2022 m. rugpjucio 9 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Česlovas Iškauskas: Nelengva tapti žurnalistu (II dalis)

2020-12-08
 
Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis

Tęsinys. Pradžia 2020 12 04
 

Česlovas Iškauskas

 

 

BANDĖ „KABINTI" SAUGUMAS...

 

Neįstojęs į VU, po dviejų metų karinės tarnybos 1970 - ųjų rudenį grįžau iš sovietinės kariuomenės. Tarnavau raketiniame dalinyje miškuose prie Gomelio. Per 2 tarnybos metus atostogų neišleido, neišleido net į močiutės laidotuves, mat, buvau „pabaltijietis", o jų sovietinėje kariuomenėje nemėgo. Sakydavo: jūs ten miškuose dar bunkerius saugote, ginklus juose laikote... 
Bet aš buvau pasiilgęs draugų, savo aplinkos, tad grįžęs keletą savaičių tiesiog tinginiavau. 
Kad ilgai nebimbinėčiau be darbo, važiavau į Prienus. Po kelių savaičių rajono laikraščio redakcijos padedamas ir vykdomojo komiteto pirmininko A. Budbergio nurodymu (tiesą sakant, šiems veikėjams buvo prisakyta stebėti pažangesnį jaunimą ir rengti „tarybinių kadrų rezervą") pavyksta darbo gauti vykdomojo komiteto kultūros skyriuje pas jo vedėją Juozą Burakauską (g. 1934 m.). Iki šiol Prienuose gyvenantis viršininkas buvo linksmas, prie darbo labai nespaudė, dažnai kaip inspektorių išsiųsdavo tikrinti kaimo kultūros namų techninę bazę ir pasiruošimą kokiai nors šventei. Šioje srityje aš nieko nenusimaniau, tad tokie inspektavimai dažnai baigdavosi nebent linksmybėmis. 
Turėjau ir draugą, ir gerą padėjėją - rajono kultūros namuose meno vedėju dirbusį Joną Seilių - balbieriškietį, kurio tėvo, taip pat Jono, piešinys mano tėvo žvejybine tematika (pelėda traukia didžiulį lydį) nuo senų laikų kabėjo ant lentų sienelės kambary. Štai su tuo balsingu ir žodžio kišenėje neieškančiu Jonu ir buvo daromi visokie jaunatviški „šposai"...
Bet per tą pusmetį - iki stojimo į Vilniaus universitetą - susipažinau su rajono įžymybėmis, specifika, kaimo žmonėmis. Bent jau žinojau, „su kuo valgoma druska". 
Ir štai paskutinę 1970-ųjų dieną, gruodžio 31-ąją, savo užrašų knygelėje rašau: „Gavau pirmąją algą. Darbas lengvas, bet nuobodus, ir gyvenimas nuobodus..." Vienintelis palengvinimas - vakarėliai, šokiai, pasilinksminimai, kurie bala žino, kur būtų nuvedę. Be to siautė hormonų audros.
Pavasarinis siautulys turbūt galvą visai atėmė. 1971 m. gegužės 2-ąją knygelėje įrašyta: „Ši gegužės 1-oji daug tamsaus įnešė į mano asmenybę. Grįžau išgėręs, pastebėjo mama. Nenoriu, kad paskutinis sūnus jos akyse atrodytų toks pat pilkas, toks pat be dalios ir geros ateities, kaip ir daugelis vienmečių. Tik džiaugiuosi, kad kartais sugebu pabėgti nuo savęs, nuo pagundos į apsvaigimą, ir tai mano pliusas. Noriu būti kitoks, negu visi - tegul ir „žalias", nemokantis atkimšti net butelio alaus..."
Štai tokie pergyvenimai ir stresai, savęs ieškojimas ir jaunatviškas filosofavimas. 
Bet tas postas Prienuose man vos nekainavo politinės priklausomybės. Mane bandyta „pirkti". 
Mat, teigiamas, jaunas, po kariuomenės, perspektyvus. Pasikviečia mane kartą LKP Prienų rajono komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Nenartavičius, maloniai pasisodina, pagiria už gerą darbą ir sako:
- Reikia nuvažiuoti į mišias Šilavoto bažnyčioje ir paklausyti, kokį pamokslą kunigas sako...
- O kokį jis ten turi sakyti? - naiviai perklausiu.
- Na, žinai, ką nors politiško, prieš santvarką...
- Bet juk aš ten svetimas, visi į mane žiūrės, - niekaip nesuprantu užduoties.
- Tai tu kur nors pastovėk už visų nugarų, tik pasiklausyk ir išvažiuok, o grįžęs mums surašysi viską ant popieriaus, - toliau dėsto jis.
- Ataskaitą? - susiraukiau. - Tai dar ir dokumentas liks?
- Niekam jo nerodysim, seife laikysim, o jei kas nors, tu slapyvardį gausi...
- Atsiprašau, bet ne, - gana grubiai atsikirtau, o paskui lyg pasiteisinau: - Nepatogu prieš žmones...
Vedėjas patylėjo, kažką sumurmėjo ir atsisveikindamas sausai pasakė:
- Na, žinok, tada tavo charakteristika stojimui į universitetą bus ne kokia...
Iš partinio komiteto rūmų dabartinėje Kauno gatvėje (čia įsikūrusi biblioteka) išėjau lyg susitepęs: buvo apėmęs nemalonus jausmas, kad mane bando nupirkti, pasiųsti kažkokiam šnipinėjimui, šniukštinėjimui. Tuo metu rajone savo rašiniais ir darbu jau buvau šiek tiek žinomas, tad bažnyčioje niekaip nebūčiau galėjęs pasislėpti. Tačiau kartu atsirado ir baimės jausmas: o jeigu tas partinis veikėjas tikrai suraitys blogą charakteristiką ir vėl neįstosiu (po mokyklos nesėkmingai stojau į VU lietuvių kalbą ir literatūrą)? Tik vėliau supratau, kad partijos komitetai dirbo ranka rankon su KGB, ir mano asmenybė buvo išnarstyta po siūlelį. Po kelių dešimčių metų dar kartą susidūriau su panašiu pasiūlymu, tik jau nepriklausomoj Lietuvoj, bet ir vėl niekas nieko nepešė...
Tačiau tada viskas baigėsi gerai: draugas Nenartavičius savo grasinimų neįvykdė, ir į VU pristačiau sausą, formalią, nuo kitų stojančiųjų niekuo nesiskiriančią charakteristiką. Po to tą žmogų sutikdavau Vilniuje, bet niekuomet apie nemalonų priėmimą Prienuose nekalbėjome. Kažin, ar jis tą pokalbį buvo pamiršęs, tačiau jau buvo politiškai neveiksnus, be to artėjo nepriklausoma Lietuva...
***
Grįždamas į Balbieriškį, su kuriuo šiaip ar taip reikėjo atsisveikinti, šitą savo jaunystės etapą baigsiu iki šiol cituojamomis Algimanto Baltakio eilėmis „Paradoksų paradas" (iš eil. rinkinio „Akimirkos"):

Balbierišky bobutės bulves skuta,

Galaktikų spiralėm raitos lupenos. 
Nudistų pliaže, ant apversto skuterio,
Sėdi vienuolės ir dažosi lūpas...

Štai toks provincialus-transcendentinis mažo miestelio įprasminimas, rodantis, kad Balbieriškis ir yra galaktikos centras, kurį apraizgė paprastos močiutės skutamų bulvių lupenos. Štai iš kokio pasaulio esu kilęs...

 

IŠ PROVINCIJOS - Į MOKSLO ŠVENTOVĘ

 

Šįkart stoti į universitetą buvo lengviau, negu po vidurinės 1968 m. Mat, tarnyba kariuomenėje ir pradėta darbo biografija (taigi, iki pensijos mano bendrasis darbo stažas siekė beveik 50 metų), sudarė lengvatines sąlygas patekti į aukštąją mokyklą. O ir pats, atrodo, subrendau arba man tik taip atrodė. Vasarą atsisakiau darbo Prienų kultūros skyriuje. Rugpjūtį sėkmingai išlaikiau egzaminus į VU istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę (surinkti balai neturėjo lemiamos reikšmės), ir rugsėjo 1-ąją kelios dešimtys pirmakursių susirinkome į istorinį M. Daukšos kiemelį, po išlakia sena liepa, kuri auga iki šiol. 
Tarp mūsų - daug jau subrendusių vyrų, vyriausias Jonas Počepavičius - įdomaus, kampuoto mąstymo žmogus, poetas, tremtinys. Suvalkietis Algis Palionis - fotografas, muzikantas ir šiaip labai komunikabilus kursiokas. Tarp merginų irgi buvo keletas su darbo stažu. Vienu žodžiu, kompanija neeilinė, gal ne tiek išsimokslinimo, kiek įvairios gyvenimo patirties prasme. Kai kas iškart įsidarbino ir prie menkutės stipendijos dar prisidurdavo algą. 
Kurso kuratoriumi buvo paskirtas Virgilijus Juodakis (g. 1934 m.), jau tada garsus savo moksliniu darbu „Lietuvos fotografijos istorija, 1854 - 1940", taip pat tremtinys, turintis ir muzikanto gyslelę, bet labiausiai pasižymėjęs kaip fotografijos istorikas. 
Dabar, kai rašau šias eilutes (2017 m. kovo 21 d. pavakary), 83-jų sulauksiantis V. Juodakis Lietuvos žurnalistų sąjungoje pristatinėja savo atsiminimų knygą „Tarp žmonių". Jis tarsi reabilituoja žurnalisto profesiją, juokaudamas, kad „žurnalistas - irgi žmogus". Štai „ir aš ten buvau, alų midų geriau, burnoj neturėjau", bet patyriau gerą jausmą: Mokytojas buvo geros nuotaikos, gavau autografą ir išgavau įsipareigojimą, kad V. Juodakis nepadės savo plunksnos. Nors su lazdele, jis atrodė geros nuotaikos ir pasiryžęs tolesniems darbams. 
Tame pačiame kiemelyje įsikūrusioje fotografijos laboratorijoje dažnai vykdavo ir paskaitos, ir nuotraukų gamyba, ir įvairios pratybos, ir šventės, kurios, žinoma, neapsieidavo be „velnio lašų". Apie šį žurnalistikos Maestro buvo rašyta jo jubiliejiniame pristatyme 2014 m. (http://www.lzs.lt/lt/naujienos/sukaktys_jubiliejai/archive/p272/zurnalistikos_korifejui_virgilijui_juodakiui_tik_80.html) .
Kadangi fotografijoje jau turėjau šiokią tokią patirtį, padirbėjęs fotokorespondentu „Naujame gyvenime", tai V. Juodakis man pavedė mokyti kitus pirmakursius šio amato ir meno. Kiek aš ten daviau naudos, sunku pasakyti, bet netrukus kursiokai J. Jakimavičius, A. Sabaliauskas, A. Staniulis, A. Palionis ir kiti mane gerokai pralenkė ir tapo kuratoriaus favoritais. 
Kuratorius buvo plačios erudicijos. Toje pačioje fotolaboratorijoje, tarp fiksažų ir ryškalų, kabančių foto juostų, įvairių įrengimų ir sukrautų dėžių bei archyvo jis rengdavo ne tik linksmus pasisėdėjimus, bet ir, pavyzdžiui, mūsų kūrybos skaitymus. Viename iš jų dėstytojas pagyrė šį mano eilėraštį:

Balti senukai laukia baltos dienos.

Keliasi anksti anksti
Ir rezga pintines.
Balti senukai valgo juodą duoną
Ir rankomis gyslotomis
Vaikus į obelį kiloja...
Ir atsikėliau šiandien aš anksti -
Pintinės džiūsta ant tvorų.
Baltų senukų nematyt -
Tiktai vainikai obelų balti...

Kaip ir fotografijoje, taip ir kitoje kūryboje, tuomet buvo madingi kaimiški motyvai: svirtys, aplūžusios trobos, sutrešę sienojai, vargani kaimiečių veidai. Vienas iš kino dokumentikos mohikanų Kazys Musnickas, apie kurio kūryba rašiau diplominį darbą, buvo šio etapo žymiausias kūrėjas. Taip pasireiškė kūrėjų nostalgija anam, galbūt „smetoniškam", tai yra, tikram kaimui, o iš tikrųjų - laisvei ir nepriklausomybei. Ar ne toks menas buvo graži žmonių sukurta pasaka apie laisvą ir klestinčią Lietuvą? O juk buvo tik 7-ojo dešimtmečio pradžia - gūdi stagnacijos era...

(Bus daugiau)

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-12-30 11:54
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Antanas

2020-12-10 17:12

Geri laikai buvo universitete. O Juodakis - šaunuolis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media