2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Česlovas Iškauskas. Nelengva tapti žurnalistu (VI dalis)

2021-01-06
 
Su Algimanta Žukauskiene

Su Algimanta Žukauskiene

Tęsinys. Pradžia 2020 12 04, 12 08, 12 16, 12 23, 12 30.

Česlovas Iškauskas

KELIONIŲ SVAIGULYS IR TARNYBOS GRANDINĖS

 

Vėlgi grįžtu į sovietinius laikus. Mano kartos žmonėms jie natūraliai kelia tam tikrą nostalgiją. Viskas buvo aišku: tarnauk vienai partijai, vienai tiesai, vienai socialinei sistemai, neišeik iš politinių ir ideologinių rėmų, nuo ko akylai sergsti KGB ir SSKP, ir tu gyvensi pakenčiamai, dargi geriau negu vidutiniškai, nes kartais tau pamėtės taloną žirneliams, šaldytuvui ar televizoriui, kokį kelialapį į Picundą ar Varną, išleis už „kordono" į Lenkiją ar Bulgariją, o galbūt, jei labai ištikimas būsi, - ir į Jugoslaviją. Viskas buvo sudėliota lentynėles, kad tik būtum lojalus sistemai...
Beje, apie keliones. Juk jos vertos atskiro skyriaus.
Nebe rekomendacijų ir garantijų pirmoji mano kelionė buvo išskirtinė ir kiek netikėta - į Alžyrą. Profsąjunga kelialapį į šią Š. Afrikos pusiau socialistinę šalį siūlė mano globėjui redakcijoje St. Patackui, bet jam tai buvo per brangu. Mane gi žmona ir artimieji įkalbėjo: na, ir kas tie 650 rb., važiuok, ilgam atsiminsi. Iš tikrųjų, tai buvo egzotinė, tais laikais reta ir nuostabi kelionė. Tiesa, reikėjo rašyti daug popierių, pasižadėjimų ir gauti charakteristikų bei garantinių liudijimų, o Alžyro sostinės oro uoste (skrydis per Maskvą lapkritį, kai buvo baisiai šalta, ir nusileidimas Afrikoje, kur buvo drėgnai karšta) kilo įtarimų, kokiu tikslu aš, žurnalistas, atskridau... Mano prancūzų kalba buvo silpna, tad kol išsiaiškinome, gerokam pusvalandžiui sustabdžiau visą turistų eilutę, bet pagelbėjo visagalis „prievaizdas" iš Maskvos. Saugumietis mums buvo pristatytas dar Maskvos viešbutyje ir neslėpė savo pareigos - apsaugoti sovietų žmones nuo galimų nedraugiškų provokacijų... 
Alžyre jų nebuvo. Tik Sacharos vėjų pustomas smėlis, žalios oazės, keisti naktį iš dykumos sklindantys garsai, vandens trūkumas, išbandyta kažkokia silpna narkotinė žolė, žavios lauktuvės (žmona palaidinę ir žalios velveto medžiagos gabalą prisimena iki šiol). Ir iš jos brolio skolinti džinsai, kurių maudantis nuo akmens vos nenunešė įsibangavusi Viduržemio jūra... 
Kiek vėliau - Lietuvos žurnalistų sąjungos organizuota Pabaltijo respublikų žurnalistų kelionė į Italiją. Bet už ją nei dėkui TVR valdžiai: matyt, mano žurnalistinis įdirbis tada jau buvo matomas... Žinoma, aplankėme komunistinių laikraščių redakcijas Turine, Romoje, Genujoje, bet pamatėme pasaulio garso įžymybes, tarp jų - ir Turino drobulę, kuri vėliau ilgam buvo paslėpta nuo turistų akių. Bet čia vėlgi pasidarbavo akylieji saugumiečiai. Kartu keliavusios mano kursiokės Birutės Jankauskaitės-Ribokienės lagaminas rastas nupjaustytais diržais, išverstas - už tai, spėjome, kad ji Milane paskambino kažkokiai pažįstamai žurnalistei ar giminaitei ir prikalbėjo ko nereikia... Tai buvo įspėjimas mums visiems. Akyla saugumo akis mus sergėjo nuo kapitalistinių „puvėsių"...
Kelionių epopėją galima tęsti be galo. Tiesa, sovietiniais laikais jos buvo ribotos ne tik dėl geležinės uždangos, bet ir dėl mažų pajamų. O jauna šeima turėjo pasirūpinti savo buitimi, dar atsidėti rytdienai. 1983 m. įsigytas trijų kambarių butas Justiniškėse „suvalgė" ne tik mūsų atlyginimus, bet išsunkė ir uošvius. Tuo metu gauti kokį nors geresnį baldą buvo problema, jau nekalbant apie „prabangos" pirkinius. 
Jaunųjų specialistų programa tuometinėje J. Januičio vadovaujamoje TVR, atmetus visokius partinius ir ideologinius niuansus, buvo pažangus dalykas. Ji skatino tik ką studijas baigusius žurnalistus stengtis, veržtis į priekį, būti aktyviais, kelti kvalifikaciją. Jiems konkurenciją sudarė į radiją ir televiziją priimami kitų profesijų absolventai - ekonomistai, žemės ūkio, veterinarijos, finansų specialybes įgiję jauni žmonės. Daugelis jų aktyviai reiškiasi ir iki šiol, prabėgus vos ne keturiems dešimtmečiams. 
Didele paskata tapo karjeros galimybės. Štai pakviečia mane personalo skyriaus viršininkas Donatas Kaitulis ir sako:
- Žinai, brolau, mes čia pasitarę (žinoma tų laikų formuluotė - Č.I.) nusprendėme, kad tu tiktum į radijo vaikų ir jaunimo redakcijos vadovus... Ką manai?
- Tai kad...
- Su visais sutarta, tad nuo pirmadienio ir kraustykis į trečią aukštą, - nukirto jis.
Šis postas ne tik paglostė savimeilę (atskiras kabinetas, gal 15 pavaldinių, geresnis atlyginimas, visokie priedai...), bet ir užkrovė atsakomybės naštą. Kaip paaiškinsi jaunai žurnalistei, kad jos rytinė laidelė vaikams - tik kūrybinis „pasysiojimas", ir už jį galiu užrašyti nebent menką honorarą. Kaip įtikinsi žurnalistikos liūtą, kad jo „Jaunimo banga" tiek sustabarėjo, jog nesulaukia nė vieno klausytojo laiško, vadinasi, atlygis irgi turi būti menkas. O dar mėnesinis vyr. redaktoriaus fondas, atsiskaitymai ekonomikos skyriui, klaidos pritaikant honorarų mokėjimo straipsnius, varginančios laidų perklausos, planavimo posėdžiai ir programų direkcijos kritika, asmeninės redaktorių bėdos bei intrigos...
Supratau, kad tie rūpesčiai neverti didesnio atlyginimo. Be to negali dirbti apžvalgininko darbo, nes kūryba - ar politikos komentatoriaus, ar literatūros bandymai - visada buvo mano pagrindinis užsiėmimas. Aš niekada nebuvau vadovaujantis asmenybės tipas, ir prievartinė tarnyba, ypač ta, kuri neduoda jokio efekto ir pasitenkinimo, niekada nebuvo prie širdies - nei tuomet, nei vėliau...
Bet štai kartą pasikviečia TVR komiteto pirmininko pavaduotojas radijui Jonas Mitalas ir taria:
- Laikas tau laipteliu palypėti aukštyn. Siūlome eiti radijo programų direktorės pavaduotojo pareigas.
- O kaip tuomet kūrybinis darbas? - bandžiau gintis.
- Galėsi komentuoti, rašyti, kurti, - tikina geraširdis ir man į tėvus tikęs vyras. - O be to tau atvirai pasakysiu: Bronė greitai bus pensinio amžiaus...
Programų direkcijos veiklą aš buvau gerai perpratęs, tačiau gąsdino kitkas - jos vadovė Bronė Zabulytė. Tai buvo valdinga ir kitų nuomonės nepaisanti, mėgstanti intrigas pusamžė moteris, kažkada turėjusi patikimą užnugarį (jos brolis Henrikas Zabulis buvęs aukštojo mokslo ministras). Apie direktorę buvau prisiklausęs visokių šnekų iš diktorių bei radijo programų išleidimo skyriaus, o ir pačioje direkcijoje dirbo mano kursiokė...
Bet tuomet - neslėpsiu - visgi karjeros ir geresnio uždarbio troškulys ėmė viršų. Sutikau. Išsaugojau pažymėjimą, kuris J. Januičio pasirašytas 1984 m. sausio 17 d. Pro mano plunksną praeidavo savaitinės radijo programos, jų derinimas, tikslinimas, atidavimas spaudai (į „Kalba Vilnius"), pristatymas radijo taryboje, referavimas rytiniuose TVR posėdžiuose. 
Ar susidorojau? Klausimas sudėtingas. Mano darbo stilius buvo gana minkštas, draugiškas, kolegiškas. Dažnai, jeigu pastebėdavau, kad koks nors veiksmas neduos realios naudos, yra gryna grafomanija, visiškai jo vengdavau. 
Kaip tik išpuolė kokie 1982-1985 metai, kai Maskvoje vienas po kito mirdavo „gensekai" - Brežnevas, Andropovas, Černenka,. Tuomet reikėdavo greitai performuoti radijo programą: juk gedulas... Lyg tyčia tais laikais B. Zabulytė dažnai sirguliuodavo, neidavo į darbą, tad visas tas bjaurus krūvis teko man. Kažkas direktorę informuodavo, neva Iškauskas nesusitvarko su ekstremaliomis užduotimis, ir ji - ligota ar sveika - perimdavo vadovavimą. Kokie tada santykiai galėjo būti su tokia vadove?..

 

POKYČIŲ DVELKSMAS

 

Tai tęsėsi kokius trejus ketverius metus. Maskvoje ėmė braškėti gerokai papuvę „komunizmo statybos" pastoliai. „Glasnostj" pabudino rusų ir kitas SSRS tautas. Kaip tik per tą nuolatinio sovietinio gedulo, įtampos ir artėjančių permainų laikotarpį mane išsiuntė mėnesiui į Maskvą pasitobulinti. Tai buvo seminaras „Radijo programos formavimo principai ir patirtis". Lietuvos radijo patyrimą teko skleisti visos Sovietų Sąjungos valstybinių radijo stočių redaktoriams bei žurnalistams. Naudos iš šito skleidimo man buvo nedaug, tačiau gyvenimas tą mėnesį šiame megapolyje parodė, kad Lietuva dar yra gili provincija. Daugelis pranešėjų ar dėstytojų jau atvirai kritikavo SSRS valdžios politiką, stagnacinę ekonomikos ir propagandos sistemą, žadėjo santykių su Vakarais „perestroiką". Laikraštis „Literaturnaja gazeta", žurnalas „Ogoniok", literatūriniai žurnalai jau ne juokais pliekė Kremlių ir kūrė visuotinio maišto atmosferą. Į valdžios olimpą žengė visai kitoks sovietinis lyderis M. Gorbačiovas, tapęs genseku 1985 m. kovo 11 d...
Kita vertus, Maskva jau tada buvo didžiulių galimybių centras. Teatrai, muziejai, koncertų salės, susitikimai Žurnalistų sąjungoje, galų gale galingi prekybos centrai „Belgrad", „Praga" ir kiti, kuriuose galėjai rasti Lietuvoje nematytų deficitinių prekių, rodė, jog mes esame tik maži nykštukai prieš šį gigantą, nors rusams ir imponavome savo vakarietišku įvaizdžiu.
Tiesa, po keleto metų vienas toks nykštukas apvertė visą milžiną molinėmis kojomis...
Grįžęs iš mokslų turėjau parengti ataskaitą, bet ji nieko nedomino. TVR irgi keitėsi. Galima buvo justi sąmyšio, nekantrumo, nepasitenkinimo nuotaikas. Vis dažniau rytiniuose posėdžiuose pasigirsdavo eretiškų balsų, reikalaujančių keisti vadovavimo stilių, pasisakančių prieš vietinius vadovus ir sustabarėjusią programą. Ypač audringi buvo profsąjungos susirinkimai. Jos pirmininkė Diana Vipartienė rinkosi daugumos pusę ir dažnai kritikuodavo komiteto vadovus, kad jie reguliuoja darbo užmokestį, nustato darbuotojų privilegijas, net skirsto talonus deficitinėms prekėms. Pamenu įnirtingus ginčus dėl automobilių paskyrų dalybų, nors šiose dalybose aš nedalyvavau: 1982 m. uošvio nusipirktas žiguliukas („pirmukas"), žinojau, vis tiek atiteks dukrai...
Komiteto pirmininkas Jonas Januitis, vadovavęs jam iš viso net 34 metus (iki 1987 m.), taip pat ėmė „nuleidinėti garą". Jis nebuvo toks despotiškas, kategoriškas, o kartais ir atsargiai papešiodavo jam nurodinėjančius LKP CK sekretorius. Anksčiau, kai keletas darbuotojų barzdočių bendrabučio kavinėje įkūrė „Barzdų sąjungą" (tai įvyko apie 1980 m., kai Lenkijoje į barikadas pakilo „Solidarumas"), kuri neva puoselėjo tautiškumą ir senas bočių tradicijas, išsigandę TVR vadovai išsikvietę perspėjo, kad nedarytume kvailysčių. Sako, garsas apie įtartiną draugiją nuėjo iki LKP CK... J. Januitis įsakė tučtuojau barzdas nusiskusti, nes esą taip netinka rodytis TV ekrane...
Mano bičiulis, veterinaras pagal išsilavinimą Pranciškus Šliužas drėbtelėjo dar riebiau: kažkur jis prasitarė, kad įstojęs į SSKP tam, kad ją išardytų iš vidaus, o kai kuriuos komunistų vadovus jis statysiąs prie sienos... To jau buvo per daug, bet V. Leipaus vadovaujama partinė organizacija nedrįso viešai to svarstyti, nes tokie dalykai galėjo pasiekti ir KGB (o gal ir pasiekė)...
Vienu žodžiu, Konarskio g. 49 dėjosi rimti dalykai, nes buvo juntama, kad maskvietiška „glasnostj" su visais iš viešumo išplaukiančiais padariniais atslenka ir į Vilnių. Partinei viršūnėlei jau netiko J. Januičio vadovavimas, ir 1987 m. jis „dėl sveikatos būklės" buvo pašalintas iš komiteto pirmininkų. Šią vietą užėmė svarbiausias partijos ideologas Juozas Kuolelis, kurio kietą partinį dogmatinį stilių teko patirti ir man. Nors jis vaizdavo demokratišką, tolerantišką žmogų, bet visiškai uoliai vykdė LKP CK nurodymus ir klausė jam atsidavusių vietinių komunistų, ypač B. Zabulytės. Ne kartą teko eiti „ant kilimo" pas komiteto pirmininką, susiginčijus su programų direktore dėl kokios jaunimo laidos, ir J. Kuolelis visada palaikydavo senos komunistės poziciją... Paskui jis patraukė su M. Burokevičiaus šutve.
Artėjo pasirinkimo metas, bet man jis nebuvo sunkus.

 

(Bus daugiau)

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-26 12:05
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

S.K.

2021-01-14 11:48

Kur dabar „Barzdų sąjungos" nariai?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media