Aktualijos

Vidas Mačiulis

Su nuolatiniu, prasmingu devizu „Tenutolsta visoks riksmas ir pyktis (Procul omnis esto clamor et ira)“  pasirodė kultūros žmonių laukiamo, patrauklaus savo turiniu ir formatu ketvirtinio žurnalo „Santara“ (2009. Ruduo. 61/62) numeris. LŽS narys Romualdas Norkus, pernai apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai, 1989 metais išleido pirmąjį šio kultūrinio žurnalo numerį. Per tą laiką „Santara“ tapo populiari ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kur gyvena mūsų tautiečiai.

Naujojo „Santaros“ numerio viršelius puošia pianisto Kasparo Uinsko  nuotrauka (aut. B. Barauskas) ir Kauno senamiesčio fotopeizažas (aut. G. Česonis). Anot  „Respublikos“ žurnalisto Ferdinando Kauzono, atsiversdamas „dvasios aristokratų enciklopediją“, vėl surandi daug  prasmingų, įdomių, įvairių savo temom publikacijų.

Viena iš jų Vytauto Martinkaus „Prasmės alhemija prie Santakos“: „Jau ruduo, aptilo vasarą gaudę šventės ragai, o r(s)ecesinė Lietuva tebemini savo vardo pėdsako istorinėje raštijoje tūkstantmetį. Jau pasikeitė mūsų būsena, šventinį šurmulį užstojo kasdieniai rūpesčiai ir pasaulio bankų pažadinta depresija. Jau einant į darbą ar grįžtant namo gal tik šiandienos hidronimai ir vietovardžiai tyliai palydi mus į susitikimą su Kvedlinburgo metraštyje įrašytu žodžiu Litua. Taip visada buvo, taip vėl turi būti. Kai gyveni, o ne mokaisi istorijos, istorikai nereikalingi. Viskas turi sugrįžti į asmeninę patirtį, ramią laiko išmintį...“

Šįkart „Santara“ pateikia pluoštelį Dovilės Zelčiūtės poezijos, Petro Bražėno mintis „Apie kairumą literatūroje“, Giedriaus Kuprevičiaus pašnekesį su Juozu Budraičiu, Edmundo Ganusausko „Istorijos regėjimą“, Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės „Muzika – prasmės paieškos“, Valerijaus Rudzinsko „Kur glaudžiasi skaudžioji Lietuva?“, Jurgio Baltrušaičio eiles ir daug kitų sielai bei protui reikalingų publikacijų.

122 puslapių žurnale skaitytojai su įdomumu perskaitys fotomenininko Romualdo Rakausko, beje Vilniaus universitete įgijusio žurnalisto diplomą,  recenziją „Atspindžiais irkluojantis miestas“  apie kolegos fotografo  G.Česonio albumą: „Nieko gražesnio ir iškilmingesnio už bažnyčių bokštus žmonija nesugalvoja. Dangiška bokštų brolija, nors ir ne tokia vilnietiškai turtinga, susibūrusi ir Kauno senamiestyje. Naujausiame Gintaro Česonio albume „Kaunas – senamiesčio santakoje“  tie bokštai net juodžiausioje naktyje švyti savo grakščiomis gotikomis ir visam pasauliui neša žinią apie mūsų miesto svarbiausias grožybes...“      

Reikia ne tik stebėtis, bet ir didžiuotis vyr. redaktoriaus Romualdo Norkaus, kuris vienas renka medžiagas, jas redaguoja ir 1000 egz. tiražu jau dvi dešimtys metų leidžia  „Santarą“, sugebėjimais, kantrybe, nuolatiniais kūrybiniais ieškojimais ir atradimais. Suburta labai autoritetinga žurnalo redakcinė kolegija, kurioje jau daugel metų yra ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

Leidinio skyrelyje „Įžvalgos“ pateiktos buvusios politinės kalinės Onos Gutauskienės pastabos apie savo, sūnų ir anūkų požiūrį į gimtinę. Autorės minčių antraštė „Talentas mylėti Lietuvą“ atspindi ir Romualdo Norkaus požiūrį. Žurnalistas, gimęs Tauragės rajone, lygiai prieš 40 metų pradėjo darbą spaudoje Vilniuje. 1973-1989 metais Kaune „Nemuno“ žurnalo atsakingasis sekretorius, meno skyriaus vedėjas, buvo renkamas į LŽS skyriaus valdybą.

Nors žurnalistas su žmona dabar vėl sugrįžo sostinėn, kur gyvena abu sūnūs, bet ir toliau liko LŽS Kauno apskrities skyriaus nariu. Lapkričio 16-ąją jis kviečiamas į tradicinę žurnalistikos senjorų klubo „Mes“ narių popietę. Apskritai R.Norkus dažnai lankosi mieste, kur prabėgo jo patys brandžiausi gyvenimo metai, kur gimė  „Santara“ - kultūrinis žurnalas apie Lietuvą ir jos nuostabius žmones. Gal žurnalistui Romui (taip jį vadina kolegos), kaip ir vilniečiui rašytojui Vytautui Martinkui, Kaunas „padėjo susirasti sielabrolių. Kaip tėviškės baltųjų dobiliukų, suleidusių šaknis net į grindinio akmenis Kaune, į naują mano vietą. Vietos keitėsi, bet daugėjo sielabrolių, nors net filosofijos ir literatūros prasmę pasiglemžė laikas, - taip pakluonyje nakčiai pririštas Sartis sušlemščia baltagalvius žiedus. Liko tik gyvenimo vietos akimirkų prasmė“.