2020 m. rugsejo 21 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kūrybos artelė

*print*

Archyvas :: Pagauti gyvenimo akimirką yra fantastika!

2009-11-16
 
LŽS nario, fotografo Edmundo Katino nuotraukoje: kaunietis fotomenininkas Romualdas Rakauskas

LŽS nario, fotografo Edmundo Katino nuotraukoje: kaunietis fotomenininkas Romualdas Rakauskas

Romualdas Rakauskas

 

Jau pusę amžiaus tęsiasi mano fotografiniai ieškojimai. Lyg savotiškas 50 metų mano kūrybos apibendrinimas yra naujausias albumas „R.R“. Yra ką prisiminti ir ką parodyti. Pirmąjį savo darbų ciklą „Žydėjimas“ kūriau ilgai nuo 1961 iki 1985 metų, nes fotografuoti galėdavau vos porą pavasario savaičių. Dirbau tada „Nemuno“ žurnale, negalėjau bet kada viską mesti ir išvažiuoti. Žiūrėk, prasideda žydėjimas, o man būtinai reikia tris iš eilės dienas sėdėti redakcijoje ir naujam žurnalo numeriui pateikti iliustracijas. Kai kurį pavasarį aš nieko doro  net nespėdavau nufotografuoti.

 

Ne vieną fotografijų ciklą sukūriau, tačiau mano didžiausias ir tvirčiausias vaikas yra „Žydėjimas“. Net pats dabar stebiuosi, taip viskas išgryninta ir visapusiškai subalansuota. Man tai buvo artima tema, nes ją gvildenau būdamas trisdešimt trejų. Nepatikėsit, bet visos iki vienos tos mano fotografijos tame albume yra surežisuotos, viskas tenai sugalvota ir suvaidinta. Važiuoji, pamatai žydintį sodą. Užsuki į sodybą. Žiūri, kas tenai gyvena. Siūlai nusifotografuoti ir  ilgai ilgai vargsti. Sakysime,  nuotrauka, kurioje berniukas neša triušį. Kad  pavyktų vienas geras kadras, turėjau išfotografuoti net 6 juostas. 50 proc. nuotraukos sėkmė priklauso nuo fotografuojamo žmogaus. Jis neturi pozuoti, o privalo improvizuoti, natūraliai elgtis. Tekdavo net apgaudinėti. Pasakai, kad jau viskas, baigiau fotosesiją, žmogus atsipalaiduoja, o aš iš karto vėl pradedu aparatu spragsėti. Tik tuomet natūralu, paprasta, gražu. Prancūzai, pristatydami šį mano fotografijų ciklą rašė: “Pasirodo, kad XX amžiuje dar yra tauta, kuri švenčia... žydėjimą.“

 

Fotografai, norėdami būti menininkai, perėmė  grafikų, tapytojų tradicijas. Tai nėra gerai, bet dailė mane daug kuo praturtino ir aš tuo džiaugiuos. Fotografija rado savo vietą tarp visų menų, tačiau  galvoju - ji turi likti dokumentiniu kūriniu. Kolegos sakė, kad žydėjimo temos man užteks visam gyvenimui, tačiau turiu keistis, nes nuotraukose trūksta grubumo ir tikroviškų, negražių vaizdų. Negalėjau kitaip daryti, nes koks žmogus gimė su savo vidumi, taip jis ir fotografuoja.

 

Vis dėlto, lyg protestuodamas prieš savo režisūrą, kas nusibodo per 15 metų, nusprendžiau keistis. Susiradau naują temą „Atlaidai“, nes norėjau parodyti skirtingus tipažus. Kai pirmąkart nuvažiavau ir pamačiau vienos parapijos atlaidus bei daugybę  susirinkusių skirtingų žmonių, mokančių tarpusavyje betarpiškai bendrauti, pajutau, kad tai man yra atgaiva... Kokie nuostabūs žmonių veidai, kaip jie moka kalbėtis, šypsotis, liūdėti, pasibučiuoti. Ir nieko nereikia režisuoti. Tik laiku ir vietoje spustelėti fotoaparato mygtuką, kas, deja, ne visada pavyksta. Kartą nuvažiavau 300 km į sąvo gimtąją Žemaitiją, mano Ylakiuose vyko atlaidai. Tikinčiųjų daug, bet nėra tarp jų bendravimo, ryškių charakterių, savotiškos dramaturgijos, kuri būtina  gerose nuotraukose.

 

Dokumentinėje fotografijoje atsitiktinumas yra lemtingas. Jeigu esi pasiruošęs ir pagauni tą akimirką – tai yra fantastika. Aš visada meldžiuosi atsitiktinumui. Tačiau turiu prisipažinti, kad fotografuoti žmones yra labai sunku. Todėl visada stebiuosi, kai pradedantys fotografai pirmiausia savo kūrybą pradeda nuo  žmonių. Tai sunku. Nes fotografuojant peizažą, gamtos detalę gali  kartoti ir kartoti. Žmogus tik tą vieną akimirką yra įdomus ir nepakartojamas. Vaikus ir senyvo amžiaus žmones yra nesunku prisikalbinti ir su jais kūrybiškai dirbti. Užtat jaunimą fotografuoti – sunkiausias išbandymas. Tai aš pats patyriau, kai kūriau „Pavasario mergaites“. Praradau daug laiko, bet rezultatas buvo nekoks. Labai  sunku nufotografuoti gražią panelytę, nes joje ieškai prasmės ir paprastumo. Ieškoti ir surasti šešėliukus, įvairias detalytes – menkas dalykas. Dokumentika – tai tikro, o neišgalvoto gyvenimo paveikslas. Negerai, kad šių dienų fotografai nori būti tik fotomenininkai.

 

„Žydėjimas“, „Įkvėpimo žemė“,  „Mūsų veidai“, „Užuovėja“, „Spalvoti laukai“, „Sąskambiai 1+2“ bei visi kiti albumai man yra brangūs, savi. Tačiau man mylimiausia knyga – albumas „Vilties šviesa“. Vilniaus universitete studijavau žurnalistiką ir mano diplominis darbas buvo apie naują tuo metu žanrą – fotonovelę. Kadangi aš ir rašiau, ir fotografavau, todėl pats paruošiau nedidutę, bet man brangią ir mielą fotonovelių knygelę. Gera buvo pradžia, o kokia bus pabaiga, nežinau... Aš vis prisikalbu. Jaunystėje esu prisiekęs, kad niekada nefotografuosiu neapsirengusių panelyčių. Teko tai daryti. Tada, kai baigus studijas buvo išleista „Vilties šviesa“, pagalvojau, jeigu sulauksiu senatvės, labai norėčiau vėl paruošti fotonovelių knygą. Bet jau ne jaunuolio, o išmintingo, bet pikto senio žvilgsniu! Ta mintis, kai jau atiduota  visa duoklė fotografijai, kirba manyje ir dabar. Dar turiu energijos ir laukiu, kada ateis įkvėpimas rašyti. Jeigu tai padaryčiau, galėčiau sakyti, kad prasmingai baigiau savo gyvenimą. Tikrai, jeigu  pavyktų išleisti dar vieną fotonovelių knygą – būtų stebuklas. Fantastika!

 

---

 

Apie R.Rakauską trumpai: 

kaunietis fotomenininkas Romualdas Rakauskas, buvęs laikraščio „Literatūra ir menas“ ( 1961-1963 m.), žurnalo „Mūsų gamta (1963-1967m.) fotokorespondentas, žurnalo „Nemunas“ (1967-2004 m.) iliustracijų skyriaus vedėjas, už nuopelnus kultūrai ir menui apdovanotas Lietuvos respublikos vyriausybės meno premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-11-16 16:11
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media