Aktuali informacija

Šiandien, birželio 28 dieną žinomam žurnalistui, publicistui LŽS nariui Leonui Stepanauskui sukanka 100 metų. Tokią gražią sukaktį jis pasitinka žvalus, geros nuotaikos, kolegoms tik pasiguosdamas, kad dabar, išėjęs iš namų į gatvę, nesutinka nei vieno pažįstamo...

Jau daug metų pažįstu kolegą Leoną, domiuosi jo žurnalistine, kultūrologine veikla. Galiu drąsiai pasakyti, kad kolega Leonas visą savo gyvenimą paskyrė Lietuvai ir Vokietijai. Ypač daug jis nuveikė propaguodamas abiejų šalių kultūrą: - Lietuvoje vokiečių kultūrą, susijusią su Lietuva, Vokietijoje - lietuvių kultūrą susijusią su Vokietija. Todėl neabejodamas teigiu, kad kolegą Leoną galime vadinti tikruoju Lietuvos-Vokietijos kultūros ambasadoriumi.

Ir dar norisi pabrėžti, kad greitai bėgantys metai jam ne kliutis. Kolega Leonas jau būdamas garbaus amžiaus liko aktyvus žurnalistas. Gyvenantis tarp Vilniaus, Marijampolės ir Berlyno. Vienas keliaujantis traukiniais ir lėktuvais. Jis tikrai turiningo gyvenimo ir nepaprasto likimo ir žmogus.

PIRMOJI PAŽINTIS SU VOKIETIJA - PER GESTAPO MALONĘ

Kolega Leonas gimė 1925 m. birželio 28 d. Kaune, Lietuvos karininko šeimoje. Vėliau gyveno su šeima jaukioje sodyboje, esančioje keletą kilometrų nuo Kalvarijos. Progimnaziją lankė Kalvarijoje, gimnaziją - Marijampolėje. Buvo skautas. Turėjo polinkį į meną. Bandė net savarankiškai leisti ranka rašytą žurnalą „Jaunimo balsas", rašė eilėraščius, vaidino gimnazijos dramos būrelyje. Vaikystę netemdė jokie juodi debesys, bet prasidėjęs karas, Lietuvos okupacija viską sujaukė, nubloškė net į Vokietiją, Prancūziją...

Apie pirmąją „ekskursiją" į Vokietiją jis pasakojo: „Tai buvo vokiečių okupacijos metais. Aš buvau prisidėjęs prie vieno kito nelegalaus patriotinio leidinio, nukreipto prieš vokiečius. Tai nebuvo komunistiniai leidiniai, nes jei mane būtų areštavę, būtų iš karto sušaudę. 1942-aisiais, dar neturėdamas 17 metų, baigiau Marijampolės gimnaziją ir Vilniaus universitete įstojau į lituanistiką. Tačiau studijuoti teko tik daugiau nei mėnesį, nes vieną naktį gestapas apsupo namą Rudens g. 8, kuriame gyvenau pas gimines, ir mane areštavo. Laimė, viena mano teta buvo mokiusis vienoje klasėje su Lietuvių saugumo policijos skyriaus prie vokiečių saugumo policijos viršininku S. Čenkumi. Ir tada jie sugalvojo mane išgelbėti, atkreipdami gestapo dėmesį, kad mano senelė iš motinos pusės - vokietė. Aš tuo metu sėdėjau Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Ir staiga mane pasikviečia pats gestapo viršininkas H. Rauka, trenkia man antausį, išvadindamas mane išdaviku (mat aš esą vokietis) ir išsiunčia perauklėjimui į Vokietiją. Taip atsidūriau Reicho darbo tarnyboje. Mes turėjome specialias uniformas - tai iš esmės buvo paruošimas kariuomenei. Bet mes dirbome su kastuvais - gelbėjome žmones nuolat bombarduojamame Hamburge. Iš mūsų šešių grupelės tada likome gyvi tik du. Manęs nepalietė nė viena skeveldra. Paskui mane perkėlė į Prancūziją, mat aš dėjausi esąs medicinos studentas, ir paskyrė dirbti sanitaru. Galiausiai 1944 m. traukiantis vokiečiams aš pasilikau prancūzų pusėje. Vėliau vėl sugrįžau į Vokietiją, Hamburgą. Ten buvau iki 1946-ųjų, kur susidūriau su pabėgėliais iš Lietuvos. Man rūpėjo Lietuvos likimas, tad nusprendžiau grįžti į Tėvynę."

LIETUVOS RADIJO KORESPONDENTAS

Į Lietuvą kolega Leonas grįžo būdamas dvidešimties metų. Netrukus išvyko į Vilnių studijuoti, tačiau jau ne lituanistiką, o germanistiką, ne jau buvo gerokai pramokęs vokiečių kalbą. Lygiagrečiai mokėsi ir aktorystės. Tuo metu aktorystės studija buvo prie Dramos teatro.

Matyt tai ir buvo akstinas pakviesti jį dirbti į Lietuvos radiją. Teko daug pabėgioti su mikrofonu ir dideliu, sunkiu magnetofonu. 1957 m. įstoja ir į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Nepamiršo ir kūrybos, priklausė jaunųjų rašytojų sekcijai, rašė eilėraščius.

Tačiau kartą atėjęs į Lietuvos radiją sužino, kad yra atleistas dėl etatų mažinimo. Kolegė S. Binkienė bandė jį gelbėti, sakydama, jog jis jaunas, perspektyvus, o ji netrukus turi išeiti į pensiją. O Mira Sniečkuvienė (Antano Sniečkaus žmona - red.) su jai būdingu akcentu atsakė: „Drauge Binkiene, čia kitas reikalas" O jam pasakė: „Suprask tai kaip prevencinę priemonę. Išleistas įstatymas, kad susiję su užsieniu negali dirbti atvirame eteryje".

Taip jis atsiduria Užupio mokykloje, moko vaikus vokiečių kalbos. vadovauja ir literatų būreliui. Tik po trijų metų vėl sugrįžo į radiją, rengia laidas - literatūrinį žurnalą. Tose laidose kalbėjo V. Mykolaitis-Putinas, A. Vienuolis, B. Dvarionas, J. Marcinkevičius, J. Čiurlionytė, B. Grincevičiūtė ir tuo metu dar aštuntokė Violeta Palčinskaitė...

LEMTINGAS INTERVIU BERLYNE

„Bet aš jau buvau „užnuodytas". Jau turėjau planą vienaip ar kitaip apleisti tą sovietinį rojų, kur tiek kentėjau, - prisimena kolega Leonas. - Tuo metu, kiek atšilus poliniam klimatui, atsirado galimybė važiuoti į socialistines šalis. Pavyzdžiui, važiuoja gydytojų grupė, joje viena vieta skiriama Lietuvos radijo atstovui. Kadangi aš moku vokiškai, pakviečia mane. Taigi lydžiu tą grupę. Lankomės universitetuose, susitinkame su mokslininkais. Ir man prieš akis - pirmo kurso medicinos studentė vokietė. Nusprendžiu paimti iš jos interviu. Aš imu interviu, pokalbį filmuoja ir vokiečių televizija, o aš tuo metu galvoju: „Žinai, kad tu mano žmona?" Ir po dvylikos mėnesių ji ja tampa. Tačiau net ir tada, kai susituokėme, mums dvejus metus nebuvo leista susitikti, turėjome dėl to kovoti. Matyt buvo tikimasi, kad mūsų santuoka dėl ilgo išsiskyrimo iširs. Galiausiai 1963 m. mane išleido pas žmoną Marleną į Rytų Berlyną".

KELI DEŠIMTMEČIAI BERLYNO TELEVIZIJOJE

Iš pradžių jis dirbo Rytų Vokietijos kelionių biure. Buvo turistinių grupių vadovas, reklaminių filmų režisierius.

„Iš pradžių vargau kelionių biure eiliniu ekskursijų vadovu. Ir štai viena lemtinga ekskursija, kurios dėka buvau pakviestas dirbti į Rytų Vokietijos televiziją, - prisimena kolega Leonas. -. Vedžiau ekskursiją iš Maskvos atvykusiems Žemės ūkio ministerijos atstovams. Juos filmavo ir VDR televizija. Tačiau jiems sunkiai sekėsi ir šie paprašė mano pagalbos. Vėliau televizijos vadovas mane pakvietė dirbti nuolatos. Matyt padėjo radijo žurnalisto patirtis, aktorystės studijos Vilniuje. Rytų Berlyno televizijoje pradėjau dirbti nuo 1968 m., o Vokietijai susivienijus, toliau tęsiau darbą Vokietijos nacionalinėje televizijoje. Buvau vienas iš tų 6 procentų, kurie buvome palikti iš VDR televizijos".

LIETUVOS KULTŪROS AMBASADORIUS

1968-1995 m., net 27 metus, kolega Leonas buvo Berlyno televizijos redaktorius ir režisierius. Ir visą tą laiką nepamiršo Lietuvos, radęs mažiausią progą garsino Lietuvos vardą, dažnai ir pats siūlydamas Berlyno televizijai lietuvišką tematiką, ypač jei bent kiek būdavo susijusi su Vokietija. Visų kolegos Leono lituanistinių darbų išvardinti neįmanoma, bet keletą jų paminėti galima.

Tik atvykęs į Berlyną jis susipažįsta su baltistikos profesoriumi V. Falkenhahnu ir artimai su juo bendraudamas, domisi baltistika, apie ją rašo ir skelbia.

Jo iniciatyva gimė VDR pirmojo TV kanalo laida „Vilnius-Erfurtas". Kolega Leonas pats važiavo filmuoti į Vilnių. Į šią laidą pavyko įterpti ir Čiurlionį, ir Lietuvos mokslininkus.

Paskelbė Menų akademijos žurnale „Sinn und Form" plačią publikaciją apie Lietuvą, K. Donelaitį. Beje, tuometinis žurnalo redaktorius, profesorius V. Girnus labai mylėjo Lietuvą.

Kolega Leonas daug nuveikė, gelbėdamas sovietų valdžios planuojamą nugriauti Thomo Manno namelį Nidoje, atskleisdamas Nobelio premijos laureato T. Mano ryšius su Lietuva. Nuo 1975 m. buvo mokslinės Tomo Mano draugijos (Ciūriche) narys. 1987 m. išleido knygą „Tomas Manas ir Nida", kuri papildyta buvo pakartotinai išleista 1996 ir 2011 m. 1999 m. išėjo jo knyga „Thomas Manas Lietuvoje". Vokiečių kalba „Thomas Mann und Nidden: eine Annäherung aus Litauen" išėjo 2011 m.

Daug nuveikė ir Vokietijoje propaguodamas filosofo Vydūno kūrybinį palikimą. 2017 m. lietuvių ir vokiečių kalbomis išėjo jo knyga „Filosofas ir rašytojas Vydūnas po Tilžės žūties /Der Philosoph und Dichter Vydūnas nach dem Untergang von Tilsit".

Lietuvos ir Vokietijos spaudoje paskelbė daug straipsnių apie lietuvių ir vokiečių kultūrinius ryšius.

Kūrybos paskelbė žurnalistų poezijos knygoje „Sušvieski, saule" (2014), žurnalistų dainų knygoje „Ačiū tau, žeme" (2021). Kol sveikata leido aktyviai dalyvavo LŽS Senjorų klubo veikloje.

Pabaigai, šimtamečio jubiliejaus proga kolegai Leonui norisi tvirtai paspausti dešinę.