Kūrybos artelė

Rūta Kanopkaitė

Kauno lėlių teatre surengta dokumentinio filmo „Mėlyniesiems katilėliams aidint“ premjera.  Filmo scenarijaus autorė ir režisierė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Enrika Striogaitė drauge su Lietuvos žurnalistų sąjungos nariais - operatoriumi Antanu Budriu ir prityrusia montažo režisiere Svetlana Gužauskiene - sukūrė beveik valandą trunkantį įtaigų pasakojimą apie Lietuvos kultūros šviesuolį Stasį Ratkevičių.

Vaikų pasaulio stebukladarys. Taip drąsiai galima pavadinti Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėją Stasį Ratkevičių, su kurio spektakliais užaugo kelios mažųjų žiūrovų kartos. Devyniasdešimt trečiuosius metus einantis teatralas tebėra įdomus aštraus proto ir šmaikštaus liežuvio pašnekovas. Gyvena Laisvės alėjoje, priešais savo buvusį teatrą, todėl jame iki šiol apsilanko. Gruodyje Stasys Ratkevičius atėjo į Lėlių teatrą neeiliniu pretekstu – čia įvyko apie jį sukurto dokumentinio filmo „Mėlyniesiems katilėliams aidint“ premjera.  Stasio Ratkevičiaus nuoširdūs prisiminimai bei jo asmenybės žavesys įamžinti juostoje pačiu laiku, nes jie mūsų akyse virsta istorija.

Nesuskubsim tokių dalykų užfiksuoti, – galėsim kaltinti tik save, pasidavus pramogų ir pseudokultūros verpetui, nepasistengus tikrųjų vertybių išplėšti iš godžių laiko nasrų. Todėl Enrikos Striogaitės ir jos talkininkų darbas, kuriant filmą apie garsų lėlininką, kuris per savo kūrybos dešimtmečius dviems milijonams Lietuvos vaikų padovanojo tikėjimą gėriu ir grožiu, vertas ir padėkos, ir pagarbos.    

„Stasys Ratkevičius yra  be galo įdomus pašnekovas. Jis – gyva mūsų kultūros istorija, tik spėk užfiksuoti faktus, detales, vardus. Maestro pasakojimų orbitoje sukasi garsusis tenoras Kipras Petrauskas, su kuriuo dirbta tame pačiame teatre, kompozitorius Juozas Naujalis, kurio chore būsimasis aktorius ir režisierius dainavo, legendinis teatro režisierius Romualdas Juknevičius ir kiti iškilūs veikėjai. O kur dar vaikystės potyriai ir įspūdžiai, autentiška to laiko atmosfera... Prisilieti prie tokios asmenybės ir supranti, kodėl ji pasirinko būtent tą kelią – kurti vaikams, puoselėti jų sielas“, - kalba rašytoja ir filmo „Mėlyniesiems katilėliams aidint“ autorė Enrika Striogaitė.

Kauno lėlių teatro „tėvas“ Stasys Ratkevičius sako visada laikęsis taisyklės: su mažaisiais žiūrovais reikia kalbėtis širdimi. O rinkdamasis savo kelią vis prisimindavo tėvo priesaką: daryk tokius darbus, kad išliktų pėdsakas. Dviejų teatralų – Valerijos ir Stasio Ratkevičių namuose lėlės apsigyveno dar tada, kai jiedu vaidino Klaipėdos dramos teatre.  Netrukus Marijampolėje pirmuosius žingsnius žengė ir „naujagimis“ – Kultūros ministerijos įkurtas Lėlių teatras, kurio vadovu buvo paskirtas Stasys Ratkevičius. Pirmosios jo premjeros, spektaklio  „Stebuklingasis Aladino žibintas“, data – 1958-ųjų gegužės 18-oji, laikoma profesionalaus Lietuvos lėlių teatro gimtadieniu.

Kultūros ministerijai skyrus buvusio kino teatro Laisvės alėjoje pastatą, nuo 1960 metų Lėlių teatras veikia Kaune. Maestro paskutinį savo spektaklį „Gužučio muzikantai“ jo scenoje pastatė 1987-aisiais.„Aš nepretenduoju į lėlių teatro pradininko Lietuvoje vardą. Istorija mums paliko liudijimų, kad dar didiko Kazimiero Sapiegos dvare per pietus svečiams buvo rodomi lėlių vaidinimai. Tiesiog tam tikroje vietoje tam tikru laiku įkūriau tokį teatrą vaikams, ir pasirodė, kad jis labai reikalingas“, - kukliai apie savo nuopelnus kalba Stasys Ratkevičius, su kurio lėlių spektakliais į platų gyvenimo kelią išėjo kelios kartos. Geriausieji – „Eglė žalčių karalienė“, „Spindulėlis“, „Zuikių mokykla“, „Velnių malūnas“, skynė laurus tarptautiniuose festivaliuose ir garsino Lietuvos bei Kauno lėlių teatro vardą užsienio gastrolėse. Vaidinta net Lotynų Amerikos šalyse.   

Laisvės alėjoje įsikūrusios stebuklų karalystės Karaliaus ir Karalienės titulai keliasdešimt metų teisėtai priklausė kūrybos bendraminčiams Stasiui ir Valerijai Ratkevičiams. Jis buvo Lėlių teatro vyriausiasis režisierius ir direktorius, ji – pedagoginės dalies vedėja, mokėjusi dėmesingai ir jautriai bendrauti su vaikais. „Valerija buvo talentinga dramos aktorė, ją labai vertino garsus režisierius Romualdas Juknevičius. Tai, kad ji paliko sceną ir drauge su manimi ėmėsi kurti lėlių teatrą, buvo pasiaukojimas“, - su meile apie savo gyvenimo ir kūrybos draugę kalba teatralas. Jos netekęs remiasi į rūpestingos ir jautrios dukros Joanos Misevičienės petį. Ji, buvusi ilgametė anglų kalbos dėstytoja, gyvena toje pačioje laiptinėje, tik tėvų butas kitame aukšte. Taigi ir abiejų autonomija išlikusi, ir šeimos saitai tebėra tvirti. „Ji – mano angelas sargas“, - švelniai apie dukrą sako Stasys Ratkevičius. Tik savo vienintelį anūką Lauryną Misevičių Maestro mato retokai: po studijų jis liko gyventi JAV, ten yra labai aktyvus ir įtakingas lietuvių bendruomenės veikėjas. 

Metai nė kiek nepaveikė Maestro atminties, iškalbos ir… aštraus liežuvio. Per filmo apie save pristatymą jis šmaikščiai pasakojo, kaip vaikystėje per Mišias teko pavaduoti vaišių klebonijoje padauginusį vargonininką. „Buvau per mažas, kojomis sunkiai pasiekiau vargonų pedalus. Paslydau ir netyčiom numyniau ne tuos. Bet laimingai sutapo, kad pataikiau į tą pačią tonaciją, tai net pagyrimų iš vargonininko sulaukiau.“ Jau būdamas garbaus amžiaus, prieš keletą metų  nuėjo į polikliniką atnaujinti sveikatos pažymėjimo vairuotojo teisėms. Jauna gydytoja buvo arogantiška ir neslėpė savo nuostatos: tokio amžiaus vairuotojams jau nėra ko čia vaikščioti. Stasys Ratkevičius žodžio kišenėje neieškojo ir kandžiai, bet galantiškai atsikirto: „Aš matau, kad jūs graži, ir girdžiu, kad labai pikta, taigi nesu nei aklas, nei kurčias.“

Savo kolektyvo nariams jis buvo kaip tėvas. Pasak teatro senbuvių, Stasys Ratkevičius įdiegė šventą pagarbą scenai. Rūpinosi ir artistų, ypač artisčių,  įvaizdžiu, reputacija. „Belaukdamas įkurtuvių dabartiniame pastate, teatras važinėjo su spektakliais po Lietuvą, pasiekdamas nuošaliausias gyvenvietes. Vaidinome klubuose, mokyklose, po spektaklių pernakvodavome klasėse. Buvome jaunos, norėjosi ir linksmybių. Juk vakarais kaimuose po mūsų spektaklių vykdavo šokiai. Tačiau į juos ištrūkti sunkiai sekdavosi: Ratkevičius kontroliavo kaip griežtas tėvas. Sakė – artistėms nepritinka šokti su išgėrusiais traktoristais“, - prisimena būrelis teatro veteranių.

Stasys Ratkevičius visada puikiai pritapdavo jam į vaikus ir net anūkus tinkančių jaunesnių žmonių būryje. Kadaise Nidoje būdavo rengiamos garsiosios Kauno menininkų kūrybinės stovyklos. Jose jau į septintą dešimtį  įkopęs režisierius virsdavo vakaronių prie židinio pagrindiniu veikėju – jo asmenybė tarsi magnetas traukė dvigubai ir net trigubai jaunesnius architektus, dailininkus, žurnalistus, literatus, muzikus. Tų stovyklų dalyviai iki šiol pamena Stasio Ratkevičiaus toleranciją, bendravimo šiltumą, artistiškai pasakotus anekdotus, kurių savo atminties podėliuose jis turėjo didžiulę kolekciją. Ir dabar gerai prisimenu vieną – apie garsųjį  anglų santūrumą. Žmogus atsisėda pusryčiauti ir staiga, išvertęs sieną, į valgomąjį įlekia sunkvežimis. Mat namas prie pat didelio kelio. „Kur tamsta važiuojate?“ - gurkštelėjęs kavos mandagiai klausia šeimininkas. „Į Liverpulį“, - sulemena vairuotojas. „Į Liverpulį? Tai per virtuvę jums būtų buvę arčiau.“  

Filmo apie Stasį Ratkevičių pristatymas vyko Kauno lėlių teatre esančiame Lėlių muziejuje. Čia nufilmuota ir nemaža dalis jo epizodų, interviu. Pagrindus šiam unikaliam muziejui padėjo dabar jau a. a. Valerija Ratkevičienė, ilgametė Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė ir pedagoginės dalies vedėja. Pagal tuometinius reikalavimus jau nevaidinamo spektaklio inventorius turėjo būti nurašomas, kitaip tariant, sunaikinamas kaip kokios nereikalingos staklės ar susidėvėjęs variklis. Nesvarbu, kad tai – nepakartojami kūriniai, kultūros dalis.  Tačiau Valerijos Ratkevičienės rūpesčiu visa tai išliko. „Ji tarsi koks sielininkas plukdė būsimojo muziejaus eksponatus į saugų krantą, kad jų nenusineštų užmaršties srovė“, - vaizdžia metafora V. Ratkevičienės misijos esmę nusako Lėlių teatro vadovas, LŽS narys Sigitas Klibavičius.  

Iš tos slapta kauptos kolekcijos 1994 metais užgimė visos Lietuvos vaikų mylimas ir lankomas Lėlių muziejus. 2006-aisiais Kauno lėlių teatro muziejui suteiktas teatro įkūrėjų Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardas. Čia sukaupta daugiau kaip 800 lėlių ir kaukių. Be jų, esama dekoracijų ir butaforijos detalių, spektaklių dailininkų eskizų, spaudos rašinių, suvenyrų, padėkų, garbės raštų, kūrybinės veiklos metraščių ir kitos medžiagos, susijusios su teatro istorija. „Pagal čia sukauptą medžiagą parašyta keletas diplominių, bakalauro, magistro darbų. Vaikams mes ne tik rodome eksponatus, bet ir vaidiname, pasakojame, kaip vedžiojama lėlė“, - sako iš Valerijos Ratkevičienės vedėjos misiją perėmusi ilgametė teatro aktorė Elena Žekienė.

Taigi pasaulis, kurį kažkada iš mažyčio svajonės grūdelio sukūrė du pasišventėliai vaikų teatrui, tebėra gyvas. Jis turi pradžią, bet neturi pabaigos.  Vaikystės pasaka tęsiasi.

/Sutrumpinta iš savaitraščio „Šeimininkė“/