Dialogai apie žiniasklaidą

- Minint Mindaugo karūnavimo dieną, prezidentas Gitanas Nausėda įteikė jums valstybinį apdovanojimą - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį už išskirtinį dėmesį paprastiems Lietuvos žmonėms, už indėlį mažinant nelygybę ir regionų atskirtį. Su kokiomis mintimis ir jausmais jį priėmėte?

- Prisipažinsiu, kai man paskambino iš prezidentūros ir paklausė, ar sutinku priimti apdovanojimą, pirmiausia prabėgo mintis, kad arba kažkas suklydo, arba juokauja. Man tai buvo visiškai netikėta. Tačiau kai išgirdau, už ką esu apdovanojamas, apsidžiaugiau, kad tai yra vertinama. Regionai ir jų gyventojai yra įdomūs man kaip žmogui, taip pat matau, kad jie yra įdomūs klausytojams bei žiūrovams, o apdovanojimas yra kaip vyšnia ant torto - parodo, kad tai yra ne tik įdomu, bet ir svarbu.

Man išties svarbu parodyti, kaip įvairiai mūsų žmonės gyvena, juolab kad istorijų apie tai, kas vyksta už Vilniaus, man pačiam visad labai trūko - tikiu, kad yra daugybė dar nepakalbintų, neatrastų žmonių, kurie galbūt jaučiasi stumtelėti į šoną, neįvertinti. Dažnu atveju mano pasakojimas apie juos tampa tuo įvertinimu, suteikiančiu tam tikro polėkio bei įkvėpimo. Ir kol tokių žmonių bus, tol jausiu norą keliauti po Lietuvą, rinkti istorijas, jomis dalytis bei kelti diskusijas.

- Kelionės „Už Vilniaus" ar „Nepaprastų žmonių" istorijos jau tapo jūsų vizitine kortele, tačiau kaip nutiko, kad jūs tiek dėmesio skiriate regionams? Galbūt tai susiję su tuo, kad, kaip pats sakote, taip pat esate kilęs iš kaimo?

- Tikrai nebuvo taip, kad vieną dieną atsisėdau ir nusprendžiau - dabar rinksiu istorijas skirtinguose Lietuvos kampeliuose ir jas viešinsiu. Viskas nutiko labai natūraliai. Nors jau daug metų gyvenu Vilniuje ir sukuosi tame burbule, kaip jau minėjau, man smalsu, kas dedasi už sostinės ribų, kaimo žmogaus gyvenimas man atrodo įdomus ir pikantiškas. Tai iš esmės yra mano hobis - atsikeliu šeštadienio rytą ir suprantu, kad nenoriu būti Vilniuje, smalsu nuvažiuoti ir pažiūrėti, kuo gyvena žmonės, pavyzdžiui, Molėtuose, Kalvarijoje ar Rusnėje. Kadangi ir taip ten vykčiau, kodėl kartu negaliu pasiimti mikrofono ar „Nepaprastų žmonių" komandos?

- Paminėjote sostinės burbulą, kuriame požiūris į žmones iš regionų keičiasi, tačiau dar yra daug juos lydinčių stereotipų. Neapmaudu girdėti kartais net kiek menkinantį požiūrį į kaimo žmogų ir jo problemas?

- Žinoma, tų stereotipų dar yra, nes kai kurie Vilniaus burbulo žmonės tiesiog nepažįsta mūsų šalies. Neretai socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje šmėžuoja naujienos, aktualios tik sostinės gyventojams, nors kaimo žmogui nesvarbu, kad žmonės Vilniuje protestuoja dėl nukirsto ąžuolo ar liepos. Jie medžius kertasi, kaip jiems reikia, malkas skaldosi, kaip jiems reikia, ir namus šildosi taip, kaip jiems reikia. Jiems galbūt didesnė problema yra kilometras neišasfaltuoto žvyrkeliuko iki namų ar socialinių išmokų skyrimas.

Kai bendraudamas su vilniečiais išgirstu nuostabą, kad vienas ar kitas politikas yra išrenkamas į Seimą, norisi pasiūlyti išvažiuoti 15 km už miesto, pasikalbėti su žmonėmis ir neliks kuo stebėtis. Galbūt vilniečiai ir mano, kad esame Vakarai, kad turi būti absoliuti laisvė, laisvoji ekonomika ir panašiai, bet kaime žmonės labiau nori griežtesnės rankos, nori daugiau tvarkos, o kai kuriais vertybiniais klausimais Vakarai iki jų dar neatėjo arba jie Vakarų neįsileidžia. Jei pažintume savo šalį, mažiau stebėtumėmės ir rečiau keltume klausimą, kaip taip gali būti. Pakeliauk, pasikalbėk su žmonėmis ir rasi atsakymus.

Didmiestis ir regionai yra skirtingi pasauliai su skirtingu suvokimu. Ir nė vienas iš tų pasaulių nėra nei geresnis, nei blogesnis. Jie tiesiog yra skirtingi. Tačiau, mano manymu, kiekvienas save ir valstybę gerbiantis žmogus turi pažinti savo šalį, matyti ją iš skirtingų kampų ir nesimėtyti atgyvenusiais stereotipais.

- Ir turbūt rasi ne tik atsakymų, bet ir įkvėpimo - kuo tie žmonės labiausiai žavi ar įkvepia?

- Pradėsiu nuo senjorų. Lietuvos pensininkai yra pati laisviausia visuomenės grupė - jie jaučiasi savo gyvenimą nugyvenę taip, kaip nugyveno, ir yra visiškai laisvi kalbėti, ką galvoja. Prieš kameras gali juos kalbinti apie politiką ir jie pasakys viską, kas jiems ant liežuvio galo.

Mes, sukdamiesi įvairiuose visuomenės sluoksniuose, turėdami vienokius ar kitokius darbus, ne visais klausimais galime drąsiai kalbėti. Tarkime, mane, kaip žurnalistą, riboja ir etikos kodeksas, ir įstatymai (ir ačiū Dievui, kad riboja, tikrai nesiskundžiu), bet kartais susimąstau - juk negalėčiau atsistoti ir atvirai pasisakyti, kaip matau situaciją valstybėje. O pensininkai jaučia visišką laisvę, įkvepiančią ir pakylėjančią. Taip pat mane įkvepia žmonių paprastumas ir nuoširdumas.

- Kaime prabėgo 18 mano metų, sostinėje - 15. Taigi jei išsikelčiau į kaimą, jis nebūtų labai kaimiškas. Greičiausiai tai būtų sodybėlė prie ežero ar upės. Aišku, ten būtų uodų, kurių gyvendamas kaime nepastebėdavau, tačiau dabar jie mane siaubingai erzina. Be to, nepaisant to, kad mano tėtis yra ūkininkas ir visus tuos reikalus puikiai išmano, aš apie tai nieko nežinau, neturėčiau kompetencijos ir supratimo, kaip auginti karvę, kiaulę ar alpaką. Mano sklype galbūt augtų vienas kitas medis, pora krūmų, galbūt braškės... Ir viskas.

Neslėpsiu, tos istorijos apie žmones, kurie meta verslus ir didmiestį iškeičia į vienkiemį, gyvena lėtesniu ritmu ir turi daugiau laiko sau, skamba įkvepiamai ir skatinamai. Tačiau, kaip pasakė vienas mano pašnekovas, tai reikalauja milžiniškos drąsos. Ar man jos užtektų? Sunku pasakyti, tačiau mintis iškeisti miestą į kokį miestelį ar kaimą vis prasisuka. Ir pastaraisiais metais prasisuka vis dažniau.

Ką gali žinoti, galbūt švęsdamas 40-metį gyvensiu nebe sostinėje. Nors patikslinsiu - Vilniuje man patinka, smagu, kad savaitgalį gali išeiti į miestą, šis ūžia, ošia, ko turbūt labai trūktų mažesniame miestelyje. Tačiau darbo dienomis sostinėje yra sunku, reikia kantrybės, ypač kai pusė miesto yra iškasta, perkasta ir nutikus avarijai eismas sutrinka. Tai nervina, bet kol kas dar randu nemažai gyvenimo mieste privalumų.

- Jei jau neatmetate galimybės pakeisti gyvenimo būdą, galbūt susimąstote ir apie galimybę save išbandyti kitoje profesinėje srityje? Juk pastaruoju metu žmonės vis drąsiau keičia profesijas ir ieško savęs naujose veiklose.

- Aš ir pats savo aplinkoje dažnai girdžiu apie žmones, kurie meta savo darbus, nes, kaip pasakoja, negali savęs realizuoti, nesijaučia patenkinti ar nori naujų iššūkių. Kartais susimąstau - 16 metų esu žurnalistas, 13 iš jų dirbu LRT, kas su manimi negerai, kad tiek laiko esu vienoje vietoje? Prašmėžuoja mintis, kad galbūt ir man reikėtų sukti į viešuosius ryšius ar komunikaciją...

Tačiau, simboliška - kai likus porai dienų iki 33-iojo gimtadienio sužinojau, kad gausiu valstybinį apdovanojimą, aiškiai supratau - jei kažkas nori ieškoti savęs ar iššūkių, tegul ieško, man juk nieko netrūksta. Dirbu darbą, kurį dievinu, o jei kuri nors darbo dalis man pasidaro neįdomi, aš galiu viską pakeisti ir pasistengti, kad man būtų įdomu. Kokių iššūkių ar naujovių man gali reikėti, jei viskas - mano paties rankose?

Be to, turiu mediatekos laidą „Nepaprasti žmonės", radijuje vedu laidas „Už Vilniaus", „10-12" ir „Ryto garsai", o televizijoje pasirodė ir laida „Moterų gatvės". Turiu neįtikėtinai daug erdvės žiniasklaidoje, galiu papasakoti ir parodyti viską, ką pamatau pikantiško ir įdomaus. Taigi tikrai neturiu kuo skųstis.

- Ar daug erdvės saviraiškai netampa didele erdve persidirbimui, nuovargiui?

- Būna, kad sėdžiu suvargęs ir galvoju, jog metas skirti sau laiko. Tada prisimenu, kad esu susitaręs dėl interviu, o važiuodamas galvoju - kodėl šiandien? Bet kai nuvažiuoju pas pašnekovą, pamatau jo akis, nuovargis dingsta. Ir tikrai ne kartą į interviu atvykau nusikalęs, bet išvažiavau pilnas energijos, jėgų, minčių ir pasvarstymų. Labai atsigaunu - žmonės išblaško visus nuovargius.

- Jūs regionuose veikiausiai jau esate didžiausia žvaigždė, kurios laukia, kurią nori pakalbinti...

- Galbūt ne visi, bet tikrai daug kas mane atpažįsta. Bene įsimintiniausias dalykas nutiko Žiežmariuose, iš kur transliavome LRT RADIJO laidą. Viena ištikima klausytoja priėjo ir pabučiavo mano ranką. Kiek sutrikau, tačiau tai įrodo, kad radijas yra ne ką menkesnis už televiziją. Ir mane žmonės žino todėl, kad jame skambu dažnai ir daug.

- Kad jau prakalbome apie radiją, jūs esate dirbęs ir radijo bei televizijos eteryje, ir laikraščio redakcijoje. Rodos, jums sekasi visur, tačiau kur yra jaukiausia?

- Kadangi savo kelią pradėjau spaudoje, laikraščiui jaučiu didelę nostalgiją. Tas švino kvapas yra savotiška romantika, tad ir dabar važinėdamas po Lietuvą prisiperku vietos laikraščių. Tiesa, man skauda širdį, kad jų dabar labai sumažėję. Kai pradėjau dirbti, mano gimtajame Joniškio rajone buvo du laikraščiai, dabar popierinis, atkeliaujantis į pašto dėžutes, beliko vienas. Gaila. Norėtųsi, kad kiekviename rajone būtų bent po du sveikai konkuruojančius leidinius, o žmonės galėtų atsiversti savo krašto laikraštį.

Televizija, nepaisant to, kad vis joje prašmėžuoju ir man ten patinka, nėra ir niekad nebuvo mano siekiamybė ar tikslas. Joje dažniau atsirandu netyčia ir ne todėl, kad man reikia televizijos, o veikiau todėl, kad jai reikia manęs. Jei kas nors pasakytų, kad manęs per televiziją niekada neberodys, nė viena ašara nenuriedėtų.

O radijas, galiu drąsiai pasakyti, yra mano aistra, mano gyvenimas, mano kompanjonas, nuodėmklausys - viskas, beveik mano antroji pusė. Kaip tai nutiko, nežinau - niekada neplanavau jame dirbti, tačiau kai studijų laikais atsidūriau, įsimylėjau ir aistringai myliu iki šiol.

- Klausausi jūsų ir galvoju - galėtumėte daug papasakoti, galbūt savo surinktas istorijas, įspūdžius ar pastebėjimus pasvarstote sudėti į knygą?

- Tokių minčių yra. Ir ne viena, mano galvoje - bent pora knygų. Vienoje iš jų kūrybos elementai susipintų su autobiografijos faktais. Bet jei taip nutiktų, kad tą knygą kada nors parašyčiau ir išleisčiau, turėčiau palikti šalį. (Juokiasi.) Apie politiką joje nerašyčiau, kalbėčiau apie save, apie supančius žmones, visuomenę, vertybes ir veidmainystes, kurių kasdieniame gyvenime yra apstu. Rašyčiau apie tai, ką matau, ką girdžiu ir visus daiktus joje vadinčiau tikraisiais vardais.

Į kitą knygą sudėčiau istorijas, kurias pavyko aptikti ir surinkti per žurnalistinės veiklos metus. Manau, kad toks istorijų iš skirtingų laikmečių rinkinys parodytų, kaip iš tiesų mūsų žmonės gyvena ir kaip jų gyvenimas keičiasi. Tai būtų valstybės reikalų analizė per žmonių gyvenimą. Tiesa, archyvą dar planuoju papildyti ir tikiu, kad istorijų dar pririnksiu ne vieną šimtą ir net ne vieną tūkstantį...