Komentarai

Sugrįžti prie istorijon grimztančio LŽS XVI suvažiavimo paskatino kai kurių kolegų užuominos į neva aną lapkričio 22-ąją Rotušėje grėsusį „rūmų perversmą“, nuslopintą susipratusiųjų balsais; apie grupelę suvažiavimo maištininkų (suprask, Vilniaus skyriaus delegatų), pasisakiusių prieš etišką žiniasklaidą ir t.t.

Kol mes svarstome, kaip Wikileaks nutekinimai ir baudžiamasis Juliano Assangeo persekiojimas (tiesa, kol kas dėl įtarimų panaudojus prieš kitą asmenį seksualinę prievartą) paveiks žodžio laisvės principus, ta pati žodžio laisvė trypiama kaimyninėje Baltarusijoje.

Šiemet Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavimas ambicingai priėmė šešias naujas rezoliucijas. Vienoje jų, apie žurnalistų savitvarka, atkreiptas ypatingas dėmesys į etikos reikalavimų laikymąsi ir realią atsakomybę už žurnalistinės etikos nesilaikymą. (žiur. LŽS tinklapį). Kaip žinoma, pradėti reikia nuo savęs. Mes, žurnalistų sąjungos nariai, neturime jokios teisės reikalauti visų kitų būti šventesniais už šventuosius, jeigu patys savo viduje nesugebame tų nuostatų laikytis. Deja, šiuo metu galiojančios LŽS pirmininko rinkimų procedūros toli nuo minėtų nuostatų.

Jau senokai buvau matęs suvažiavimą, kuriame sprendimai priimami plojimais…

Visai neseniai džiaugėmės aukštu mūsų krepšininkų pasiekimu – pasaulio čempionate iškovotais bronzos medaliais. Šis įvykis kelioms dienoms suvienijo šalies visuomenę, padėjo trumpam pamiršti tarpusavio nesutarimus ir skriaudas. Šiandien stebime dviejų Lietuvos klubų kovas Eurolygoje ir irgi tikimės gerų rezultatų. Tiesa, kiek ankščiau šiedu klubai, amžini priešininkai – Vilniaus „Lietuvos rytas“ ir Kauno „Žalgiris“ – pradėjo tarpusavyje kitokią, visai nesportinę kovą, kurioje jaus spėjo nukentėti... žurnalistai.

Vilniaus skyriaus skyriaus valdyba, kurioje vienu metu buvo net 5 valstybės tarnautojai (dabar – 4, nes į tikrojo žurnalisto statusą grįžo dr. Audronė Nugaraitė), posėdyje apsvarstė kelis klausimus, susijusius su suvažiavimu.

Praeitų metų pabaigoje aptikau publikaciją apie tai, kokios profesijos bus pačios paklausiausios ateityje. Taigi, turiu dvi naujienas – viena jų yra gera, kita – nei gera, nei bloga. Gera naujiena yra ta, jog žurnalisto profesija ir ateityje išliks tarp reikalingų ir paklausių darbo užsiėmimų. Antra naujiena – ateityje žurnalistai bus ne tokie, kokiais mes juos (o tiksliau – save) įsivaizduojame šiandien. Tačiau, iš tikrųjų, ši naujiena nėra sensacinga. Žurnalistinio darbo pikyčiai matomi jau šiandien ir todėl kalbos apie šių pokyčių tendencijas tik stiprėja.