Komentarai

„Didžiausias išlikęs turtas – mano tetos žurnalistės Janinos Gerulaitytės senų fotografijų albumas, menantis tarpukario žiniasklaidos atstovų darbo ir laisvalaikio akimirkas“, – sklaidydama daugiau nei pusšimčio metų giminaitės albumą pasakojo kaunietė Margarita Gerulaitytė-Mulevičienė. J.Gerulaitytė iki sovietų okupacijos dirbo „Eltos“ agentūroje. 1920 metais įkurta agentūra tuomet turėjo tiesioginį ryšį su žymiausiomis užsienio agentūromis. Net penki teletaipai „stuksendavo“ tuometinių žinių agentūrų „Reuters“, DNB, „Stefani“, „Havas“ ir TASS žinias.

Didmiesčiuose renginių organizatoriai dėjo pastangas, kad tokia ypatinga sukaktis būtų deramai pažymėta; ar jiems pavyko – diskutuotinas klausimas. Tačiau kam žvalgytis po svetimas fermas, pažiūrėkime, kas gi vyko pas mus, Raseinių mieste; ką nuveikė šventės organizatoriai, kad renginiai išties būtų įsimintini, patriotiški, iškilmingi, o nusipelnę žmonės sulauktų tinkamos pagarbos. Pasinaudokime laisvės idėja ir laisvai pakalbėkime apie Kovo 11-osios 20-mečiui skirtus renginius.

Jau kuris laikas visos žiniasklaidos priemonės, didelė dalis kultūros darbuotojų ir politikos marginamai skleidžia juodą žinią, kad Lietuvoje gyventi labai blogai. Kuo toliau tuo blogiau. Kad esame Europos autsaideriai visose srityse. Ir kad dėl to kalta tik „kvaila“ valdžia ir niekas daugiau. Net pasaulinė krizė mūsų bėdose niekuo dėta. Valdžia smaugia žmones žiauriais mokesčiais ir ubagiškai mažomis išmokomis pavargėliams.

Per Vasario 16-osios iškilmes Prezidentė Dalia Grybauskaitė vilkėjo aukštaitišką etnografinį kostiumą, tuo pabrėždama pagal kilmę savo priklausomybę Aukštaitijai. Tačiau ar greitai ateis laikas, kai 1995 metais įsteigtas apskritis Lietuvoje pakeis etnografiniai regionai kaip šalies teritorinės administracinės sandaros vienetai? Beje, keturi penktadaliai valstybių, prieš įsiliedamos į ES, atliko būtent tokias reformas. Juk Europos Sąjunga akcentuoja regionų plėtrą, skiria lėšų jų vystymui iš savo struktūrinių fondų. Pasiskirstymas į regionus Lietuvai būtų galėjęs tapti neblogu šansu greičiau išsikapanoti iš krizės, tolygiau augti.

Sekmadieniais, kai pašto dėžutė tuščia, prisimenu ir televizoriaus „dėžę“. Retsykiais, nedidelėmis dozėmis, manau, nekenkia. Ypač jeigu sutampa „vibracijos“, kaip pasakytų poetas Donaldas Kajokas. Praėjusį savaitgalį sutapo: jau kuris laikas man knietėjo, kokiu būdu – nei stengęsis, nei svajojęs! – aš „patekau tarp tų Lietuvos gyventojų, kurie buvo atrinkti iš karto dalyvauti finaliniame Didžiojo žaidimo-9 etape“, o štai Algimantas Čekuolis, lyg antrindamas mano mintimis, per savo laidelę prašneko apie pražūtingą azartą lošti iš pinigų...

Kokia užvirė diskusija televizijos laidoje “Chorų karai”, kai I.Starošaitės vadovaujamas violetinis vilniečių choras pribloškė visus daina iš kino filmo “Džiaze vien merginos”! O gal žinote, kodėl Mia taip meistriškai valdo batutą? Taip, ta pati Mia, kuri, telkdama Panevėžyje žaliąjį chorą, džiaugėsi, kad seksualūs šio vėžius gaudančio miesto “berniukai” neįsinešė jos į automobilį. Nežinote? Tai gal žinote, ką darė Seilius su Seiliuviene, kad ši finaliniame “Triumfo arkos” renginyje taip silpnai pasirodė? Gaila, niekad jau turbūt ir nesužinosime, nes renginių vedėjai šių klausimų pusiaukelėje kiek nuščiuvo...

Sakoma: kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Vežimą galima pasirinkti. Giesmės, jeigu jau apsisprendei, kuris vežimas tau patogiausias, – ne. Va čia ir kriukis! Tačiau vieni „giesmininkai“ savo apsisprendimu atvirai žavisi – prisistatinėja vakarėlių liūtais, „neišlipa“ iš visokiausių stilių, žmonių ar gyvenimo būdų, kol sužvaigždėja iki debilumo, kad įtikėtų ir savosios produkcijos vartotojus įtikintų, jog „kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Kitaip tariant, tie vienadieniai laimės kūdikiai iš ekraninio ketvirtosios valdžios klano, vienu šuoliu peršokdami trečiąją valdžią, pasiekia patį Seimą...

Disproporciją pamatysime ir kultūrinių renginių, televizijos programų pasiūloje. Žmonės, kuriems ne prie širdies žiaurumo ir lytinių iškrypimų eksponavimas, istorijos apie maniakus ir vampyrus, pigios blevyzgos, kaip auditorija mažai kam rūpi. Mat ne paslaptis, kad tos auditorijos dauguma – vyresnės kartos atstovai. Jų skonis, kultūriniai interesai, moralinės nuostatos, net politinės ir pilietinės simpatijos vis dažniau mūsų visuomenėje tampa visuotinai toleruojamų pašaipų taikiniu.

Žemės drebėjimo nusiaubtame Haityje dirbantys įvairių šalių žurnalistai atlieka ne tik savo, bet ir gelbėtojų darbą. Nuošalėje neliko ir Holivudo žvaigždė Johnas Travolta. „Per 30 sekundžių šalis buvo nublokšta 100 metų atgal“, - pakraupęs kalbėjo televizijos kanalo „Fox News Channel“ diktorius Billas Hemmeris.

Istorija – tautos, didvyrių, žymių kultūros veikėjų ar kiekvieno mūsų, pirmiausia kuriama iš atvirumo. Nuo to, kiek atvirai gebama kalbėti apie save ir priimti kitą, priklausys, kaip gyvenimo bendrakeleiviai arba ainiai pavadins tą nueitą kelią – tikrove ar fikcija. Juk išgirsta istorija yra ne tik įvykio atspindys, bet ir nuoroda į ją pasakojančio žmogaus pasaulį, požiūrį, vertinimą. Tad prieš nustembant, nusiviliant ar apsidžiaugiant, pravartu stabtelti ir bent trumpai pamąstyti: „Ką aš išgirdau ir kas yra tas, kuris tai pasakė.“

Kiekvienas Lietuvos miestas ar net nedidukas miestelis turi savo istoriją, ir jomis verta žavėtis. Pažiūrėkite, kaip jas puikiai atskleidžia Nijolė Baužytė laidoje „Mūsų miesteliai“. Pradėdama pažintį nuo paprastos močiutės ir baigdama kultūros rūmų direktore; taip keliaujant per visą miestelį jis tarsi atgimsta, vėl išnyra nepakartojamos jo spalvos. Labai dažnai prie jų priprantame ir nebematome. Kartais užtenka nežymios, bet įdomios detalės, kad šios istorijos vėl suskambėtų

Kauno politikams patvirtinus naujas kioskų įrengimo taisykles, mieste bus lengviau pastatyti atominę elektrinę, o ne kioską. "Nekyla abejonių, kad tokios taisyklės tik apsunkina verslo sąlygas. Tai liečia ne tik "Kauno spaudą", bet ir visų mieste esančių kioskų savininkus", – sakė E.Bakanauskienė. Ji pati dalyvavo miesto tarybos posėdyje, išsakė savo nuomonę ir siūlė kai kurias taisyklių nuostatas keisti, tačiau taryba argumentų neišgirdo.

Savaitraščio „Nemunas“ žurnalistė Gražina Viktorija Petrošienė pokalbiui pakvietė LŽS narį, fotomenininką, Nacionalinės premijos laureatą Aleksandrą MACIJAUSKĄ. Lietuvos fotomenininkų sąjunga – sukaktuvininkė, minimas jos 40-metis. Aleksandras, (kolegų bičiuliškai šaukiamas Alium Maciejumi), buvo prie šios organizacijos ištakų ir daug metų vadovavo Kauno skyriui.

Šias eilutes rašau tik 2010-aisiais, nors tai turėjau padaryti dar praėjusių metų gegužę, kai 9 dienos rytas prasidėjo gausiu lietumi, kurį greitai pakeitė skaisti saulė, o lygiai vidurdienį Istorinėje prezidentūroje Kaune prasidėjo iškilmės, skirtos Lietuvos žurnalistų sąjungos aštuoniasdešimtmečiui. Pačios svarbiausios datos paprastai yra minimos mūsų šalies sostinėje Vilniuje, tačiau LŽS šventė tapo malonia išimtimi...

Sykį išgirdau Kauno filharmonijos direktoriaus Justino Krėpštos prisipažinimą: kol šventiniuose paskutinės gruodžio dienos koncertuose buvo grojamas vien Štrausas, žmonės veržte veržėsi. Programą papildžius kita muzika, publikos išsyk sumažėjo. Tada ką tik grįžęs iš Osnabriuko J.Krėpšta pasakojo - ir Austrijoje, ir Vokietijoje gerokai iki Kalėdų ore sklando Štrauso muzika, o paskutinėmis gruodžio dienomis ji liejasi visur, vydama šalin tamsą ir niūrias mintis. Kodėl Lietuvoje kažkas už mus nusprendžia, kad gerą nuotaiką ir geras tradicijas reikia dozuoti?..

NEPAVARKIME... Ar numanėme tuomet, koks prasmingas šis palinkėjimas. Ir dabar, jau dvidešimtąsias Šventas Kalėdas belsdamiesi į savo skaitytojų namus, nerasime paprastesnio, tikresnio ir šiltesnio žodžio – gražus, bet toks skaudus tas ŠEIMININKO ėjimas per žemę. Per savo, savo tėvų ir prosenelių žemę. O tuomet, kai kėlėmės, nemanėme būsią taip greit nuvilti, išduoti, parduoti. Net stipriausieji klumpa. Todėl kaip niekad suremkime širdis ir protus, tieskimės su meile ir būkime kartu – ūkininkai ir žurnalistinės plunksnos artojai.

Iš ko atpažinsi Rytų Europos miestą... – jį išduodantys nedisciplinuoti elementai, nesuvaldyta stichija, - tai babuškos ir maršrutkos. Tiek viena, tiek kita seniai tapo tarptautiniu žodžiu – angliškai rašoma - babushka ir marshrutka - visi supranta... Fenomenas, plačiai paplitęs, bet mažai išnagrinėtas, nieko nepadarysi, intelektualai mėgsta aprašinėti savo gerai pažįstamus objektus – shopping mall‘us ir oro uostus... Babuškos ir maršrutkos jiems - terra incognita....