„Laikraštininkams kasdien reikia rašyti, o aš tai galiu daryti arba ne! Galiu dar paterlioti, bet nepradedu. Ilsiuos. Ne taip, kaip Algimantas Mikuta, palikęs „Nemuną“ ilgai tylėjo, bet dabar vėl daug rašo. Šaunu. Man dabar gerai ir nerašant. Neverta... Juk gali pliekti valdininkus, rašyti susirietęs, bet niekas nuo tos satyros nepasikeis. Parašyta daug. Archyvas yra didelis. Kiek pataisęs vieną kitą kūrinėlį, vėl galiu naują knygą išleisti. Bet už kokias lėšas, jeigu Lietuvos valdžia kultūrai visai pinigėlių neskiria ir PVM leidybai padidino?

Kūryba – tai liga juokinti liaudį, bet aš nesu grynas juokdarys. Kai gerai pagalvoji, ką tu darai, ne juoktis, o verkti norisi. Įkvėpimas rašyti atėjo aštuntajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje. 1979 metais prirašiau vos ne pilną buhalterinį sąsiuvinį. Daviau draugui Romui paskaityti. Šis mano sąsiuvinį rašytojui satyrikui Aleksui Dabulskiui perdavė, kuris daug gerų komplimentų man skyrė...

Turėjau 47 metus, kai tapau...“jaunuoju rašytoju“. Pirmąjį mano kūrinį balandžio 1-ąją išspausdino tuometinė „Kauno diena“. 1980 metais visą savo numerį jauniesiems kūrėjams paskyrė žurnalas „Nemunas“. Buvo išspausdintos mano humoreskos. 1985 metais „Vaga“ išleido pirmąją mano knygą „Dar pastebėjau“. Tada pasirodė ir Juros Ivanauskaitės bei Valdo Vasiliausko apsakymai. Buvo visiems smagu!

Kaip gimsta humoreska? Vienąsyk iš karto. Kitąkart reikia ilgai ieškoti faktų ir minčių. Pirmiausia turi gimti idėja. Prisipažįstu: nesu geras rašytojas, tačiau man kartais užtenka ir vieno aforizmo, kurį galiu praskiesti iki humoreskos. Nemėgstu užsakomųjų temų, dėl jų ilgai stenu, kol sukuriu... Jeigu žmonėms patinka, smagu ir man. Gal po tryliktosios, 2009 metais išleistos, knygos „Jūs turite teisę tylėti“, galiu ir aš pailsėti? Simboliškai... Kaip bus ateityje nežinau, tačiau dabar lyg gęsta mano kūrybinis įkvėpimas... Gyvenu prisiminimais ir anksčiau parašytus kūrinius revizuoju. Žinoma, vieną kitą ir dabar sukurpiu“.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-10-20 12:52

Atgal