2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Česlovas Iškauskas. Nelengva tapti žurnalistu (IV dalis)

2020-12-23
 
Vincas Staniulis

Vincas Staniulis

Tęsinys. Pradžia 2020 12 04, 12 08, 12 16

Česlovas Iškauskas
 

KŪRYBINIS IR FINANSINIS ALKIS

 

Studentui pinigėlių trūko, tad stengiausi rašinėti. Šūsnis užsilikusių laiškų iš įvairių redakcijų rodo, kad ne visuose frontuose sekėsi vienodai. Tebeliko uždara „Komjaunimo tiesa". Tik vėliau, stojus nepriklausomybei, pradėjau rengti savaitinius komentarus - keliems numeriams „komtiesos", o paskui - „Lietuvos rytui", ir taip gerą 10- metį...
Bet štai 1973 m. lapkričio 15 d. kultūros skyriaus vedėjos Almos Karosaitės (garsios publicistės ir rašytojos, pasitraukusios iš gyvenimo 2014 m.) griežtas atsakymas, kad mano impresijų „Gimimas" spaudai nesiūlys. Mokyklų skyriaus vedėjo Gintauto Iešmanto (Nepriklausomybės akto signataro, žurnalisto, disidento, politinio kalinio, mirusio 2016 m.) nuosprendis pasakojimui „Dinastiją pradeda Kazys" taip pat griežtas: jis net primena Br. Raguočio pamokymus, kaip reikia kurti tikrą publicistiką. Bet atsakymas išsamus ir vertas pagarbos. Kartą parašiau aktualiją: skundžiausi, kad apleistas Balbieriškio Dvaro parkas. Bet redakcija pranešė, kad mano „skundas" persiųstas Prienų rajono vykdomajam komitetui „faktams patikrinti ir trūkumams pašalinti". Žinoma, nieko nebuvo imtasi...
Tuo metu elitinio žurnalo „Nemunas" atsakymai buvo šiltesni. Daug bendravau su garsiu žurnalistu, šio leidinio darbuotoju Alvydu Dargiu, kuris 1973 m. spalio 17 d. laiške atsako, jog kūrinys žurnalui netinka, bet kviečia užsukti į redakciją arba paskambinti telefonu 26467 dėl tolesnio bendradarbiavimo. Siunčiau, rašiau, pats buvau dažnas redakcijos svečias. Ten visada maloniai priimdavo, kai ką spausdindavo, tačiau geriausia publikacija buvo paskelbta tik baigiant VU - 1976 m. pavasarį: „Nemunas" išspausdino plačią mano diplominio darbo apie kino dokumentininką Kazį Musnicką interpretaciją - dialogus, apžvalgas, jo kūrybos analizę. Kiek pamenu, net gavau 45 rub. honorarą... Vėliau šis straipsnis buvo paskelbtas vienu geriausių metų publicistikos kūriniu. 
Tiesa, dar 1968 m. drįsau kelis kartus trukdyti „Nemuną" su savo lyriniais eilėraščiais, bet literatūros skyriaus redaktorius, poetas ir vertėjas Algimantas Mikuta (vėliau tapo žurnalo vyr. redaktoriumi, „Poezijos pavasario" laureatu) atsakė, kad juose „daug tuščių eilučių, šiaip sau gražių žodžių", bet man suteikė viltį, kad - „lauksime naujų eilėraščių".
„Jaunimo gretos" taip pat buvo užrakintos. Antai, žurnalo konsultanto, žurnalisto ir rašytojo Rimanto Vanago (Wikipedia rašo, kad jis tuo metu buvo propagandos skyriaus vyr. redaktorius, paskui perėjo į „Moksleivį") 1972 m. vasario 22 d. laiške pastebima, kad mano atsiųsti eilėraščiai, nors nuoširdūs ir paprasti, dar nesubrendę... Bombardavau žurnalą ir po mokyklos baigimo. 1968 m. rugpjūčio 12 d. atsakyme literatūros skyriaus redaktorius Marcelijus Martinaitis (poetas, eseistas, vertėjas ir politikos veikėjas, sąjūdietis, miręs 2013 m.) pastebi, kad eilėraščiai „didesnio įspūdžio mums nepadarė..., nors eiliuojate neblogai". 
Ypač nustebino žurnalas „Švyturys", kuriame dirbo mane šefavęs kultūros skyriaus redaktorius Tomas Sakalauskas (garsus eseistas, menotyrininkas, miręs 2015 m.). Lėtas, mąslus, atidus savo žodžiams žurnalistas manęs pernelyg nekritikuodavo, o patardavo, kaip rašyti, kaip dėlioti mintis. Visų publikacijų šiame žurnale nepamenu, tačiau, kaip jau rašiau, pakilimas atėjo, išspausdinus solidų vertimą iš Vladimiro Levio knygos „Я и Мы» („Aš ir Mes").
Tačiau didžiausias pasiekimas buvo solidžiame literatūros žurnale „Pergalė" išspausdintas apsakymas „Rytoj pagerbsim mirusius". Tiesa, ši kūrybinė sėkmė nusišypsojo jau vėliau, 1978 m. 1-me numeryje. Žurnalo gale yra trumpas autorių biografijos aprašymas, čia esu kartu su Kaziu Jonušu (prozininku, žurnalistu, išleidusiu apsakymų knygą „Bitės ugnyje", vėliau KAM žurnalo „Karys" redaktoriumi). Gana ilgą laiką mane kuravo garsus to meto poetas, vertėjas ir „Pergalės" vyr. redaktorius Juozas Macevičius (juo buvo 9 metus, mirė 2011 m.). „Pergalė" buvo vienas didžiausių to meto literatūros leidinių, turėjęs ir partinį ideologinį atspalvį, kaip visa Rašytojų sąjunga, bet į jį patekti buvo kiekvieno kūrybinis tikslas. J. Macevičius jauniesiems literatams visada buvo pagarbus, patarinėjo, kaip išvengti žodžių ir minčių balasto, kūriniui suteikti svarią simbolinę prasmę. Sužinojęs, kad esu paskirtas dirbti LRT komitete, jis atsiduso: „Tai Tamsta patenkate į duobę, iš kurios sunku išsikapstyti, o esate perspektyvus..." Galbūt jo perspėjime buvo tiesos...
Žinoma, rašinėjau ir į rajoninį „Naują gyvenimą". Praktinis mano mokytojas Vincas Staniulis man buvo geranoriškas. Apskritai, Prienuose aš atlikau keletą praktikų arba vasarą buvau tiesiog įdarbintas literatūriniu darbuotoju. Visų honorarų laukdavau kaip išganymo. Žurnalistikos katedros durys neužsidarydavo: va, Česlovas vėl pervedimo lapelio ieško... Tai buvo šioks toks priedas prie nedidelės stipendijos ir tam tikras finansinis saugiklis, jeigu jos negausiu.
Atrodo, ketvirtame kurse įsidarbinau VU laikraštyje „Tarybinis studentas". Jo redaktorius Juozas Mažeikis (vėliau jis buvo tapęs mano viršininku Lietuvos radijuje ir televizijoje - pirmininko J. Januičio pavaduotoju radijui). Šiokia tokia algelė, bet darbo nedaug, nes laikraštėlis išeina kartą per savaitę. Interviu, informacija, švenčių, renginių, studentų gyvenimo aprašymai... Iki šiol išsaugojęs keletą tokių studentiškos žurnalistikos „perliukų". 
Taip ir kapanojausi - tarp jaunatviškai emocingos kūrybos ir savęs paieškų gyvenime. 
***
Šiandien pažvelgęs į moksleiviškus ir studentiškus dienoraščius, galiu padaryti vieną išvadą: buvau išsiugdęs narcizo kompleksą (narcisizmas - sąvoka pagal senovės graikų mitologijos herojų Narcizą, kuris įsimylėjo save, išvydęs atspindį vandenyje; arba autoerotizmas). Nuo mokyklos laikų save vertinau gerai, kitus - gana kritiškai. Sėkmė išprovokuodavo eilinį savimeilės pliūpsnį, o nesėkmės - gilų užsidarymą, vienišumo jausmą, demonstratyvų nusivylimą, paprastai išreikštą „noriu verkti". Šitą jausmą pamenu dar iš mokyklos laikų: jeigu mokytojas nepagirdavo už puikų rašinį, gerokai nusimindavau ir užsisklęsdavau savyje. Tuomet ir draugai, ypač Justinas Adomaitis (su juo 11 metų sėdėjau viename suole), būdavo nemieli, atstumtini ir blogi, ir gyvenimas tapdavo juodas... O ir iš vėlesnių užrašų aišku, kad mėgdavau svarstyti meilės, vyrų ir moterų santykių, žmogaus paskirties, egzistencijos temomis, dažnai juos paįvairindamas rezignacijos motyvais. Pamažu nutolo klasiokai, gimtinė, tėvai, tėviškės ilgesys tapo ne toks skvarbus. Šį jausmą pavadavo naujos pažintys ir potyriai, didmiesčio ūžesys, sostinės privalumai ir pakitę interesai. 
Ir, žinoma, būsimoji žmona Danguolė. Tai buvo atskiras mūsų pasaulis, kurį nuo paskutinių studijų metų tobulinome jau kartu.

 

SUPANČIOTAS KINU IR TELEVIZIJA

 

Iki trečio kurso, kai buvo įvesta specializacija - arba spauda, arba radijas ir televizija - visos paskaitos vykdavo kartu. Po to mus perėmė Skirmantas Valiulis - kinu ir televizija užsidegęs dėstytojas, buvęs vėliau ir mano diplominio darbo vadovu. Tų televizininkų buvo nedaug, o ir TV bazė žurnalistikos katedroje atsirado vėliau. Jeigu tarp antro ir trečio kurso praktiką atlikau rajono laikraštyje (kur mane dar ir įdarbino), tai vasarą prieš penktą kursą praktiką atlikti paskyrė į „Telefilmą" - televizijos filmų redakciją prie LRT. Nuobodus buvo užsiėmimas: skaityti dokumentinių ir meninių scenarijus, montažinius planus, domėtis recenzijomis, kūrėjų darbais. Sukrauna tau rietuves sudulkėjusių popierių ir knaisiokis juose. Bet, kita vertus, pažinau daug talentingų kino dokumentininkų, jų darbo specifiką, įsigilinau į jų kūrybą. Labiausiai patraukė mano jau minėtas Kazimieras Musnickas, kūręs filmus „liaudiškomis" temomis - apie turgus, kaimo šviesuolius ir keistuolius, amatus, papročius, darbus. Daugelis jų buvo šauniai įpiešti į muzikinį folklorą, tad žiūrėti juos buvo malonu. Rašiau recenzijas į žurnalą „Kinas", kitus leidinius. Ko gero, tai ir suviliojo mane pasirinkti šio kūrėjo veiklą diplominiam darbui. 
Praktikuodamasis parengiau TV laidą apie jaunimą. Režisierė buvo parinkta viena talentingiausių to ir vėlesnio meto darbuotojų Janina Lapinskaitė (puiki kino režisierė, aktorė, scenaristė, profesorė). Pusvalandžio trukmės laida reikalavo nemažai darbo: raustis archyvuose, ieškoti aktualijų, peržiūrėti daug rulonų kino ir vaizdo medžiagos. Tvarka tuomet buvo tokia: nueini į archyvus, pagal korteles išsirenki tinkančią filmuotą medžiagą, parašai paraišką, o paskui ją peržiūri tam skirtame peržiūrų kambarėlyje II aukšte, netoli pirmininko J. Januičio kabineto. Jokių kompiuterių tuomet dar nebuvo. Susirašydavai sekundžių tikslumu, ką ir iš kur kopijuoti, ir tada jau režisierė vadovauja galutiniam kūrybiniam procesui, - jeigu reikia, įrašui studijoje ir laidos montažui. 
Ta laida Laidų jaunimui redakcijoje man lyg ir pasisekė, nes savaitinėse apžvalgose pagyrė. O už ką? Kad buvau jaunas, bet „politiškai brandus". Mat, pirmuoju siužetu buvo pasirinkta filmuota medžiaga ir komentaras, kaip Vakarų jaunimas blogai gyvena, nuolat rengia protesto mitingus, vartoja narkotikus, vienu žodžiu, neturi ateities. Tai buvo tuometinis propagandinis štampas, kurio išvengti vargu ar buvo įmanoma. „Madas" diktavo visa vadovaujanti ideologinė piramidė, o kūrybinis tonas buvo diktuojamas partinėje viršūnėlėje. Gali būti, kad tai nulėmė mano ateitį - baigęs studijas buvau nukreiptas dirbti į radijo propagandos redakciją komentatoriumi. 
Taigi, mano žurnalistinė specializacija buvo radijas ir televizija. Visur suspėjantis S. Valiulis man žadėjo gražią ateitį, bet jos kontūrai buvo migloti. Buvau rašinėjantis literatas. VU literatūros konkurse už apsakymo „Ilga birželio naktis" „problemiškumą" net gavau antrąją premiją (paskelbta „Tarybiniame studente", Nr. 42, 1975 m. gruodžio 26 d.). Tada atsidūriau tarp tokių būsimų žymių literatų kaip H. Bakanas, o vertinimo komisijoje buvo V. Bubnys, R. Šavelis, S. Geda, V. Daujotytė - Pakerienė, V. Žilinskaitė... Savo kūrybą siuntinėjau, kur tik įmanoma. Tai buvo svarbu ir savo asmenybės vertinimo požiūriu, ir grynai materialiu aspektu, nes iš namų gaudavau vis mažesnę paramą, o stipendija irgi buvo nepastovi dotacija. 
Jau rašiau, kad, kai „Pergalės" redaktoriui J. Macevičiui pasakiau, kad linkstu į radiją ir televiziją, jis perspėjo: ten tavęs, kaip kūrybiško jauno žmogaus, laukia pražūtis. „Tu nelipk ant to konvejerio, jis tave sunaikins", - per vieną atvirą pokalbį jo kabinete Rašytojų namuose sakė žinomas poetas. „Nemuno" žurnalistas A. Dargis irgi nenuteikė linksmai: „Televizija - tai duobė, iš kurios tu neišsikapanosi..."
Bet gyvenimas diktavo savo. S. Valiulis stengėsi sudaryti visas sąlygas, kad domėčiausi kinu, nes dėstytojas buvo pats dėl jo pamišęs. Jis pasirūpindavo leidimais patekti į elitinius Kinematografijos sąjungos renginius - visokias peržiūras, aptarimus, diskusijas, ragino jose aktyviai dalyvauti. Pamenu, vienoje diskusijoje išsakiau savo kategorišką nuomonę dėl kažkokio naujo lietuviško filmo, bet po to dėstytojas pagyrė, tik pridūrė: niekada netvirtink, kad „mes taip manome", sakyk, „tokia mano nuomonė", ir venk apibūdinimų „labai", „tikrai", emocinių epitetų. Tai, pasak jo, nepriimtina moksliniam traktavimui. Beje, šituos jaunuoliškus epitetus jis uoliai braukė ir iš mano diplominio darbo...
Ypač vertingi buvo kvietimai lankytis naujų filmų peržiūrose, į kurias patekti galėjo ne kiekvienas. Jei lietuviška produkcija dar buvo prieinama, tai, pavyzdžiui, itališki kūriniai - „tik elitui". Į daugelį užsienietiškų filmų peržiūrų, kurios paprastai vykdavo sąjungos kino peržiūrų salėje buvusioje Dzeržinskio gatvėje, šalia Kuro aparatūros gamyklos, prasisprausdavau ir aš. Taip vienas iš pirmųjų žiūrėjau, pavyzdžiui, F. Felinio „Amarcord" ir kitas šio didžio italų kūrėjo juostas. Vėliau, jau bendraudamas su kolege Laima Pangonyte, Romoje, tylioje gatvelėje, filmavau po F. Felinio buto langais...
Po šių peržiūrų rašiau recenzijas, anotacijas. Visi rašiniai tuomet būdavo rašomi ranka, tik kartais juos perspausdindavau mašinėle, kurią man maloniai vakarais užleisdavo Žurnalistikos katedros vedėjo sekretorė Irena (ten buvo įrengtas specialus mašinraščio kambarys). Tuo pačiu metu mėginau išsispausdinti daugelį savo apsakymų bei eilėraščių, svajodamas kažkada parengti savo kūrybos rinktinę. Žinoma, ta kūryba buvo silpna, grįsta nuotaikomis, išgyvenimais, pojūčiais, įprasmintais dvispalviu pasirinkimu „myliu - nemyliu" arba „patinka - nepatinka"... 
Taip rinktinė niekada ir nebuvo išleista. Tik daug vėliau, jau į senatvę, dienos šviesą išvydo penki leidiniai, tarp jų - ir ši knygelė „Dviejų ąžuolų istorija".
(Bus daugiau)

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-15 14:11
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Florence Hooper

2023-03-10 01:42

PRIVALOMA PERSKAITYTI DĖKINIMO ĮRAŠAS.
Mano vardas Florence Hooper, esu gero daktaro Ogundele darbo ir sąžiningumo liudininkas. Jei jums reikia pagalbos susigrąžinti savo meilužį, atkurti nutrūkusius santykius? Susisiekite su gydytoju Ogundele. Šis žmogus yra sąžiningas ir galingas. Jo „WhatsApp“ pokalbis, „Viber“ pokalbis arba telegrama: 27638836445. El. paštas: ogundeletempleofsolution@gmail.com Galite jam padėkoti ir už mane, šis vyras atnešė ramybę mano santuokoje ir jo kerai yra nekenksmingi.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Algirdas

2021-01-02 16:53

Anksčiau redakcijos atsakinėjo į laiškus. Dabar rašyk ir rašyk, o atsakymo negausi.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media