2023 m. gruodžio 3 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Česlovas Iškauskas: Nelengva tapti žurnalistu (III dalis)

2020-12-16
 
 Kursiokams būdavo linksma...

Kursiokams būdavo linksma...

Tęsinys. Pradžia 2020 12 04, 12 08.

 

Česlovas Iškauskas 

 

MOKSLO ASMENYBIŲ PLEJADA

 

Mums dėstė įvairūs dėstytojai. Įsiminė tikri savo srities asai: Br. Genzelis (filosofija), V. L. Žeimantas (žurnalistikos istorija ir praktika), L. Tapinas (tarybinė žurnalistika), Br. Raguotis (žurnalistikos teorija), katedros vedėjas St. Makauskas (partinė ir buržuazinė spauda, publicistika), S. Valiulis (radijas ir televizija), J. Bulota ir kiti. Nežurnalistinius mokslus įsimintinai dėstė L. Vladimirovas, E. Meškauskas, J. Dumčius, J. Pikčilingis, A. Pupkis, E. Bukelienė, A. Paulauskienė, R. Sideravičius, J. Kimbartaitė, dar daug kitų. Vieni sausesni, kiti iškalbingesni, patrauklesni, laisvesni. Daugelio tikslių pavardžių ar vardų neprisimenu, bet įstrigo, pavyzdžiui, puikių Lietuvos istorijos dėstytojų Kazlausko (kalbininkas Jonas Kazlauskas, kilęs nuo mano krašto, iš Matiešonių, tik per Namuną, buvo žiauriai nužudytas 1970 m.) ir Dobravolsko, užsienio ir rusų literatūros žinovų, kalbos, ekonomijos, marksizmo-leninizmo seminarų vedėjų, paskaitos ir seminarai. 
Jų likimai įvairūs - nuo karjeros iki sovietinio kalėjimo arba psichiatrinės ligoninės. Po J. Kazlausko nuskandinimo Nėryje jautėme, kad dėstytojus ir studentus stebi įdėmi akis. Vėliau sužinojome, kad nuo saugumo nukentėjo kai kurie mėgstami Lietuvos istorijos dėstytojai, kiti „susirgo" arba išvis dingo be žinios. Aišku, mes nebuvome jokie disidentai, bet suglausti ausis buvo išmintinga: tik vėliau paaiškėjo, kad ir tarp kurso draugų galėjo būti informatorių... O štai Fakulteto prodekanas Vytautas Lesčius (1932 - 2015), kuris, matyt, buvo atsakingas už studentų ideologinį patikimumą, nurodydavo niekam neišsiskirstyti iki pat šv. Kalėdų, o Kūčių vakarą apie 20 val. „užtaisydavo" kokią įskaitą... Taip mus bandydavo sulaikyti nuo šių švenčių, tačiau daugelis, nors ir vėluodami, spėdavo išvažiuoti į namus ir atšvęsti. 
Dar ir šiandien kvepia tik ką Mamos iškepti kūčiukai ar „razavų" miltų pyragai...

 

MOKSLO KANČIOS

 

Jaunystėje visada mėgau sentencijas. Į išsaugotą knygelę jų perrašyta iš įvairių knygų, kurių tuomet skaičiau tikrai daug, be to, šito reikalavo ir studijuojami dalykai. Nemažai jų perrašyta iš V. Mykolaičio - Putino romano „Altorių šešėly", kuris man padarė didžiulį įspūdį, ypač jauno klieriko Vasario meilė. Daugelį jų įsiminiau iki šiol, o seną lotynišką sentenciją „Omnia mea mecum porto" („Viskas, kas mano, su savimi nešuosi") ir šiandien laikau gyvenimo išmintimi. 
Didelį įspūdį tuomet darė Aristotelio, ispanų gydytojo ir psichologo Chuano Uartės, viduramžių scholasto Alberto fon Bolštendto, įvairių filosofų, literatūros klasikų pasakymai. O garsaus rusų psichoterapeuto ir rašytojo Vladimiro Levi knygą „Aš ir mes" perskaičiau keletą kartų, ištraukas netgi išverčiau ir maždaug 1973 m. išspausdinau „Švyturio" žurnale...
Iš tiesų skaityti teko daug. Labiausiai kankino antikinė literatūra ir jos dėstytojas prof. Jonas Dumčius (1905 - 1986). Kitiems, sako, „pasisekė" labiau: juos mokė Leonas Valkūnas (1914 - 1990). Šiaip vertėjas, filologijos tyrinėtojas J. Dumčius buvo linksmas žmogus. Pasakodamas kokią pikantišką sceną iš antikinio veikalo, jis, žvelgdamas per akinių viršų, šypsodamasis akimis aprėpdavo auditoriją ir viską pasakodavo tarsi anekdotą. Bet linksmybės baigdavosi artėjant sesijoms. Nors mes bibliotekoje ryte rydavome egzaminams būtinus antikinius veikalus, visų turinio peripetijų ir gausių veikėjų vardų niekaip neįsidėmėdavome. O per įskaitą jis gudriai šypsodamasis, žvelgdamas per storų akinių viršų ir klausia: ką tas ir anas pasakė kitam? Koks to vardas, kur ant žirgo jojo? Kaip ten atsitiko su sugulove? 
Pirmosios įskaitos neišlaikiau. Tada keli nelaimingieji ryžomės nueiti pas jį į namus, čia pat, prie universiteto, tuometinėje Gorkio gatvėje, kur dabar Prancūzijos ambasada. Viengungio butas buvo nedidukas, asketiškas, teisingiau - varganas. Tada dar jis profesoriaus vardo neturėjo, bet vis tiek kreipdavomės tuo mokslo vardu.
O dėstytojas kažką verda ant pajuodusio „kirogazo" ir sako:
- Tai kaip čia, garbieji jaunikaičiai, pagrindinių klasikos veikalų nežinote? Netvarka...
Galų gale sutinka: jis mums priims atskirai...Pasirašė. Vis su ta pačia paslaptingai atlaidžia šypsena. 
J. Dumčius mirė 1980 m. nuo kepenų vėžio, taip ir neatsikratęs savotiško vienišiaus vardo. 
Pasaulio, rusų rašytojai, lietuvių visa plejada... Programose būdavo daug jų pavardžių, tad egzaminams ar įskaitoms būtinų autorių knygas ryte rydavome. Bendrojoje VU skaitykloje dažnai jų nerasdavome, tad kartais pasikliaudavome chrestomatijomis arba veikalų kritikų darbais, anotacijomis, įvairiais literatūros tyrinėtojų veikalais. Jeigu kokią egzaminui reikalingą knygą aptikdavome skaitykloje, tai į ją sukišdavome nosis keli kurso vyrai: vienas skaitydavo, o paskui kitiems atpasakodavo. Kai kas sugebėjo gauti leidimą lankytis mokslinėje skaitykloje - aukščiau bendrosios, o kartais vilniečiai kursiokai atsinešdavo reikalingų knygų iš namų. Kažin, ar tas „ryte rijimas" duodavo kokios naudos, tačiau bent nuramindavo: atseit, knygą esi vartęs, tai trejetui patrauksi...

 

DĖDĖ MAN BUVO GERAS

 

Pradėdamas studijas, pasirūpinau, kur gyvensiu. Teisingiau, tėvai per gimines išsiaiškino, kad Vilniuje gyvena Juozas Iškauskas. Jis buvo kitos Iškauskų atšakos atstovas, ir aš jį vadinau dėde, nors iš tikrųjų man buvo pusbrolis. Žinau tiek, kad Balbierišky gyveno jo lyg ir sesuo Ieva, kuri turėjo negalią ir vis vaikščiojo po miestelyje bambėdama ir visus bardama. Mes, vaikai, iš jos pasišaipydavome...
Portalas Geni.com nurodo, kad J. Iškauskas gimė 1886 m., o mirė 1978 m., žmona - Zuzana. Jų tėvas - Vitas Iškauskas, o tą genealogiją prieš pustrečių metų surašė Gintaras Iškauskas. Laikraštis „Vakarų ekspresas" prieš kokius 5 metus rašė, kad vienas didžiausių Klaipėdos dramos teatro entuziastų apie 1939 m. buvo Juozas Iškauskas, kuris „baigė literatūrą Vilniaus universitete". Kaip pasakoja savo to meto užrašuose Kauno amatų mokyklos Vandžiogaloje auklėtinis Balys Juškevičius, rašęs neblogus eilėraščius, jo kūrybą vertinęs ir gyręs J. Iškauskas. 
Jei neklystu (oficialių duomenų apie giminaitį nepavyko rasti), jis ilgai dirbo Filologijos fakultete ir draugavo su dėstytoju Klemensu Sinkevičiumi (1929 - 2011), pastarasis paskui tapo Istorijos fakulteto dekanu. Bet jau mano stojimo į VU metais, 1971-aisiais, J. Iškauskas buvo išėjęs iš universiteto ir, atrodo, įsidarbinęs „Minties" leidyklos turizmo literatūros skyriuje, kur išleidęs ir redagavęs keletą knygelių (apie Eržvilką, Dubingius ir kt.). Mirė ir palaidotas kažkur Karveliškių kapinėse. 
Pas J. Iškauską gyvenau iki pirmosios sesijos, žinoma, nemokėdamas. Siūlydavau kaimo gėrybes, kurias man sukraudavo namie, bet jie griežtai atsisakydavo. Dėdė jausdavosi, kad taip padeda provincijos vargšams, ir už tai aš jam labai dėkingas. Ir dar už vieną dalyką dėkingas.
Dėdė turėjo gerą biblioteką. Knygų prikimštos lentynos buvo didžiajame kambaryje, kurį dieną rakindavo. Ten buvo ir šeimininkų miegamasis. Tarsi toje pasakoje - mane labai traukė tas paslaptingas kambarys, nes žinojau, kad ten yra gausi dėdės biblioteka.
Vieną pavakarę, kai dar nieko nebuvo namie, netikėtai pravėriau to kambario duris ir kone nualpau: toks knygų pasaulis atsivėrė prieš akis, kokio dar nebuvau matęs. Vienoje spintoje buvo senos retos knygos. Pasidavė ir jos stiklinės durelės. Tuomet sėdau ant grindų ir ėmiau raustis. Viskas buvo įdomu. Varčiau, skaitinėjau, taikydamas įkišti į seną vietą, kad nepažeisčiau dulkių „rašto". Taip įnikau, kad neišgirdau, kaip atsivėrė durys, ir už nugaros pasigirdo dėdės balsas:
- Ką, labai įdomu?
- L-l-l-labai, - pralemenau sutrikęs. 
- Bet kas tau leido?
- N-n-n-niekas...
- Tai atsimink: be mano leidimo į šį kambarį kad kojos nekeltum. Aišku? - griežtai pareiškė šeimininkas.
- Aišku, atsiprašau, - ir išspūdinau. 
- Palauk, - jau švelnesniu balsu sustabdė dėdė. - Jei tau ko reikia, tai paprašyk. Jeigu tu kuo domiesi, aš leisiu, bet reikia paprašyti..., - ir jis užrakino kambario duris.
Buvo nesmagu. Maniau, kad jis paprašys išeiti iš buto. Bet ne: išsikraustant jis man atidavė M. Gorkio, J. Avyžiaus, V. Mykolaičio-Putino ir kitų lietuvių rašytojų pokario leidimų tomus. Buvau pritrenktas: mane išbaręs dėdė dar apdovanoja... 
Dovanas šiaip taip pargabenau į Balbieriškį, kur paskui daugelis knygų, kaip ir retų prieškario leidinių, kažkur dingo: man nesant pas tėvą besilankantys draugeliai irgi tapdavo skaitytojais... Tačiau dalį tų dovanotų knygų turiu iki šiol čia, Vilniuje. 
Dėdė Juozas kartais atvažiuodavo pas savo neįgalią seserį, bet nei karto neužsiminė apie tą skandaliuką. Atvirkščiai: tėvams mane gyrė. Po darbo leidykloje „Mintis" jis išėjo į pensiją, bet dar lankydavosi įvairiuose susitikimuose. Jo regėjimas visiškai nusilpo. Viena jo bendradarbė pasakojo, kad jis mirė nuo kažkokios sunkios ligos jau sulaukęs garbaus amžiaus, palaidotas Karveliškėse. Kur jo vaikai, juo labiau - ką veikia vaikų vaikai, dar sunkiau susekti. Atrodo, duktė Rūta mirusi, o architektas Rimantas kažkur prie Trakų gyvena...
Tiesą sakant, išsiaiškinti ne mano jėgoms. Jeigu Google būtų visagalis, būtų paprasta. Tačiau dabar tie mūsų giminės keturi didieji genealoginiai „anklavai" - Balbieriškis, Kaunas, Marijampolė, Vilnius - taip persipynė, kad aš jau seniai nuleidau rankas. Dalis giminaičių dar susirenka, kai kas nors numiršta, bet tokių susiėjimų geriau nebūtų. 
***
Pirmoji sesija VU praėjo nepastebimai. Jeigu ne J. Dumčiaus įskaita, būtų viskas gerai. Dabar ji gerokai nervų pagadino, teko net Vilniuje užsibūti. O čia dar hormonų audros, ir jaunystėj viskas išsiliedavo į romantiškas kenčiančio „poeto" eiles.
Toks sapnas, kad nebegirdėjau,
Kai suradai, priėjus alsavai 
Ir bučiavai, uždengusi mėnulio skiautę...
Toks sapnas, kad nebemačiau,
Ar tavo akys ir ilgi plaukai
Ir lūpos tos neregėtos beprotybės laukė.
Toks sapnas, kad nesupratau,
Ar smerkt tave už tai, kad palikai, 
ar verkt, ar keršyti, ar dar pašaukti...
Toks sapnas, kad - pabust bijau...
(Bus daugiau)

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-12 11:57
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Ir aš

2020-12-21 12:36

Pas doc. Pupkį ir aš 5 kartus laikiau egzaminą kol išlaikiau, pas prof. Dumčių laikiau egzą iš antikinės literatūros irgi 5 kartus, kol nusidspjovęs nutaikiau progą ir pas kitą dėstytoją nuėjęs iš pirmo karto sėkmingai viską išlaikiau. Ne mažiau kartų teko laikyti ir marksistinės lenininės estetikos ( o gal etikos) egzaminą pas draugą Krescencijų Stoškų. Irgi buvo siaubas neakivaizdininkams žurnalistams. Dabar tai net juokas ima, o tada buvo baisu, liūdna ir skaudu, kaip dėstytojai tyčiojasi iš studentų savo griežtumu, visokiomis priekabėmis, nežinia kokiomis teorijomis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

AA

2020-12-19 09:55

Didžiausias kirvis buvo Pupkis. Ėjau pas jį 5 kartus. Atrodė, jis būdavo laimingas pavaręs studentą.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Studijas prisimenant

2020-12-18 13:11

Skaitydami įdomų gerbiamo Česlovo pasakojimą ne vienas prisimena ir savo studijų metus. Tikrai buvo nuoširdžių, gerų dėstytojų, kurie labai įdomiai perteikdavo dėstomą dalyką, buvo žmoniški studentų atžvilgiu. Bet buvo nemažai ir "kirvių", kurie pernelyg stengdavosi sukirsti studentus, reikalavo perteklinių žinių, buvo be galo griežti. Iki šiol daugelis puikiai prisimena Dumčių, Pikčilingį, Pupkį, Stoškų ir dar vieną kitą dėstytoją, pas kuriuos laikyti įskaitą ar egzaminą tekdavo po N kartų.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Autorius

2020-12-16 12:37

Pagavai, kursioke, ant klaidelės. Taip, mirė 1986 m. (I variantas teisingas). Knygoje perspėju, kad gali pasitaikyti klaidelių...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jurgis

2020-12-16 11:32

Visgi kada mirė prof. J. Dumčius - 1980 ar 1986 metais? Gal ponas autorius patikslins?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media