KOMENTARAI

Atsakydama į LŽS pirmininko D. Radzevičiaus 2015-12-07 Komisijai persiųstą E. E. 2015-11-23 prašymą išaiškinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 22 str. 2 d. taikymą, Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija pareiškia šią nuomonę.

Lietuvos žurnalistų sąjungos etikos komisija, atsakydama į kolegų diskusijose iškeltą klausimą, ar žurnalistų organizacijoms etiška priimti paramą (pinigais, turtu, paslaugomis), primena, kad paramos gavimo ir naudojimo klausimus reglamentuoja Labdaros ir paramos įstatymas bei konkrečių organizacijų (jų skyrių) įstatai.

Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija, atsakydama į LŽS skyrių paklausimus dėl žurnalistų dalyvavimo visuomeninių rinkimų komitetų veikloje bei kandidatavimo į atstovaujamosios valdžios institucijas šių komitetų rinkimų sąrašuose vertinimo, dar kartą pabrėžia, kad nepriklausoma ir skaidri žurnalistinė veikla įmanoma tik tuo atveju, jeigu žurnalistas neprisiima jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui.

Kaskart prieš rinkimus, ypač savivaldybių tarybų, Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija sulaukia klausimų dėl žurnalistų įtraukimo (įsitraukimo) į rinkimų kampanijas, dalyvavimo partijų sąrašuose, atviro simpatijų ar antipatijų demonstravimo partijoms ir kandidatams.

Mokamų žurnalistų paslaugų reklamavimas (svetainėje zurnalistupaslaugos.lt), kaip ir vadinamoji užsakomoji žurnalistika neturi nieko bendra su profesionaliąja žurnalistika, klaidina visuomenę.

Galimybė vykdyti savo pagrindinę misiją - teisingai atspindėti įvykius ir reiškinius - prieinama tik tiems žurnalistams, kurie kritiškai vertina informacijos šaltinius. Informacijos šaltinių patikimumo įvertinimas - sudėtingiausia, o kalbant apie pagrindinę pareigą - ir esminė žurnalisto darbo dalis.

Darbe žurnalistas kasdien susiduria su pasirinkimo dilema. Paprasčiausias pavyzdys - ką rašyti sakinio gale: tašką, klaustuką, šauktuką? Kiekvieną tokį sprendimą nulemia daugybė veiksnių: pradedant redaktoriais, reikalaujančiais kuo daugiau ir karštesnių naujienų, aplinka, kurioje žurnalistas dirba ir gyvena, ir baigiant sau pačiam keliamais tikslais bei uždaviniais.

Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija paskelbė Kreipimąsi į žurnalistus dėl 10 aktualiausių profesinės etikos dalykų. Komisija mano, kad kalbėjimas apie profesinę etiką – tai gera galimybė mokytis bendrai ginti savo teises nuo siekių suvaržyti žurnalistikos laisvę.

Informacinių technologijų plėtra sudaro palankią terpę gerinti žiniasklaidos turinio kokybę, stiprinti profesinės veiklos standartus, didinti visuomenės informavimo priemonių veiklos skaidrumą. Kartais šios naujos galimybės naudojamos kitais tikslais - ribojant asmens teises, tarp jų atsakymo teisę.

Gruodžio 12 d. Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija gavo Rūtos Janutienės prašymą atlikti „Paskutinės instancijos" (R. Janutienė ir kt.) laidos apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę vertinimą profesinės etikos požiūriu ir pareikšti nuomonę, ar laidoje nusižengta profesinės etikos principams, susijusiems su informacijos apie valstybės pareigūną (prezidentą) rinkimu ir skleidimu.

Remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika, informavimo laisvė gali būti apribota, jei skleidžiant informaciją būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos.

Ar efektyvi žiniasklaidos savitvarkos sistema gali funkcionuoti tik esant palankiai ekonominei, socialinei, teisinei aplinkai? Ar įmanomas tikslios, patikimos informacijos perdavimas, jei jos gavimą riboja valdžia? Ar teisinga reikalauti atsakomybės ir aukštų profesionalumo standartų laikymosi iš žurnalistų, kai blogėja jų finansinė padėtis, mažėja žiniasklaidos pajamos iš reklamos? Tai mintys iš V. Trofimišino pranešimo, skaityto 2011 m. gruodžio 2 d. konferencijoje „Etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė".

Norint užtikrinti žurnalistų nepriklausomumą, pirmiausia turi būti užtikrinta galimybė jiems uždirbti. Galimybę būti nepriklausomiems dar mažina darbdavių spaudimas ir menka žurnalistų profesinė kompetencija. Tokius rezultatus gavo LŽS Etikos komisija, atlikusi internetinę žurnalistų apklausą.

Lietuvos žiniasklaidos reglamentavimo ir savitvarkos sistema, sukurta prieš penkiolika metų, dažnai vadinama neefektyvia, buksuojančia, bedante, sergančia. Prieš skirdami jai gydymą ir vaistus, turėtume diagnozuoti ligą, išsiaiškinti priežastis.

Kai kurios visuomenės informavimo priemonės, skirdamos daug dėmesio žinomo televizijos ir radijo laidų vedėjo pasitraukimui iš gyvenimo, detaliai atpasakodamos savižudybės aplinkybes, piršdamos numanomas bei spėjamas priežastis, motyvus, pavertė šį tragišką įvykį pigiai eksploatuojama sensacija.