2020 m. vasario 20 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kūrybos artelė

*print*

Archyvas :: J.Gimberis: „Gal turit pažįstamą?“

2009-10-19
 
Vladimiro Beresniovo nuotraukoje: Jurgis Gimberis susitikime su kauniečiais žurnalistais

Vladimiro Beresniovo nuotraukoje: Jurgis Gimberis susitikime su kauniečiais žurnalistais

Jurgis Gimberis

 

Seniai seniai, dar tada, kai įsivaizdavau, kad Akropolis kažkur Graikijoje, kai Lietuvoje nebuvo Telekomo, o vyrai nesiskusdavo pažastų – užsidegė mūsų sandėlis. Ir pleška... Sakau kaimynei Lazauskienei – gal turi pažįstamą gaisrininką? Sako, turiu telefoną. Ta prasme, numerį. Tai numerį gavau, o kuo paskambinti neturiu. Pasileidau į kitą Barakų galą, kur gyveno Misiūnas, kuris dirbo teisme ir turėjo vienintelį visuose Barakuose telefono aparatą. „Pririštą“. Jeigu staigiai ką nors reikėdavo pasodinti ar išleisti, tai organai jam paskambindavo ir jis viską sutvarkydavo. Reikia pasakyti, kad Barakai tais laikais buvo dideli, kaip visas pasaulis. Vienas mano pažįstamas Karalius sako, kad juos projektavo pats Žemkalnis. Karalius sako – Karalius žino. Gali būti, nes įspūdingi Barakai išėjo. O vadinasi kukliai – Mažoji butų kolonija. Daugiau dviejų šimtų šeimų...

 

Skambinu iš Misiūnų gaisrininkams. Taip ir taip, girdi, man Jus rekomendavo ponia Lazauskienė. Kokia Lazauskienė? – jis klausia. Aiškinu, kad ta Lazauskienė, kur Mėsos kombinate dirba. Pažįstu – jis sako - draugę Lazauskienę, gerai pažįstu. Tai kame reikalas? (Tais laikais nebuvo Kalbos komisijos, tai žmonės galėdavo  sakyti „kame reikalas“ arba „prie ko čia“, arba „aik tu...sau...“ ir panašiai). Žodžiu, aš jam sakau, sandėliukas dega, maestro, gal rastumėt galimybę ir taip toliau ir panašiai – žodžiu, susitarėm. O buvo šeštadienio vakaras, visi pareigūnai ir šiaip žmogeliai su šlepetėm, su briaunuotom stiklinėm rankose, kas po sijonais grabinėja, kas tostus sako, anekdotus pasakoja – gerai, sako gaisrininkas, pirmadienį atvažiuosiu. Ačiū – sakau, maestro, nekantriai lauksim. Čia tik tokios diplomatinės figūros „nekantriai lauksim“, „būsim amžinai dėkingi“, „liksim-neliksim skolingi“ ir taip toliau, o iš tikrųjų tai ką ten lauksi, rankas susidėjęs, kai aplink grynas šeštadienio vakaras ir šimtas procentų galimybių. Šokiai, žaidimai, muštynės, fejerverkai ir taip toliau. Realizavom...

 

Atvažiuoja jis pirmadienį, kur čia gaisras, can I help you? Ir visa kita, žodžiu, išsiskyrėm kaip giminės. Ačiū už pagalbą. Jei tik prireiks, sako, visada skambinkit. Dieną naktį, bet kuriuo metų laiku. Dar kartą ačiū, maestro, malonu buvo susipažinti. Žodžiu, ką aš noriu pasakyti... Aš noriu pasakyti, kad tradicijos tęsiamos. Kai tik kas, tuoj ieškai pažįstamų. Nuo santechniko iki Europinio projekto užsakovų ir rangovų. Nuo Mindaugo, Gedimino ir Algirdo laikų iki dabar. Ne veltui sakoma „švogerių šalis“. Bet dabar ne Barakų epocha – reikia sakyti „svainių“, antraip Komisija nubaus.

 

O kad sandėliukas sudegė, tai mat jį šunys – tų sandėliukų ir taip jau per daug...

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-10-21 00:18
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media