2019 m. rugsejo 22 d., Sekmadienis

Komentarai

*print*

Archyvas :: R.Kanopkaitė. Penkios Lietuvos medžio šakos

2010-03-05
 
Alberto Švenčionio nuotraukoje: V.Kudirkos premijos laureatė, savaitraščio „Šeimininkė“ žurnalistė Rūta Kanopkaitė. Prieš rašant aktualų komentarą, reikia  pamąstyti...

Alberto Švenčionio nuotraukoje: V.Kudirkos premijos laureatė, savaitraščio „Šeimininkė“ žurnalistė Rūta Kanopkaitė. Prieš rašant aktualų komentarą, reikia pamąstyti...

Rūta Kanopkaitė

 

Per Vasario 16-osios iškilmes Prezidentė Dalia Grybauskaitė vilkėjo aukštaitišką etnografinį kostiumą, tuo pabrėždama pagal kilmę savo  priklausomybę Aukštaitijai. Tačiau ar greitai ateis laikas, kai 1995 metais įsteigtas apskritis Lietuvoje pakeis etnografiniai regionai kaip šalies teritorinės administracinės sandaros vienetai? Beje, keturi penktadaliai valstybių, prieš įsiliedamos į ES, atliko būtent tokias reformas. Juk Europos Sąjunga akcentuoja regionų plėtrą, skiria lėšų jų vystymui iš savo struktūrinių fondų. 

 

Pasiskirstymas į regionus  Lietuvai būtų galėjęs tapti neblogu šansu greičiau išsikapanoti iš krizės, tolygiau augti. Tačiau kai kam iš valdžios viršūnėlių, matyt, labai norėjosi, kad į Europos Sąjungą Lietuva 2004-aisiais įsilietų, neturėdama oficialiai patvirtintų regionų, ir jie negalėtų tapti finansinės  paramos tiesioginiais adresatais. Tad dabar ir turime tai, ką turime, – beveik visi europiniai pinigai eina per centro biurokratų rankas, judėdami ne teritoriniu, o „programiniu-prioritetiniu pagrindu“. Prioritetai paprastai nustatomi bičiulių rate Vilniuje...

 

Daugelis Europos valstybių nuo seno yra suskirstytos į istoriškai susiklosčiusius regionus, turinčius savo senas tradicijas, drabužius, kulinarinį paveldą ir kt. Ne išimtis ir Lietuva. Tiek istoriniai šaltiniai, tiek lietuvių kalbos tarmės, žmonių materialinė ir dvasinė kultūra liudija nuo seno Lietuvoje susidarius penkias etnografines sritis – Žemaitiją, Aukštaitiją, Suvalkiją, Dzūkiją, Mažąją Lietuvą. Dar 2003 metais žengtas žingsnis tą apibrėžti oficialiai. Vilniuje Etninės kultūros globos taryboje, susirinkus visų regioninių tarybų atstovams, buvo galutinai patvirtinti penki Lietuvos etnografiniai regionai ir jų ribos. Sutarta, kad dabar egzistuojantį skirstymą: apskritis- rajonas-seniūnija, ateityje turėtų papildyti etnografinė sritis, pakeičianti apskritį.

 

Etnografinių regionų ribų nustatymas nėra sausas biurokratinis veiksmas. Pieštuko ir liniuotės tam nepakanka. Mokslininkai atliko daug kruopščių ekspertizių. Aukštos klasės specialistai tyrė kalbą, drabužius, būstą, papročius, kulinarinį paveldą, pasitelkė anksčiau atliktus tarmių, tautinių drabužių aprašymus. Etnografo profesoriaus Vacio Miliaus sudarytas kai kurių valgių paplitimo žemėlapis irgi tapo savotišku „kompasu“, padedančiu patikslinti, kas yra kas. Kasdienė košė, kastinis, virtiniai, alus, kasdieniai blynai, sūris su kiaušiniais, varškė ar karvojus tapo gairelėmis, žyminčiomis, kur, tarkim,  baigiasi Aukštaitija ir prasideda Žemaitija.

 

Lietuvos regioniškumas tebėra  gyvas mūsų žmonių sąmonėje, tarmėse, buityje. Jau chrestomatiniais galima laikyti paplitusius įvaizdžius: žemaičiui priskiriamas užsispyrimas, suvalkiečiui – šykštumas, dzūkui – nuoširdumas ir vaišingumas, aukštaičiui – orumas. Aforizmų,  anekdotų, apibūdinančių jų charakterį, – nors vežimu vežk. Juose atsispindi ir gyvensena, buitis, skirtingi vaišingumo papročiai. Tarkim, kas nežino, kaip suvalkietis, besimaudydamas pas aukštaitį pirtyje (suvalkiečiai jų neturi), ant savo kūno aptiko…pernai dingusią liemenę. Arba žmonai liepė nešti ant vaišių stalo kalakutą, kad tas trupinius nulestų. Gi žemaitis svečią, pasakiusį: „Geras alus“, išvadino plepiu.      

 

Šiandien kai kurie lietuviai, ypač jaunimas, slepia savo „kilmę“, nes miestiečiai dažnai linkę negailestingai tyčiotis iš tarmiško kalbėjimo, nors patys kalba skurdžiu žargonu, gausiai prikamšytu rusiškų žodžių. Labiausiai kaimiečiai pajuokiami Vilniuje, nors didžiumą jo gyventojų sudaro būtent iš įvairiausių kaimų suvažiavę išeiviai. Gi aktyviausiai ir išdidžiausiai akcentuoja savo regioniškumą žemaičiai. Jie yra susibūrę į draugiją, turinčią filialus, leidžia laikraštį žemaičių tarme, rengia solidžias Pasaulio žemaičių dailės parodas.

 

Gali kilti klausimas: kokia suskirstymo į regionus žemiškoji, praktinė pusė, kas iš to eiliniam žmogui? Žinovai teigia, kad kuo toliau, tuo labiau populiarės tos kaimo turizmo sodybos ar restoranėliai, kurie yra autentiški, turi „regioninį kvapą“. Su jomis neilgai konkuruos verslas,  įsikūręs silikatinių plytų pastate ar kaip nacionalinį valgį siūlantis čeburekus ir šašlyką. Sukaupta medžiaga apie etnografinius regionus gali pasitarnauti  ir kaip informacijos šaltinis mėgėjiškam menui,  amatams, rankdarbiams, folkloro ansambliams. Juk dabar tautiniai drabužiai, ypač miestų ansamblių, yra „mišrainė“ iš gražiausių dalių: prijuostė suvalkietiška, sijonas žemaitiškas, kepuraitė iš Klaipėdos krašto. 

 

Didžiausiuose šalies miestuose gyvenantys žmonės – daugiausia kaimo vaikai, atsikėlę iš tolimiausių Lietuvos ar netgi kitų kraštų kampelių. Todėl Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, kitų didelių miestų gyventojų praktiškai neįmanoma priskirti kuriam nors etnografiniam regionui – didmiesčiai margi kaip geniai.

 

Tačiau miestiečiai elgiasi nevienodai – vieni savo kilmę ir papročius slepia, stengiasi kuo labiau užsimaskuoti, kiti ją deklaruoja, buriasi į draugijas, švenčia šventes taip, kaip išmokė jų tėvai ir seneliai. Į grupes pagal priklausymą vienam ar kitam regionui imama burtis net profesinėse gildijose, valdžios struktūrose.  Gal tai ženklas, kad vis dėlto nepamiršome savo šaknų ir nesame bevardės sėklos, permainų vėjų blaškomos po visą pasaulį? 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-03-05 13:31
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media