2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Česlovas Iškauskas. Nelengva tapti žurnalistu (VII dalis)

2021-01-12
 
Sausio 13-osios rytą... P. Lileikio nuotr.

Sausio 13-osios rytą... P. Lileikio nuotr.

Tęsinys. Pradžia 2020 12 04, 12 08, 12 16, 12 23, 12 30, 2021 01 06.
 
Česlovas Iškauskas
 

DVI BARIKADŲ PUSĖS

 

Artėjo žurnalistams įdomus metas. Sovietų Sąjungoje jis buvo vadinamas „perestroika", o Lietuvoje - Atgimimu. Vis dažniau žurnalistai rizikuodavo peržengti nematomą, bet nuo seno saugumo ir partijos nužymėtą ribą, už kurios jų laukė arba bausmės, arba plojimai. Atsirado TV laidos „Atgimimo banga", „Veidrodis", įvairūs forumai, kuriuose jau atvirai buvo vanojami partiniai funkcionieriai ir Maskvos diktatas. Darbuotojai ėmė skirstytis į dvi barikadų puses: kas su persitvarkymu ir Sąjūdžiu, kas su komunistais. Beje, ir tarp pastarųjų radosi vis daugiau tokių, kurie nevengdavo kritikuoti nei respublikinės, nei centrinės valdžios. 
1987 m. pavasarį susikūrė pirmosios nepriklausomos paminklosaugos organizacijos, ėmė veikti daugybė diskusijų klubų, suaktyvėjo mokslininkai ir intelektualai. Visus padrąsino radikalioji Lietuvos Laisvės Lyga su Antanu Terlecku priešaky (ji buvo įkurta dar 1978 m. birželio 14 d. kaip pogrindinė organizacija), vienintelė iki pat 1993 m. rugpjūčio besąlygiškai reikalavusi išvesti visą sovietinę kariuomenę iš Lietuvos. Panaikinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Kremliuje pasirašyto Ribentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų pasekmes pirmą kartą pareikalauta mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d.
Dėl šio mitingo iki šiol mane graužia vienas epizodas. Išvakarėse pasikviečia V. Leipus mane ir kolegą komentatorių Algimantą Jakubėną ir sako:
- Vyrai, iš ten (parodo pirštų į viršų) prašo, kad rytoj jūs dalyvautute tame N. Sadūnaitės mitinge...
- Kaip? - išsižiojome. - Juk tai disidentų sueiga...
- Reikia sudaryti įspūdį, kad ten susirinko ne vien Tarybų Lietuvos priešai... Bet jūs tik pastovėsite...
Kiek pasimuistę su Algimantu nutarėme nueiti kaip stebėtojai, nors visai nesupratome, kokį vaidmenį ten mums teks vaidinti. Kitą rytą susirinkome Švietimo ministerijos salėje, kur jau buvo koks šimtas jaunų žmonių. Nežinau, ką jiems teko veikti šiame mitinge, bet man buvo gėda. Stovėjome prie Pilies skersgatvio, netoli šv. Onos bažnyčios, ir nuo kalnelio stebėjome tą nemažą būrį daugiausiai pagyvenusių žmonių, kurie per megafoną sakė ugningas kalbas ir reikalavo 1939 m. paktą pripažinti nusikalstamu. Buvo labai nejauku, kad mus atpažins, kad paniekins, kad atkreips dėmesį, ir per nugaras bėgiojo skruzdėlytės... O minioje kai kurie mūsų kolegos TV žurnalistai nėrėsi iš kailio, imdami užsakytus interviu.
Pastovėję kokią 15 minučių nusprendėme bėgti; juk mūsų niekas nekontroliavo... Nėrėme per senamiestį tiesiai į Tauro ragą, kur jau po pusvalandžio su Algimantu maukėme šaltą žigulinį alų...
Kitą dieną sekretoriui taip ir pasakėme: viso mitingo neišlaukėme... Jis šyptelėjo, palingavo galva ir pratarė:
- Ką gi, jūs suaugę žmonės...
Jis puikiai suprato, kad - artėjančiai Atgimimo bangai nepasipriešinsi, ir tokios akcijos tėra senos sistemos konvulsijos. Ateis laikas, kai V. Leipus - aktyvus VRM choro „Sakalas" choristas ir šiaip padorus, nekvailas žmogus - nužengs į Sąjūdžio pusę, o atėjus nepriklausomybei ir išėjus į pensiją jam teks pinti krepšius ir pardavinėti Kalvarijų turguje...
***
Artėjo pasirinkimo metas. Man, jau beveik kelis dešimtmečius dirbusiam sovietinės propagandos dirvonuose, tarsi turėjo būti aišku: taip išauklėtas turi pasirinkti tik SSRS doktriną - jokių atsiskyrimų, suverenitetų, išstojimų, nepriklausomybių ir pan. Todėl Sąjūdžio įsikūrimas, galingas mitingas Vingio parke, Baltijos kelias, Lietuvos atstovų drąsus elgesys SSRS liaudies deputatų suvažiavimuose turėjo versti lyg stručiui kišti galvą į smėlį. 
Tačiau prigimtis, kurią kildinu iš tėvų, vedė kitu keliu. Manau, nenuėjo veltui tėvo praeitis, tylus kaimo žmonių pasipriešinimas sovietinei sistemai, ideologizuota ir neįtikinanti komunistinė propaganda, darbo aplinka, šeima, draugai...
Mokiausi Politinio švietimo namuose įkurtame marksizmo-leninizmo universitete. Ten nebuvo vien partinio šlamšto brukimas. Čia ėjau dėl to, kad iš tikrųjų išgirsčiau tuo metu protingų ir daug žinančių lektorių paskaitas, dalyvaučiau diskusijose, kurios tuomet neapsiribojo vien Vakarų kritika ar socializmo liaupsėmis. Juršėnas, Kazlauskas ir kiti dėstytojai mėgino atskleisti atvirkštinį procesą: kodėl Sovietų Sąjungą apėmusi stagnacija, o „imperializmas" lenkia ją visais įmanomais aspektais? 
Nelaikiau jokių egzaminų, o diplomą vis tiek gavau. 
Brėško aktyvioji Atgimimo fazė. Ir jau už langų siaučiant Persitvarkymo sąjūdžio įsiūbuotoms minioms, pasikviečia kartą mane LKP CK instruktorius Povilas Masilionis ir sako:
- Norime tave pasiųsti į Visuomeninių mokslų akademiją Maskvoje ketveriems metams...
- Kur? - vos neprunkštelėjau.
- Ten puikūs dėstytojai, be to pagyvensi Maskvoje, pasižvalgysi, gal ten liksi...
Ar jis viso proto? Gatvėse Sąjūdžio minios, visi tik ir kalba apie suverenitetą, o CK klerkas siūlo SSRS komunistinę aukštąją mokyklą. Buvau girdėjęs, kad ji tikrai aukšto lygio, nes ilgą laiką veikė prie Mokslų akademijos (Komunistinė akademija buvo likviduota dar 1936 m., o ši prie SSKP CK buvo įkurta 1946 m.; 1991 m. lapkritį B. Jelcino įsaku pervadinta į Rusijos valdymo akademiją). Taip pat žinojau, kad kai kurie kolegos iš TVR joje mokėsi net tuomet, kai Lietuva 1990 m. kovo 11 d. atkūrė nepriklausomybę. Buvo besimokančių ir Leningrado aukštojoje partinėje mokykloje.
-Žinote, šeima, neblogas mėgstamas darbas, gal vis dėl to ne... - muisčiausi.
- Na, žiūrėk, perspektyvos Lietuvoje tau mažos... - grėsmingai užbaigė instruktorius. 
Reikėjo būti visiškam fanatikui ar netolregiškam žmogui, kuris Atgimimo metu siūlytų trauktis iš Lietuvos ir mokytis tokių dalykų, kurie dėl įvairių priežasčių neturėjo ateities. Bet, matyt, partinius kadrų rengimo planus jiems reikėjo vykdyti...
O LSSR radijuje, televizijoje ir techniniame centre kūrėsi Sąjūdžio grupės. Kūrybiniuose kolektyvuose tokiai grupei ėmė vadovauti radijo žurnalistas Benas Rupeika, kuris būdamas pats partinis aktyviai koordinavo radijo ir televizijos darbuotojų veiksmus su centriniu Sąjūdžio štabu. B. Rupeika radijo reportažus rengė dar ilgai - iki pat kokių 2017 metų, bet juose jau dvelkė populistinės kairiosios pozicijos. Techninio centro Sąjūdžio grupę vienijo inžinierius Eduardas Potašinskas, garsaus žydų kompozitoriaus Chaimo Potašinsko, mirusio 86 m. amžiaus 2009-aisiais, sūnus, vėliau Vilniuje įkūręs Verslo inkubatorių ir prieš keletą metų taip pat išėjęs Anapilin.
Be dvejonių į Sąjūdžio grupę įsirašiau ir aš. Kažkur jo archyvuose dar turėtų būti mano prašymas. Rimtos veiklos nevykdėme, tačiau jau buvo aišku, kad nuo tol mes šioje - nepriklausomybininkų - barikados pusėje. Ir ši pozicija turi ryškiai atsispindėti mūsų kūryboje - apžvalgose, komentaruose, laidose. Aš manau, kad taip ir buvo. 
ĮDOMUS IR PAVOJINGAS PERMAINŲ METAS
Yra toks palinkėjimas: kad tu gyventum permainų metais. Žurnalistai turi kitą: visų revoliucijų laikais geriausiai gyvena plunksnos broliai. Patvirtinu šitai su keliomis išlygomis: permainų metas jiems yra gana pavojingas. 1990-1991 m. tai įrodė. 
Kaip jau minėta, be dvejonių įstojau į TVR Sąjūdžio grupę. Kaip supratau veiklą joje? Ne, ne dalyvavimas mitinguose, akcijose ar organizaciniame darbe, o aktyvus tautinių laisvės siekių dėstymas savo kūryboje - komentaruose per radiją ir TV, apžvalgose, TV laidose. Visa tai užėmė daug laiko, tad net Baltijos kelią teko paaukoti: Danguolė išėjo jame stovėti kažkur prie Šeškinės, o aš - į darbą. Formaliai dar buvau kompartijos narys, bet netrukus, pradėjęs rašyti savaitinius komentarus „Komjaunimo tiesoje" (po keleto numerių nuo 1990 m. sausio 1 d. laikraštis išėjo jau „Lietuvos ryto" pavadinimu), viename iš jų viešai pareiškiau, kad pasitraukiu iš susikompromitavusios LKP (paskutinis nario mokestis buvo mokėtas 1990-ųjų kovą, per patį atkurtos Nepriklausomybės paskelbimą). Kartūs žodžiai jos adresu tuomet ne visiems patiko, taip pat ir jos lyderiui A. M. Brazauskui, kurio vadovaujamą partiją vėliau vienoje iš 1991 m. TV laidų parengtame interviu su sekretoriumi pavadinau „suplėkusia"...
Nepriklausomybės atkūrimo Aktą sutikau gana pakiliai: tą Kovo 11-osios vėlų vakarą per TV stebėjau ovacijas vakariniame posėdyje, ir širdyje kaupėsi pasididžiavimas. Bet kartu, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, kirbėjo ir pavojaus nuojauta, kad sovietinės struktūros taip lengvai mūsų nepaleis, ir M. Gorbačiovo per 1990 m. sausio vizitą Vilniuje išreikštas perspėjimas neišeiti iš „daugianacionalinio buto" virs konkrečiais veiksmais...
Tie 9 mėnesiai iki tragiškos Sausio 13-osios iš tiesų buvo įtempti. TVR komitete vyko pasiskirstymas - kas vienoje, kas kitoje barikadų pusėje, o kas lieka neutralus. Kai kurie bendradarbiai ir kolegos, buvę tylūs arba atvirtai reiškę pritarimą sovietinei valdžiai (K. Šilgalis, G. Steigvila, S. Mickievičius, F. Butienė ir kt.), liko LKP „ant SSKP platformos", o vėliau įsirašė į J. Burokevičiaus Nacionalinį gelbėjimo komitetą ir talkininkavo A. Kasperavičiaus „kaspervizijai" bei Tarybų Lietuvos radijui. Tačiau dauguma suprato, kad tas partinių ortodoksų pasipriešinimas Atgimimo bangai beviltiškas.
***
Prasidėjo ekonominė blokada. SSRS nuo balandžio 18 d. sustabdė žaliavų (ypač naftos) tiekimą Lietuvai. Ji truko neilgai, vos 75 dienas, bet buvo juntama. Šalyje ėmė trūkti kuro. Degalinės buvo tuščios. Lietuvos žurnalistų sąjunga savo nariams organizavo benziną iš Baltarusijos, ir aš savo žiguliuką varinėdavau kažkur į Kirtimus, kur atvažiuodavo cisterna ir pigiai pripildavo kelias kanistras...
Nuo liepos 1 d. blokada derybų su SSRS laikotarpiui buvo atšaukta, bet tos derybos pateko į aklavietę, ir netrukus Maskva ėmėsi antrojo blokados etapo. Įstaigoms palaikyti buvo sukurtas Blokados fondas, kuris panaikintas tik 1999 m. Kovo 11-osios Aktas nebuvo sustabdytas, nors premjerė K. Prunskienė ne kartą tarėsi su M. Gorbačiovu ir SSRS premjeru N. Ryžkovu. 
Paskutinis jos vizitas į Kremlių 1991 m. sausio pradžioje buvo ypač skaudus Lietuvai: sausio 4 d. Vyriausybės nutarimu kainos neregėtai pakilo, tai sukėlė žmonių pasipiktinimą, „platformininkų" ir radikalius prosovietinės struktūros „Jedinstvo" veiksmus: sausio 8 d. bandoma įsiveržti į AT rūmus. Suaktyvėjo sovietinės kariuomenės daliniai, grobiantys valstybės pastatus ir turtą.
Lietuvos televizijos ir radijo laidos - tarsi žodinė ir vizuali Lietuvos laisvės sala. Kas vakarą TVR pastatas Konarskio gatvėje buvo apsuptas žmonių. 
SAUSIO 13-OJI - MŪSŲ IŠBANDYMAS
Sausio 12-osios vakaras. Po eilinės laidos - komentaro „Panoramoje" - išeinu iš pastato. Konarskio 49 naujuosius rūmus apsupusi minia šaukia „Valio", keliu rankas, mojuoju, šypsausi. Namie nesitraukiu nuo televizoriaus ir mažyčio radijo aparato „Sony", kurį, jau gerokai apirusį, man dovanojo senokai miręs brolis Antanas. Jaučiu, kad kažkas bręsta... Tas jutimas - ne tuščioje vietoje: jau mėnesį, kaip sovietinės jėgos struktūros, padedamos visokių kolaborantų, užgrobinėjo valstybinius pastatus, o keliai buvo blokuojami šarvuočių, tikrinami žmonių automobiliai ir dokumentai. 
Užmiegu. Apie pusę antros nakties skambina bičiulis, žemės ūkio laidų redaktorius Pranciškus, gyvenęs netoliese, Pašilaičiuose, tik per mokyklos stadioną ir laukymę. 
-Tu žinai, kas darbe dedasi?.. - sako jis. - Nebėra mūsu darbo. 
-Kaip? - netikiu savo ausimis.
-Greičiau varom, pamatysi. Tuoj užsuksiu...
Sėdam į jo kledarą moskvičių ir pro Vingio parką sukam į Konarskio gatvę. Pakely sutinkam šarvuočius, iš vieno per garsiakalbį šaukia: „...NGK laiko savo pareiga paimti valdžią respublikoje, kad atstatytų teisėtumą ir tvarką...". Prie senojo ir naujojo TVR pastatų - išsirikiavę kareiviai su automatais, šarvuočiai. Visi langai šviečia. Matyti, kad viduje vyksta pogromai... Stovime atokiau kitoje gatvės pusėje. Gyvenamųjų namų balkonuose ir languose - nė dvasios: žmonės bijo, apsupę rūmus kareiviai gali šaudyti. Bet čia, gatvėje, jie šurmuliuoja, kažkas ragina kalbėtis su desantininkais, kiti juos sulaiko. Privažiuoja nauji autobusai su „jedinstveninkais". Kai kurie su odiniais lietpalčiais, turbūt vyresnieji, kiti gi - pilkomis striukėmis, matyt, eiliniai smogikai iš sovietinių gamyklų...
***
Grįžęs dar ilgai neužmiegu. Klausausi radijo iš TV studijos Sitkūnuose. Žinios neramios: prie TV bokšto žuvo keliolika žmonių, daug sužeista. AT rūmų nešturmavo, nes juos apsupusi žmonių minia. Pranešama, kad pirmadienio rytą visi TVR darbuotojai kviečiami į susirinkimą prie Aukščiausiosios Tarybos. Šaltas sausio gruodas. Veidus galanda skvarbus vėjas. Vadovai kalba, kaip bus organizuojamas darbas nuo šiol: radijas įsikuria Aklųjų kombinato įrašų pastate, administracija - Saltoniškių gatvėje, TV žinių komanda - Žurnalistų sąjungoje, televizija - Aukščiausiojoje Taryboje. Užgrobus TV bokštą ir pastatus Konarskio gatvėje, laidos transliuojamos iš Kauno. Važinėju ir ten. Keletą naktų pernakvoju viešbuty Laisvės alėjoje. Maisto atsivežame arba patys, arba įvairiais produktais nukrauti Kauno radiofono stalai. Žmonės sunešė. O šiaip mano kūrybiniai maršrutai Vilniuje - buv. Partizanų g. (dabar Naugarduko), Saltoniškės, AT ir LŽS buv. L. Giros gatvėje (dabar Vilniaus). 
Aptilus okupaciniam režimui, darbuotojai grupėmis įleidžiami pasiimti savo asmeninių daiktų. Aš patenku į pastatą vėliau. Savo kabinete (čia dirbau kaip S. Valiulio paskirtas užsienio politikos apžvalgininkas) nerandu nei puikaus karinio radijo imtuvo, nei kompiuterio su spausdintuvu, nei daugybės TV kasečių, nei savo geltonojo velvetinio „eterinio" švarko... 
Grobikai ne tik išvijo visus žurnalistus, sudarkė turtą, bet ir apiplėšė: sakoma, kad daug daiktų iš TVR pastatų buvo galima aptikti Gariūnuose...
Jau grįžę į rūmus po rugpjūčio 19 - 23 d. pučo, kai Maskvoje sovietinis GKČP pralaimėjo, ir kariškiai su kolaborantais po 222 dienų okupacijos išsinešdino iš užgrobtų pastatų, studijose ir aparatinėse pamatėme kraupų vaizdą: aparatūra ir pultai sulaistyti gesintuvų rūgštimi, viskas sudaužyta, išgrobta, suniokota, o radijo pastate, kur buvo įsikūrusi S. Mickievičiaus ir K. Šilgalio vadovaujama radijo stotis „Tarybų Lietuva" (pradėjo veikti 1990 m. birželio 2 d. Antaviliuose), dar baisiau: išmėtytos čia dirbusio jaunimo basutės, čiužiniai, buteliai, maisto likučiai, vienur kitur netgi išsituštinta... 
Tik vėliau laikraštis „Kalba Vilnius" paskelbė faksimilę įdomaus „darbinio" NGK dokumento su sąrašu žurnalistų, kuriuos „būtina neutralizuoti". Ką tai reiškė, nesunku suprasti. Tame ranka rašytame sąraše buvo ir mano pavardė. Tiesa, ji tarsi perbraukta, tarsi pabraukta. Atrodo, kad šį sąrašą sudarė kartu radijuje vienoje patalpoje dirbusi ir pas „raudonuosius burokėlius" perbėgusi Fatina Butienė.
Dar ir šiandien, kiekvieną vakarą prieš Sausio 13-ąją stovėdamas prie karščiu dvelkiančio laužo Konarskio gatvėje, jaučiu net tik to meto pavojus, bet ir pasididžiavimą: savo tėvo aš neišdaviau...
(Bus daugiau)
 
Rubrika Dialogai apie žiniasklaidą yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-03-30 15:17
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Vytautas

2021-01-26 12:19

Džiugu, kad praktiškai visi lietuviai žurnalistai nėjo Lietuvos atgimimo keliu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

ANTANAS

2021-01-14 11:53

Taip, buvo sunkūs laikai

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media