Aktualijos

Viekšniai - atvykeliui puiki vieta akims paganyti, fotografams - graži paskata aktyviau pajudėti. Tuo iš karto pasinaudojo mūsų kolegos fotografai. Reginos Kubertavičienės ir Gedimino Zemnicko fotoaparatai spragsėjo nenuilstamai.

Į šį mielą Žemaitijos kampelį grupė žurnalistų iš Vilniaus, Kauno, Kaišiadorių, Trakų atvyko Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkės, daktarės Jolantos Mažylės iniciatyva.

Tik priėjus seniūnijos pastatą, dėmesį atkreipiau į didelį miesto herbą, pasipuošusį karališka karūna. Pasirodo, iš Lietuvos miestų tik Viekšniai ir Palanga savo herbuose turi karališkas karūnas, kitiems tokios garbės nedavė.

Šalia seniūnijos akys užkliuvo ir prie didelių akmenų eilės. Akmenys, kaip akmenys, tokių Žemaitijos laukuose netrūksta, tačiau šie yra padabinti paukšteliais. Ant kiekvieno akmens - nutupė nedideli, bet su meile ir išmone nukalti metaliniai paukšteliai. Jie nedidukai, bet aplinką sugebėjo stipriai pakeisti, įkomponuoti meniniai akcentai nepalieka abejingų. Pasirodo, tai viekšniškio kalvių kalvio, Krašto kultūros premijos laureato ir Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriuje kalvystę dėstančio mokytojo Česlovo Pečetausko darbai. Jis dovanojo juos savo miestui.

„Esu pati asmeniškai sužavėta Česlovu ir kaip žmogumi, ir kaip menininku. Jis yra ne vieno renginio mecenatas. O ir iš aplinkinių girdžiu tik pačius geriausius atsiliepimus apie jo darbus. Kartais kyla klausimas: kaip jam užtenka laiko tiems visiems darbams. Viekšniams toks žmogus iš tiesų yra dovana", - sako Viekšnių bendruomenės pirmininkė Genovaitė Čiūžienė.

- Jei Viekšnius pavadinsi miesteliu, viekšniškis gali ir užsigauti. Viekšniai ne miestelis, o miestas, turintis savo herbą, seną ir garbingą istoriją, - pasitikęs mus, sakė Viekšnių seniūnas Kornėlijus Kryžius.

Pažintis su Viekšniais prasidėjo seniūnijos pastate, kur žurnalistus priėmė seniūnas Kornėlijus Kryžius, jo pavaduotojas Algimantas Kiudulas, Biržiškių vardo viekšniškių draugijos pirmininkė, gydytoja Aušra Jadvyga Gurauskaitė, kiti garbūs viekšniškiai. Įvyko įdomus pokalbis apie miesto ir visos seniūnijos pasiekimus, kylančias problemas, istoriją, čia gyvenusius garsius žmones. Diskusiją sėkmingai moderavo mūsų kolegė Angelina Liaudanskienė.

Viekšniai minimi nuo 1253 m

Miestas įsikūręs 13 km į pietryčius nuo Mažeikių, dešiniajame Ventos krante, Ventos vidurupio žemumoje. Į šiaurę nuo miesto plyti garsioji Kamanų pelkė. 

Viekšniai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo 1253 m. 1528 m.minimas ir Viekšnių dvaras. 1634 m. buvo pastatyta Viekšnių bažnyčia. 1656 m. miestelį visiškai sunaikino švedai, vėliau jis buvo atstatytas. XVII a. pabaigoje Viekšniai buvo nemažas šiaurės Lietuvos prekybos centras. 1792 m. gegužės 15 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Viekšniams suteikė miesto savivaldos teises. 1897 m. atlikto gyventojų surašymo duomenimis, mieste gyveno 2951 gyventojas.

1871-1873 m. nedideliu atstumu nuo Viekšnių buvo nutiestas Liepojos-Romnų geležinkelis. Dabar Viekšnių geležinkelio stotis yra Rekečiuose. 

Nuo 1958 m. iki Nepriklausomybės atgavimo Viekšniai buvo miesto tipo gyvenvietė, o 1995 m. tapo miestu. 1998 m. patvirtintas dabartinis Viekšnių herbas. Nūnai čia aktyviai veikia Viekšnių bendruomenė. 

Viekšniai išsiskiria iš kitų panašaus didžio Lietuvos gyvenviečių, kad turi savo laikraštį "Viekšnių žinias", kurias leidžia Biržiškių vardo Viekšniškių draugija, vadovaujama Aušros Jadvygos Gurauskaitės.

- Vasario 16- osios Nepriklausomybės akto signataras viekšniškis Mykolas Biržiška yra sakęs, kad svajoja apie tuos laikus, kai Viekšniuose bus savas laikraštis. Mes nutarėme įgyvedinti garbaus žemiečio svajonę, - sakė gydytoja Aušra Jadvyga Gurauskaitė, dabar leidžianti ir redaguojanti "Viekšnių žinias".

Viekšnių laikraštis - įdomus, informatyvus, išeina 8 puslapių, gausiai iliustruotas palvotomis nuotraukomis. "Mes vėl prašome Jūsų dėmesio, - rašo paskutiniame laikraščio numeryje Aušra Jadvyga Gurauskaitė. - Istorikas Povilas Šverebas primins ir paaiškins Žemaičių valstybingumo simbolius. Profesorius Stasys Keinys dar kartą pamokys kaip teisingai formuluoti ir tarti vietovardžius. Danutė Končienė papasakos apie daktarą Antaną Biržišką, paskyrusį savo gyvenimą mūsų parapijiečių - žemaičių - gydymui. Pateikiame mokytojos Birutės Marčiauskienės eiliavimus ir prisiminimus apie gimtąjį kaimą. Vitalijus Baltutis pasidalijo mintimis, rūpesčiais, istorija apie Molio šventes Viekšniuose. Bibliotekininkė Rasa Vilkaitė vėl mums paruošė tautosakos puslapį, nes seniausi tautos kalbos žodžiai, papročiai yra vedliai į savitą kultūrą, į krašto identitetą. Islandijos savitumą ir žavesį mums atskleis Monika Balčiūnienė visai neseniai aplankiusi šią šalį".

Gražu, kad laikraštis turi nemažą autorių ratą, įvairią tematiką. "Viekšnių žinias" talkina leisti viekšniškiai Rasa Jacevičienė, Bronislavas Kerys, kalbą redaguoja Gajutė Abelkienė, maketuoja Ernesta Šneideraitytė. Laikraštis spausdinamas 1000 egzempliorių tiražu.

Kartu su seniūnu Kornėliju Kryžiu buvo įdomu pasivaikščioti po Viekšnius. 

- Miesto gerbuviui talkina Europos Sąjungos lėšos. Pradėjome nuo mokyklos, kultūros židinio. Nuo jos ėmėme tvarkyti gatvės, švarinti jas, tiesti šaligatvius, - sako seniūnas.

Dabar Viekšniuose yra 1854 metais statyta graži Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir 1875 m. pastatyta Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė, senoji Viekšnių gimnazija, paštas, nuo 1922 m. veikia biblioteka, yra Ventos regioninio parko direkcija. Mieste yra aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus, vaistininko Vincento Aleksandravičiaus muziejai, įdomios senosios kapinės. 

Yra keli paminklai - miestiečių per sovietmetį išsaugotas, 1930 m. statytas paminklas Vytautui Didžiajam, įspūdingas paminklas broliams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms ir jų tėvams atminti bei XIX a. pabaigos technikos paminklas - vandens malūnas. 

Vienas iš populiariausių ir dažniau lankomų vietų Viekšniuose - aviatoriaus Aleksandro Griškevičiaus memorialinis muziejus, 1981 m. įsteigtas name, kuriame šio įdomaus žmogaus gyventa XIX amžiaus viduryje.

Bajoras Aleksandras Griškevičius laikomas Lietuvos aviacijos pradininku. Jis atsidėdavo skraidymo teorijos ir filosofijos studijoms, projektavo ir pats konstravo skraidymo aparatus. Vieną savo projektą aprašė 1851 m. išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys". Tai turėjo būti garo mašinos su propeleriu varomas aerostatas su horizontaliais sparnais. Sakoma, jog didelių nemalonumų A. Griškevičius patyrė po vieno nepavykusio bandymo. Garlėkio kritimas išgąsdino arklius, kurie traukė gubernatoriaus karietą.

Mirė A. Griškevičius 1863 m. vasario 24 d. Jo amžinojo poilsio vietoje, senosiose Viekšnių kapinėse 1980 m. pastatytas architektės I. Barauskaitės suprojektuotas antkapinis paminklas, o 1981 m. restauruotame pastate, kur aviatoriaus gyventa, pedagogo A. Gedvilo ir kitų kraštotyrininkų pastangomis atidarytas memorialinis muziejus. Jame eksponuojamas A. Griškevičiaus suprojektuoto ir aprašyto skraidymo aparato „garlėkio" maketas, aviatoriui skirti meno kūriniai, žiniasklaidos publikacijos, informacinė medžiaga apie aviacijos raidą Lietuvoje ir Viekšnių krašte. Ilgainiui šią ekspoziciją papildė muziejaus kūrėjų, mokytojo Algirdo Gedvilo ir kraštotyrininkės medikės Apolonijos Sriubaitės sukauptų XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Viekšnių krašto buities rakandų ir daiktų rinkinys, saugoma kraštotyrininkės Amelijos Urbienės surinkta ir apibendrinta medžiaga apie Viekšnių krašto žmonių papročius, kalbą, amatus, taip pat galima pasigrožėti Juozo Rušino ir kitų šio krašto tautodailininkų kūrybos paveldui.

Viekšnius garsina ne tik kalvio Česlovo Pečetausko meniniai metalo kūriniai. Viekšniai nuo seno garsėja savo puodžiais ir keramikos tradicijomis, ilgą laiką buvo vadinami žemaičių keramikos lopšiu. Čia buvo geriausias molis, čia ir gimdavo geriausi puodai. Viekšnių puodžių dirbtuvėse nuolat virė darbas. Jomarkuose pardavinėjami puodai buvo tik šiam kraštui būdingų formų ir sodrių žemės spalvų.

Tačiau bėgo metai, keitėsi laikai ir gamyba, sumažėjo ir molio indų poreikis. Džiugu, kad viekšniškiai, prisimindami senąsias miestelio tradicijas bei amatus, kasmet rengia „Molio šventę". Šis renginys kasmet pritraukia vis daugiau žmonių.

Būvo įdomu pasidairyti ir paieškoti Viekšnių senuose Lietuvos ir artimiausių kraštų žemelapiuose.

Bene pirmą kartą Viekšniai (Winxnia) buvo pažymėti 1666 m. Amsterdame lotynų kalba J. Janssono išleistame "Livonijos žemėlapyje". Jis buvo nupeištas prie Ventos (Window) upės.

Randu prie Ventos (Weta) upės Viekšnius (Winxnia) ir Amsterdame XVII amžiaus pabaigoje J. Dankersso lotynų kalba išleistame "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje".

1688 m. Amsterdame lotynų kalba išleistame F. de Witto atlase esamčiame "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje" irgi yra Viekšniai (Vinxnia) prie Ventos (Weta) upės.

Venecijoje 1695 m. M.V. Koronelio parengtame "Lietuvos žemėlapyje" prie Ventos (Weta) upės Viekšniai jau pažymeti kiek kitaip - Vinsnia.

Viekšniai (Winxnia) pavaizduoti ir 1706 m. Frederiko de Wit-Pieterio Mortiero "Livonijos ir Kuršo žemėlapyje".

1749 m. Niurnberge J. Nepreckio sudarytame "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje" Viekšnių vardas dar arčiau priartėja prie dabartinio - Winksnia.

1815 Vienoje išleistame "Lenkijos ir Lietuvos žemėlapyje" miesto pavadinimas skamba jau beveik šiuolaikiškai - Vekszny.

Štai tiek visokių įspūdžių prisirinkau viešėdamas Viekšniuose. Manau, kad ir kiti kolegos turės ką papasakoti savo skaitytomas.