2019 m. rugsejo 17 d., Antradienis

Komentarai

*print*

Archyvas :: A. Macijauskas. Fotografijos sėkmę lėmė talentai

2010-01-19
 
Edmundo Katino nuotraukoje: LŽS ir LFS narys Aleksandras Macijauskas visada susimąstęs, kupinas  naujų idėjų

Edmundo Katino nuotraukoje: LŽS ir LFS narys Aleksandras Macijauskas visada susimąstęs, kupinas naujų idėjų

Savaitraščio „Nemunas“ žurnalistė Gražina Viktorija Petrošienė  pokalbiui pakvietė LŽS narį, fotomenininką, Nacionalinės premijos laureatą Aleksandrą MACIJAUSKĄ. Lietuvos fotomenininkų sąjunga – sukaktuvininkė, minimas jos 40-metis. Aleksandras, (kolegų bičiuliškai šaukiamas Alium Maciejumi), buvo prie šios organizacijos ištakų ir  daug metų vadovavo Kauno skyriui.

 

„Nemunas“ tik keleriais meteliais vyresnis už LFS, tačiau spausdintinei „legendai“ atsirasti daug padėjo ir žurnale publikuojama meninė fotografija. Kas ir kam darė didesnę įtaką – fotografai žurnalui ar žurnalas jiems? Koks Kauno skyriaus indėlis į Fotomenininkų sąjungos veiklą? Kas apskritai lėmė, kad Lietuvos fotomenininkų vardai šiandien yra žinomi pasaulyje, o jų darbai ir parodos – garsiausiose galerijose? Į šiuos klausimus atsakė Aleksandras Macijauskas.

 

„Čia kaip ir marksizme bręstant revoliucinėms nuotaikoms – kai apačios nebenori, o viršūnės nebegali (juokiasi). Taip ir su fotografija. To laikotarpio kontekste iškilo klausimas, ar fotografija turėtų plėtotis klubinėje veikloje (profsąjungų), ar reikia sukurti profesionalią organizaciją ir „atvesti“ fotografiją į profesionalųjį meną. Tuomet susikirto dviejų gerų organizatorių pozicijos – Antano Sutkaus ir Birutės Orentaitės. A. Sutkus atstovavo profesionaliajam menui ir subūrė visus praktiškai dirbančiuosius spaudoje (Kauno, Vilniaus, Šiaulių), fotožurnalistus, rašančius ir fotografuojančius žmonės...

 

Mes labai piktinomės, kad kažkoks profsąjungų direktorius diktuoja mums, kaip ir ką turime kurti. Ir 1966 m. Kauno fotoklubo pirmininkas Vilius Jasinevičius – labai geras organizatorius – įkūrė Lietuvos fotoklubų tarybą. Taip sujungti Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos fotoklubai... O Kaune kūrėsi pagrindas. A. Sutkus rado bendrą šneką su mumis, nes jo idėja mums buvo artimiausia. Tai buvo didžiulės pajėgos, nes, išskyrus Vilniaus fotografus, visa Lietuva palaikė A. Sutkų. Nors B. Orentaitę parėmė dauguma vilniečių fotografų, bet Antanui labai daug padėjo intelektualai: dailininkai, rašytojai. Pavyzdžiui, akademikas Algirdas Gaižutis, Romualdas Ozolas, Sigitas Krivickas (tada jis buvo itin autoritetingas radijo žurnalistas). Šitie žmonės buvo arti ministerijų, aukščiausios valdžios ir labai daug jam pagelbėjo.

 

Taigi mūsų judėjimo ,,iš apačios“ jau nebuvo galima sustabdyti, o tas ,,iš viršaus“ nieko negalėjo pakeisti, nes Kauno klubas organizuodavo parodas net Maskvoje, kituose Sąjungos miestuose. Nors sulaukdavome prakeiksmų, bet įvykiai įgavo pagreitį. Viename susitikime tuometinis ministras Lionginas Šepetys pasakė, kad A. Sutkus tiesiog traukte ištraukė iš jo pažadą leisti įkurti draugiją, nors Tarybų Sąjungoje nebuvo tokios organizacijos. Tai rodo, kad mes Lietuvoje mokėjome susikalbėti su savo „viršūnėmis“ labiau nei kitose respublikose.

 

Apie prieškarinę fotografiją ar veikusias organizacijas tuo metu mažai žinojome. Prieš karą fotografija buvo labai brangi, tuo galėjo užsiimti tik pasiturintys žmonės. Buvo tokių šviesuolių – apie juos daugiau sužinojome atkūrus nepriklausomybę. Pavyzdžiui, išeivijoje – Steponas Kolupaila, kiti garsūs to meto mūsų fotografai, Amerikoje – Algimantas Kezys, Kazys Daugėla ir t. t. Informacinio ryšio neturėjome, tačiau tam tikrą dvasinį palikimą – taip. Daug kas atėjo per Povilą Karpavičių, mūsų mokytoją ir sielą. O tarp dviejų polių, A. Sutkaus ir B. Orentaitės, ir toliau vyko arši kova. Žurnalistė B. Orentaitė manė, jog reikia likti prie profsąjungų, kurios fotografijos mėgėjams pradėjo žadėti kalnus gėrybių. Kadangi mes jau laikėme save labiau profesionalais, o ten buvo mėgėjai, ir užvirė tas karas.

 

Pirmutinė mūsų idėja – patys sprendžiame, kas gerai, o kas blogai fotografijoje. Antra, norėjome įkurti savo struktūras, pavyzdžiui, organizaciją, kuri turėtų savo galerijas (visa tai vėliau ir įvyko), savo gamybą. Dabartinis jaunimas kartais prikiša, kad buvome komunistų išlaikomi. Priešingai, mums buvo leista įkurti draugiją tik su tokia sąlyga, kad ji pati išsilaikys. Turėjome valstybei mokėti mokesčius. Vienu metu Kauno skyriuje buvo vienuolika fotografų, kurie uždirbdavo pinigus darydami gamykloms garbės lentas, katalogus – viską, kas susiję su fotografija. Karas buvo laimėtas tuomet, kai A. Sutkui leido įkurti organizaciją. Antanas pasakojo, kad A. Sniečkus pirma pasirašęs, o paskui paklausęs, ar yra Tarybų Sąjungoje tokia organizacija. Antanui atsakius, kad ne, Sniečkus tik burbtelėjęs, kad būtų nepasirašęs... Pasirašė 1969 m.

 

Aš tada važinėjau į Vilnių, dirbau atsakinguoju sekretoriumi draugijoje. A. Sutkui reikėjo žmonių, kurie buvo laimėję medalius. Romualdas Rakauskas žadėjo grįžti į Vilnių, bet per daug mylėjo „Nemuną“, todėl sostinėn neišvažiavo. Pinigų užsidirbdavome. Leisdavome daug autorinių katalogų. Žmonės stebėdavosi (maskviečiai, su kuriais palaikydavome glaudžius ryšius, pusiau disidentai, ukrainiečiai, latviai), kaip mes tiek daug leidinių išleidžiame. Visi pinigai buvo iš mūsų gamybos.

 

Daug kas norėjo kurti tokią organizaciją kaip mūsų. Estai, latviai atvažiuodavo konsultuotis... Rodydavau, kokia mūsų struktūra, kaip, pavyzdžiui, pinigų uždirbti, kaip atsiskaityti, pagaliau – kaip vadovauti, nes čia vos ne fabrikas. A. Sutkui reikėjo pradėti nuo nulio, o mūsų kolegos gaudavo viską gatava. Tik kurkite, darykite... Tačiau dvidešimt metų jiems taip nieko ir nereikėjo. Ir vien dėl ideologinių dalykų. Net Maskvoje tiems, kurie to ėmėsi, neužteko.

 

Kaune iki 1969 m. veikė Fotoklubas. Aš, metus atidirbęs atsakinguoju sekretoriumi Vilniuje, grįžau į Kauną. Nesutariau su Antanu dėl kai kurių struktūros dalykų. Pamačiau, kad geriau su juo būsime tik draugai... Aš tokias struktūras norėjau kurti ir rajonuose – važinėjome su Antanu Diliumi, kuris įkūrė pirmąjį Fotografijos muziejų Šiauliuose, fotosekcijas Akmenėje, Mažeikiuose, Kėdainiuose. 1974 m. atsirado skyrius Kaune. Į jį buvo priimti tik patys rimčiausi fotografai, klubo nariai, buvę arčiausiai profesionalų. O Fotoklubas atskirai gyvavo toliau.

 

Klausėte apie „Nemuną“. Jis šiek tiek pakeitė net ir mano likimą. Atvažiavus į Kauną R. Rakauskui, iškart ėmiau bendradarbiauti „Nemune“. Romas mane pasiūlė ir „Vakarinėms naujienoms“. Atidirbau ten šešerius metus. Tada draugija dar nebuvo įkurta, buvome klubo nariai. „Nemunas“ mus veikė dvasiškai. Legenda, kad jis buvo populiarus dėl fotografijos, tik iš dalies teisinga – fotografija buvo įdomi, su intriga. Bet svarbiausia – tekstai ir pati žurnalo dvasia. Viskas buvo nauja, neįprasta, o mes – jauni ir pagavūs. „Nemunas“ su savo idėjomis, o mes – su savosiomis: reikia kurti naują organizaciją. Tai labai sutapo, labai padėjo – tarsi kareivius į karą keliant. „

 

Nemunas“ turėjo didžiulės reikšmės ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos fotografijos draugijos struktūrų kūrimui – visi norėjome kokių nors permainų, o „Nemunas“, spausdindamas tuo metu neįprastus dalykus, tarsi patvirtindavo, kad jau vyksta šis tas naujo ir mes turime judėti. Žurnalas buvo tarsi drąsus dvasinis patarėjas. „Nemune“ galėjome publikuoti tokią kūrybą, kokios nespausdino jokie kiti laikraščiai, žurnalai. Lygiai kaip ir visiems rašantiesiems, mums, fotografams, taip pat buvo svarbu išspausdinti savo kūrybą. Didžiulio „Nemuno“ poveikio fotografijos raidai tikrai niekas negali nuginčyti. Tiesiog kol niekas apie tai nepaklausė, nepagalvodavau.

 

Tais laikais gamykloje uždirbdavau daug pinigų, bet nuėjau dirbti į redakciją vos ne veltui. Tačiau niekuomet dėl to nesigailėjau. „Tarybinė moteris“ taip pat pradėjo spausdinti pasaulio dailės klasikų apnuogintos moters aktus. Pavyzdžiui, Staklių gamykloje, kur buvo labai švarūs cechai, darbininkai po stiklu įdėdavo iškirptų puslapių su tomis nuotraukomis ir gėrėdavosi aktais. Žmonėms to reikėjo, ir „Nemunas“ pataikė. Ir „Tarybinė moteris“ buvo labai drąsi, nors redakcija gaudavo daug pasipiktinusių skaitytojų laiškų iš visos Lietuvos. Aš metus dirbau ten, kai A. Sutkus buvo susirgęs ir man reikėjo jį pavaduoti. Spėjau į „Vakarines naujienas“, kartu dar metus iliustravau „Tarybinę moterį“, o kūrybai likdavo naktys.

 

Klausiate apie Kauno fotografų indėlį į tuos keturiasdešimt Fotosąjungos veiklos metų? Vilnius ar Kaunas stipriau laikėsi? Lietuva labai maža, tad tokio lenktyniavimo ar lyginimo nereikėtų... Bet Kauno svoris buvo nemažas, kad ir pagal narių skaičių. Be to, Kaune yra pati didžiausia fotogalerija Lietuvoje. Dvidešimt dvejus metus mes ir vienintelę mokyklą turėjome. Ją uždarėme, nes nepajėgėme toliau finansiškai išlaikyti. Mokykla buvo grynai mūsų idėja. Čia išsiugdėme talentus – Mindaugą Kavaliauską, Gintarą Česonį, kurie išplaukė į tarptautinius vandenis. Daug yra išvažiavusiųjų į užsienį. Mokykloje per trejus metus vaikams suteikdavome kultūros pagrindus. Dėstėme ir dailę, žurnalistikos pagrindus. Reikėdavo ateiti kartą per savaitę. Mes juos kultūros žmonėmis auginome. Taigi savo draugais, taip pat ir „Nemuno“.

 

Kauniečiai – Nacionalinės premijos laureatas R. Požerskis (išleista jo pasaulinio lygio knyga), J. Kalvelis, R. Juškelis – čia išaugę fotomenininkai. Jau nekalbu apie R. Rakauską, kuris atvažiavo iš Vilniaus ir buvo didelė jėga. Apskritai, anot A. Sutkaus, Lietuvos fotosąjungos sėkmę lėmė daugybė talentingų fotografų. Šiandieninis mūsų jaunimas – M. Kavaliauskas, G. Česonis... Jie ne tik žinomi fotografai, bet ir dėsto universitetuose. Kitų jaunųjų dar neminėsiu, nes jiems reikia susitupėti. Žodžiu, svarbu, kad šitie žmonės, kauniečiai, yra lyderiai visoje Lietuvoje. O mūsų kartos pasiekimas – kad fotografija Lietuvos kultūroje tapo lygiateise meno šaka šalia visų kitų, kaip literatūra, dailė. Dar pamenu apie 1965-1966 m. buvo tokia karikatūra (kai jau pradėjome parodas rodyti Istorijos muziejuje), kurioje parašyta: „Fotografiją į rėmus?“ Vadinasi, net į rėmą negalima dėti, koks čia menas?

 

Fotografija ilgai nebuvo laikoma menu, o menas pirmiausia yra kokybė. Tai, kad šiandien fotografams skiriamos Nacionalinės premijos, aukščiausi įvertinimai, valstybės apdovanojimai, rodo, jog dirbome ne veltui. Tik va, kad mūsų visa jaunystė taip praėjo, labai skriaudėme šeimas. Ir rizikavome smarkiai – tiek siųsdami darbus nelegaliai į užsienį, tiek čia, Lietuvoje. Atėjus Nepriklausomybei neliko cenzūros, o tai menininkui milžiniškas dalykas. Atsirado valstybės rėmimas, stipendijos – viskas, apie ką net nesvajojome. Na, šiuo metu tenka susiveržti diržus, bet, duokdie, neilgam.

 

Fotomenininkų sąjungos sukakties proga sveikinu kolegas ir lenkiu galvą prieš A. Sutkų, iš kurio mokiausi organizavimo, prieš S. Žvirgždą, o ypač prieš R. Rakauską, kuris sugebėjo paveikti ir įtikinti „Nemuno“ redaktorius pozityviai ir išmintingai žvelgti į fotografiją. Taigi mums belieka padėti naujiems talentams.

 

Tik noriu palinkėti jaunimui jėgos ir drąsos, nesibaiminti juodo darbo. Ir priminti, kad talentą greitai galima pratinginiauti (net pragerti), jį gali užgožti gyvenimo buitis, tuomet jis arba sudega, arba surūdija. Saugokite šią Dievo duotą vertybę!“

 

"Nemunas"

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-01-19 15:36
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media