esperanto kalbos entuziastas ir šiuos nuopelnus iki šiol pripažįsta jos propaguotojai. Būdamas populiariu dvasininku nuodėmklausiu, oratoriumi ir publicistinių raštų autoriumi, kunigas T. Brandsma kiek netikėtai, būdamas vienuoliu karmelitu, palaikė ir šiuolaikinį meną. Jis apgynė daug prieštaringų vertinimų susilaukusį belgų avangardisto dailininko Alberto Servos (Albert Servae) Kryžiaus kelio stočių vaizdavimą, sukurdamas joms įspūdingas meditacijas. Įgijęs ir tarptautinį pripažinimą, Karmelitų vienuolijos vyresnybės Romoje paprašytas kunigas T. Brandsma 1935 metais atliko kelionę į JAV ir Kanadą. Ten skaitė paskaitų ciklą apie padėtį Bažnyčioje ir pasaulyje vietinėse ordino seminarijose bei universitetuose. Kartu su šiomis teologinėmis bei švietėjiškomis pastangomis dvasininko veikloje ypač išsiskyrė katalikiškos žiniasklaidos sritis, ypač siekiant išlaikyti jos moralinį tvirtumą bei pasipriešinti tuo metu stiprėjančiai nacizmo ideologijai, kurią jis vadino „juoduoju maru". 1933 metais Vokietijoje į valdžią atėjus Hitlerio vadovaujamiems nacionalsocialistams ir besiplėtojant karinėmis priemonėmis nešamai imperinei rasinio pranašumo politikai, tam simpatizuojančių jėgų atsirado ir Olandijoje, kuri nepaisant oficialaus neutralumo 1940 metais buvo nacių okupuota faktiškai be jokio pasipriešinimo.

REZISTENCIJA IR ĮKALINIMAS

Kunigas T. Brandsma, olandų vyskupų paskirtas šalies katalikų periodinių leidinių, kurių tuo metu buvo apie 30, dvasiniu kuratoriumi, kapelionu, savo straipsniais, paskaitomis bei tiesioginiu bendravimu su žiniasklaidos leidinių vadovais priešinosi nacistinės ideologijos plėtrai, ypač į ją prasismelkusiam totalitarizmui ir antisemitizmui. Ši pozicija tapo dar ryškesnė, kai okupacinė valdžia įvedė griežtus suvaržymus Katalikų Bažnyčiai. Be kita ko, pareikalauta, kad iš katalikiškų mokyklų būtų pašalinti žydų mokiniai, uždrausta kunigams ir vienuoliams vadovauti švietimo institucijoms, apribota krikščioniška karitatyvinė veikla, pradėta cenzūruoti katalikų spauda, pareikalauta joje publikuoti nacių propagandinius pranešimus. Šiomis aplinkybėmis tuometinės Olandijos primas Utrechto arkivyskupas (vėliau pakeltas kardinolu) Johanesas de Jongas (Johannes de Jong) pasiūlė padėjėjui žiniasklaidai kunigui T. Brandsmai asmeniškai supažindinti katalikiškų laikraščių ir žurnalų redaktorius su jo apaštaliniu laišku, raginančiu nespausdinti nacių primetamos ideologinės medžiagos. Ganytojas pabrėžė, jog tai - pavojinga misija, todėl karmelitas dvasininkas neprivalo jos imtis. Tačiau kunigas T. Brandsma noriai sutiko tai padaryti ir keliaudamas per Olandiją lankė katalikiškų leidinių redakcijas, paaiškindavo Utrechto arkivyskupo raginimo pagrįstumą. Nacių saugumo policija SD (gestapas) susekė šią karmelito dvasininko veiklą ir 1942 metų sausio 19 dieną vienuolyne jį suėmė. Arešto metu 60-metis kunigas suprasdamas lemtingą šio išpuolio reikšmę, atsiklaupęs paprašė karmelitų bendruomenės vyresniojo palaiminimo ir tai jam buvo emocingai suteikta.

Kunigas T. Brandsma buvo nuvežtas į Ševeningemo miesto kalėjimą (vėliau jis buvo Olandijoje kilnojamas per kelias nelaisvės vietas). Jį tardant buvo nurodyta raštu išdėstyti, kodėl jis ir kiti olandai nusistatę prieš nacių valdžią. „Aš, kaip katalikas, negalėjau elgtis kitaip", - rašė karmelitas dvasininkas. Jis pabrėžė, kad olandai yra giliai tikintys žmonės, pasirengę didelei aukai iš meilės Dievui, net iki gyvybės atidavimo. Jiems nepriimtinas nacionalsocializmas dėl savo neopagoniškos rasistinės krypties ir „mūsų žmonių nuomone, tai - ne tik išpuolis prieš Dievą ir Jo kūrinius, bet ir garbingų krikščioniškos olandų tautos tradicijų paniekinimas". Baigdamas savo pastabas, kaip nurodo išlikęs tardymo protokolas, kunigas T. Brandsma meldė Dievo palaiminimo olandų ir vokiečių tautoms, kad jos abi (po nacizmo epochos) gyventų taikoje ir darnoje. Nelaisvės sąlygomis jis rašė kalėjimo dienoraštį, kurio tekstai dabar publikuoti ir plačiai žinomi. „Palaiminta vienatvė, - rašoma viename dienoraščio puslapyje - Jaučiuosi šioje kameroje kaip savo namuose. Iki šiol man nebuvo nuobodu, bet priešingai: aš esu vienas, tai tiesa, tačiau Viešpats yra arčiau manęs nei bet kada. Matyt, Jis panorėjo, kad tokiu būdu atrasčiau Jo pilnatvę, todėl jaučiuosi laimingas. Viešpats yra mano priebėga ir liksiu čia amžinai, jei Jis to panorės". Kalinamas kartu su kitais likimo draugais kunigas T. Brandsma turėjo sunkiai dirbti miško kirtimuose, bet, nepaisydamas fizinio išsekimo, rodė gerą nuotaiką, dalinosi maisto daviniu su badaujančiais, ypač rūpinosi žydais kaliniais, su kuriais naciai ypač grubiai elgėsi. Nepaisydamas kalėjimo administracijos draudimo, jis tęsė savo kunigišką tarnystę, meldėsi ir laimino kalinius, klausėsi išpažinčių, suteikė paskutinius patarnavimus mirštantiems, netgi organizavo Kryžiaus kelio procesiją. Tvirtai laikydamasis tardymuose, karmelitas dvasininkas buvo gestapininkų perspėtas, kad, jeigu nerodys nuolaidų, bus perkeltas į Dachau koncentracijos stovyklą, kuri „yra didžiausios kunigų kapinės pasaulyje". Tame pirmajame nacių lageryje, buvusiame Bavarijoje netoli Miuncheno, tarp tūkstančių kalinių buvo nemažai iš Vokietijos ir okupuotų Europos šalių deportuotų režimui nepaklususių kunigų. „Dachau lageris, žinoma, neturi gero vardo, kad jame norėtųsi gyventi, bet aš ten sutiksiu savo draugus, o Viešpats Dievas visada ir visur šalia", - drąsiai teigė kunigas T. Brandsma jį gąsdinusiems tardytojams.

MORALINĖS GALIOS EGZAMINAS

1942 metų birželio 19 dieną perkeltas į Dachau koncentracijos stovyklą karmelitas dvasininkas toliau rodė ramybę ir švelnumą, o tai dar labiau siutino pareigūnus. Su juo buvo smurtingai elgiamasi, jis būdavo negailestingai mušamas, spardomas kone iki sąmonės netekimo. Kankinimų metu kunigas T. Brandsma sugniaužtame delne stengėsi laikyti nedidelę tabokinę, kurioje buvo konsekruota Ostija, ir apie tai kalbėjo savo draugams kaliniams: „Aš turiu Jėzų, kuris yra Eucharistijoje". Palaikydamas kitų suimtųjų nuotaiką po sunkių darbų grįžus į barakus, jis kalbėjo, kad reikia būti kantriems ir vengti neapykantos proveržio, nes „mes esame tamsiame tunelyje, kuriuo tenka keliauti, žinant jog galiausiai suspindės amžinoji šviesa". Visiškai išsekintas vienuolis buvo išsiųstas į vadinamąją „ligoninę", kurioje nacistai paprastai atlikdavo skausmingus „mokslinius" eksperimentus su pacientais, dar labiau pablogindavo jų būklę ir galiausiai juos nužudydavo. Taip atsitiko ir kunigui T. Brandsmai. Jam 1942 metų liepos 26 dieną, sekmadienį, buvo suleista mirtį atnešusi nuodų injekcija. Šią egzekuciją atlikusi SS specialiai tarnybai (Allgemeine SS) priklausiusi medicinos darbuotoja, vėliau atsižadėjusi nacių ideologijos ir sugrįžusi į katalikų tikėjimą, apie savo patirtį liudijo 1952 metais pradėtoje tirti kun. T. Brandsmos beatifikacijos byloje. Ji pasakojo, jog tuo metu kasdien įleisdavo karbolio rūgšties injekciją vienam ar kitam lagerio „ligoninės" pacientui, tačiau skirtingai nei kitais atvejais tėvo Tito akivaizdoje jautėsi nepatogiai, nes kiti kaliniai buvo jai priešiški, o karmelitas dvasininkas buvo labai malonus. Jis nacistei medikei padovanojo medinį rožinį, nors ji sakė, kad ji yra ateistė, niekinanti kunigus ir nemokanti melstis. Moteris tik nusijuokė, kai kun. T. Brandsma švelniai patarė kalbėti antrą maldos „Sveika Marija" dalį: „Melskis už mus nusidėjėlius" ir bus išgelbėta. Nežinodama, ką daryti su rožiniu, jį laikė prijuostės kišenėje, o vėliau netikėtai atradusi viską prisiminė, susijaudino ir nuėjusi į karmelitų vienuolyną atliko išpažintį bei melsdama atleidimo mielai sutiko liudyti tėvo Tito beatifikacijos byloje.

1985 metų lapkričio 3 dieną skelbdamas kunigą T. Brandsmą palaimintuoju kaip tikėjimo kankinį, popiežius Jonas Paulius II aukotų šv. Mišių homilijoje akcentavo jo šventą ir viltingą optimizmą. „Tai jį lydėjo netgi nacių lagerio pragariškomis sąlygomis, leidžiant jam būti paramos bei vilties šaltiniu kitiems kaliniams", - sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad šis karmelitas dvasininkas būdamas ištikimas Kristaus mokinys, sugebėjo „atsakyti į neapykantą ne neapykanta, bet meile", tokiu būdu išlaikydamas kiekvienam asmeniui svarbų moralinės galios egzaminą. 1986 metais susitikęs su katalikais žurnalistais šv. Jonas Paulius II priminė, kad jo palaimintuoju paskelbtas kunigas T. Brandsma buvo tikras žodžio laisvės raiškos kankinys. „Jis buvo drąsus žurnalistas, kalintas ir nužudytas koncentracijos stovykloje už atkaklų katalikiškos spaudos gynimą, - sakė Šventasis Tėvas. - Savo gyvybės auka jis patvirtino, kad tiesa yra neatskiriama saviraiškos laisvės sąjungininkė, pagrindinis pažangos koeficientas visose žmogaus gyvenimo srityse". Palaimintojo kunigo T. Brandsmos kanonizacijai reikėjo pripažinti stebuklą, įvykusį su jo užtarimu. Tai popiežius Pranciškus padarė 2021 metų lapkričio 25 dieną, patvirtindamas stebuklingą amerikiečio karmelito kunigo Maiklo Driskolio (Michael Driscoll) išgijimą, kurį, kaip neįmanomą paaiškinti paskelbė autoritetinga medikų ir teologų komisija. Stebuklas įvyko 2004 metais, kai sunkia odos vėžio (melanomos) forma sergantis vienuolis po daugybės nesėkmingų operacijų bei radiacijos ir chemoterapijos iš brolių karmelitų gavo palaimintojo T. Brandsmos relikviją ir prie jos meldė pagijimo. Karmelitų vienuolijos generalinis vyresnysis kunigas Maiklas O‘Neilas (Michael O‘Neill) O. Carm, džiaugdamasis savos bendruomenės nario kanonizavimo žinia, sakė: „To mes ilgai laukėme, nes Bažnyčia turėjo pripažinti, kad Titas Brandsma yra tikrai šventas tikėjimo liudytojas. Tokio šventumo patvirtinimas ypač aktualus mūsų laikais, kai tiesa ir integralumas daug kenčia vykstančiuose konfliktuose, kurie kelia rimtą pavojų visame pasaulyje". Grupė žurnalistų laišku prašydama popiežių Pranciškų paskelbti šv. T. Brandsmą jų globėju ir užtarėju, priminė, kad tik 2021 metais, UNESCO duomenimis, 55 žiniasklaidos darbuotojai žuvo atsakingoje tarnystėje. Dar daugiau jų patiria smurtą, grasinimus, represijas, cenzūravimą, persekiojimus autoritarinių režimų akivaizdoje ir jiems reikalinga dangiška visa tai išgyvenusio šventojo T. Brandsmos pagalba, kurios būtų galima su pasitikėjimu melsti.

 

Rubrika Dialogai apie žiniasklaidą yra SRTRF projekto dalis