2019 m. rugsejo 17 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Trys mirtys

2018-05-22
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Akvilė Petkevičiūtė 

 

Visi žinojo ir matė, kad Birutė vagia iš parduotuvės. Visi girdėjo, kad jos vyras ūkininkas Jonas yra blogas darbdavys. Tačiau niekam tai nerūpėjo ir visi ramiai gyveno.

Nežinia kieno sumanymu kaime paskubomis surentė trobelę, pritvirtino lentelę „Policija“ ir paskyrė Antaną Jankų Karkalų kaimo policijos viršininku. Žadėjo ir kelis darbuotojus atsiųsti, tačiau žodžiai greičiau vaikšto nei darbai. Sakykite nesakę, visgi nemelavo – po mėnesio į tarnybą prisistatė Leonardas iš Šilalės apskrities. Keistokas vaikis, tačiau paliepimus vykdo ir kavą skanią taiso.

        Leonardai! - sušuko vadas.

Liesas vaikis įkišo savo galvą pro duris:

        Kvietėte, pone.

Vyras atsilošė braškančioje kėdėje.

        Dar viena vagystė vietos parduotuvėje, - ištiesė dokumentų aplankalą. - Imkis tyrimo.

Durys užsivėrė ir vėl įsivyravo tyla ankštame kabinetuke. Musė zyzė palubėje. Jų visur čia pilna ir jos visada zyzia. Tolumoje už lango mūkia karvė, atitrūkus nuo bandos.

Trinkteli laukujės durys, garsus moters balsas sumišęs su verkšlenimu, o jau po kelių akimirkų prasiveria jaukiojo kabinetuko durys ir į jį sugriūva padėjėjas, paskui jį prasipraudžia stambi moterėlė.

        Prisėskit, - jau nežinia kelintą sykį ragina viršininkas, pavaldiniui pasišalinus.

O ši vos tūpteli ant kėdės ir vėl strikteli pasakodama detales. Kuo toliau, tuo vis tankiau ašaros rieda, nusileidžia apvaliais skruostais ir pradingsta už apykaklės.

        Atėjau šandie į tvartą, kaip visada, kaip ir kasdien... Norėjau Margę paleisti į ganyklą, - trukčiodama pasakoja moterėlė. - Juk žinote, Margė rajono čempionė, nieks tiek apskrity neduoda pieno. Tai vat... atėjau į tvartą, o Margė... Margė... Dievulėliau, vien kraujas... pilve skylė... mačiau net žarnas, - išsitraukė siuvinėtą nosinaitę. - Dieve, Dieve, ir kas taip galėjo... Tokia karvė buvo.

Moteriškė sriūbauja, kad net virpėti ėmė, rodos, ir kambarėlis dreba.

        Numanot, kieno tai darbas? - klausia pareigūnas.

Pora tamsių akių įsmigo į vyrą, žvilgsnis gilus lyg žvelgtų į pačią sielą.

        Birutė, ta velnio nešta ir pamesta boba, - linkčiojo, patvirtindama kiekvieną savo žodį.

Antanas brūkštelėjo kelis žodžius bloknote, o ceremoniją taip ištęsė, kad galėjai pamanyti, jog viską skrupulingai konspektuoja.

Sielvartaujanti moterėlė dar kiek pasėdėjo, pasriūbavo apie netektį ir kaip atėjusi, taip išėjo – darbai juk nelaukia. O viršininkas laimingas sukosi kėdėje – pagaliau kažkas naujo ir įdomaus, o ne nuobodžiai palubėje zyziančios musės.

 

Įtariamasis numeris vienas, Birutė Skardienė, jau po valandos nepasikuklino prisistatyti į jaukųjį komisariatą. Moteris iš stuomens ir iš liemens, dirbo pardavėja vietos parduotuvėje. Visi gandai ir apkalbos neaplenkdavo šios kaimui strategiškai svarbios vietos.

        Aš? Ne aš! - purtėsi tarsi velnias bažnyčioje. - Argi aš galėčiau? Ar aš? Jau visai viršūnė! Kad tokia moteris eitų karves pjauti. Svieto pabaiga!

        Kur buvote šį rytą? - Viršininkas Jankus paklausė lyg iš nuobodumo, o tuo tarpu rankose sukioja rašiklį, rodos, juo domisi labiau nei pašnekove.

Birutė surimtėjo, nevalingai ėmė lyginti sijono kraštą.

        Kur buvau? - gudriai perklausė. - Tikriausiai priiminėjau prekes, dirbau...

Antanas žvilgtelėjo į moterį.

        Ar gali kas patvirtinti? - per plauką nebaigė sakinio žodžiais „jūsų alibi“.

        Patvirtinti? - įkvėpė didelį gurkšnį oro. - Patvirtinti gali. Marina. Parduotuvės savininkė.

Keli formalumai ir Birutė tarsi ant sparnų išskrido. Viduje didžiai džiūgavo, kad neklausinėjo apie paslaptingas vagystes iš parduotuvės.

 

Išaušusi nauja diena buvo daug žadanti. Net ir tie įkyrūs gaidžiai gražiau giedojo.  Kai Antanas jau tikėjosi ramaus rytmečio su puodeliu stiprios kavos, pagardintu šaukšteliu cukraus, į jo mažą asmeninę erdvę įsiveržė uždusęs padėjėjas.

        Ką tik išvežė lavoną,- tarstelėjo gaudydamas kvapą. - iš Skardžių ūkio, - po akimirkos pridėjo.

Viršininkas nusijuokė:

        Į dieną po naujieną... - atsitiesė kėdėje ir surimtėjo. - Detaliau, Leonardai, detaliau. Ką tokį? Kaip? Mokyk ir mokyk...

Vaikinas prisitraukė kėdę, atsisėdo suraitydamas ilgas voriškas kojas. Peržvelgė neįskaitoma rašliava primargintą popiergalį.

        Ignas Barška. Dvidešimt vienerių metų amžiaus. Dirbo Jono Skardžiaus ūkyje darbininku, - pakėlė akis nuo užrašų. - Šįryt pats darbdavys rado sutraiškyta grūdų kultuvėje.

Jankaus antakiai šovė į viršų.

        Įdomu, įdomu... - atsisuko į Leonardą. - Eime apklausti.

 

Įmitęs tarsi neblogas jautukas ūkininkas pasitiko labai svetingai. Gal net kiek per svetingai, kaip tokia proga.

Atsakingos tarnybos pasirūpino tuo, kas liko iš Igno, kiti darbuotojai atrodė priblokšti, tačiau kibirai skimbčiojo, purvini kastuvai gulėjo išdėlioti šalimais daržinės, gyvuliai ganėsi naujai sužėlusioje pievoje.

        Net neįsivaizduoju, kaip tai galėjo nutikti? - Jonas šokiruotas ir nustebęs tuo pačiu metu. - Siaubinga. Toks jaunas, o jau giltinė nušienavo.

        Teisingai sakote, neatmetama ir žmogžudystės versija... - tarsi netyčiomis pareigūnas užsiminė ir nuėjo gilyn į daržinę.

Neužilgo ūkininkas prisivijo, jau buvo prasisegęs odinę liemenę, kuri vos suėjo ties pilvu. Ramiai šluostėsi sudrėkusią kaktą.

        Nejaugi manot, kad tai žmogaus darbas? - smalsavo. - Dirbant su tokia technika pasitaiko ir nelaimingų atsitikimų.

        Jūsų tiesa – visko būna, - Antanas sutikti sutiko, tačiau nebuvo garantuotas.

 

Grįžtant į nuovadą, viršininkas sumanė užsukti aplankyti Birutės. Puiki proga pasiteirauti apie vagystes iš parduotuvės.

Raudona iškaba „Maisto prekės“ matėsi iš tolo. Parduotuvės prieangis gyvenime nematė šluotos su kibiru. Bent jau kreivokai išklotos vidaus plytelės retkarčiais susimatydavo su šlapiu skuduru. Senos, tačiau tvirtos lyg monolitas lentynos metė tamsius šešėlius.

        Laba diena, ponas pareigūne! -Iš už prekystalio sveikinasi prijuoste pasirišusi Birutė. - Argi ne graži diena? Kokiais vėjais užsukote?

Moterėlė perbraukė prekystalį. Blausi lempa palubėje, kabanti berods dar nuo tų laikų, kai Jonas buvo kolūkio pirmininkas, apšviečia  laimingą papurtusį veidą.

        Gerą dieną, ką tik iš jūsų vyro ūkio, - moters veidas apsiblausė. - Girdėjot apie įvykį?

        Įvykį? O taip, tikra nelaimė! Vargšas vaikinas...

Jankus apsidairė, nužvelgė lentynas.

        Tai kas čia nuolat dingsta? - užmetė akį į kainų etiketes. - Nejau žmonės duonos nebeįperka?

Birutė pasirėmė ant prekystalio, stambia ranka įsirėmė į subraižytą stalviršį.

        Kas dingsta? - perklausė savo maniera. - Skilandį užvakar išnešė, praeitą mėnesį uogienės puslitrį, buvo kad ir rūkytų dešrelių dingo, - pasilenkė į priekį, tarsi sąmokslininkui tyliai pašnibždėjo. - Kartą ir degtinės bonka dingo, bet vyras prigavo ir atsiėmė pinigus.

Antanas sukluso, tarsi šuo užuodęs skanų kąsnį.

        Ką tokį prigavo?

Skardienė sunkiai atsiduso ir užvertė akis į viršų.

        Ką` tokį? Ogi Sergėjų, - vėl pritildė toną. - Tiek laka, kad stebuklas, jog dar gyvas. Motinos pensiją prageria, niekur nedirba ir eina „žulikauti“.

Turėsiu omeny, pamanė viršininkas ir užmetęs akį šen bei ten, grįžo į savo miniatiūrinį kabinetą. Užklupo Leonardą prie savo darbo stalo, tas net krūptelėjo, išgirdęs Antano žingsnius.

        Atsiuntė dokumentus, kurių teiravotės, - padėjo aplanką stalo viduryje.

 

 

Pirštai nervingai bėgioja per tamsų stalviršį. Langas plačiai pravertas, tačiau patalpa tvanki. Įkyri musė nei išskrido, nei pastipo.

        Galvok, galvok... - murma panosėje viršininkas. - Užvakar karvė, vakar vaikinas...

Brūkšteli trumputę schemelę bloknote. Fone ritmingai ūžia padėjėjo kompiuterio ventiliatorius.

        Šiandien mašina... - suveda visas rodykles į vieną žodį.

Kava atvėso, tačiau vien jos kvapas užpildo visą erdvę ir stimuliuoja smegenis. Kruopščiai dar kartą nužvelgia savo užrašus ir sulaiko kvėpavimą, užsikabinęs už detalės.

        Leonardai!

Vos šiam įžengus pro duris, Antanas pradėjo kvosti apie vakarykštį pokalbį su Sergėjumi. Penkolikos minučių bėgyje paaiškėjo, kad Sergėjus karts nuo karto padirba pas kokį nors ūkininką padienius darbus. Aišku kaip dieną, kad gautus pinigus prageria. Pastarasis dalykas gyvenimo prioritetas, tad pinigų stygius gomuriui sudrėkinti - ne problema. Į jo dosjė įtrauktos kelios baudos už vagystes ir smulkų chuliganizmą.

Tačiau patyrusiam pareigūnui galai vis nesirišo. Jis jautėsi tarsi mažas berniukas, kuris apsiavė batus, rankose laiko batraiščių galus, tačiau negali jų užsirišti, nes nežino, ką po ko daryti. Kad ir ką bandytų, deja, visos pastangos baigiasi mazgu.

Ilgai žiūrėjo pro langą, kol į akiratį vė papuolė karvė. Taip staigiai atsisuko į pareigūną, kad išklerusi kėdė per plauką nesubyrėjo į dalis.  

        Karvė! - šūktelėjo priešais akis išsprogdinusį Leonardą.

Pabraukė šį žodį užrašinėje ir stojosi eiti, o padėjėjas taip ir sėdėjo nuostabos kupinu veidu.

        Eime,- pliaukštelėjo petin.

Gyvenimo ne tik matęs, bet ir jo dulkes rijęs tarnybinis automobilis spaudė iš visų jėgų. Ties posūkiu šiek tiek slystelėjo šonan, tačiau tikslas buvo jau visai šalia.

Moters net ieškoti nereikėjo, ji pati vos spėjo pasitraukti iš tarpuvartės, kai sijoną kedendamas prašvilpė pareigūnų automobilis.

        Ponia, gal galėtumėte skirti minutėlę? - atsigręžė į padėjėją. - Kuo ji ten vardu?

        Janina Tru... - buvo nutildytas rankos mostu.

Moteris pastatė kibirą ant žemės. Jame suteliuškavo šviežias pienas.

        Janina, girdėjote, kas dedasi kaime? - jei ne tokios aplinkybės, galėjai pamanyti, kad Antanas linkęs liežuvauti.

Moteris atsiduso, vikriu judesiu paslėpė tamsių plaukų sruogą po skarele. Viršininkas Jankus negalėjo suprasti, kas jį labiau trikdo, ar moters, kuri dabar braukė per rudo languoto sijono klostę, nervingi judesiai, ar siaubingai nederanti ryškiaspalvė gėlėta palaidinė.

        Kurgi čia nežinosi...

Dabar buvo Antano eilė atsidusti:

        Atrodo, nelaimės puola ne tik jūsų, Janina, ūkį, bet ir Skardžių.

Moteris sukluso.

        Vadinkit Jane, - vėl ranka perbėgo per tą pačią klostę.

Iš niekur nieko į kiemą įžirgliojo apšepęs barzdotas vyras.

        Kas čia per vienas, - viršininkas pašnibždomis kreipėsi į Leonardą.

        Sergėjus, šįryt kalbėjom...

Antanas linktelėdamas nutraukė padėjėją.

Neužilgo paaiškėjo ir vyro pasirodymo aplinkybės. Pilietis aplankė savo buvusią žmoną, tikėdamasis numelžti pinigų svaigalams.

Kaip tik tai buvo detalė, kuri Jankui padėjo sudėlioti visus taškus ant „i“.

        Suprantu, kad mašinos padegimas, vagystės iš parduotuvės, ant sprando sėdėjusio sūnėno Igno atsikratymas... - vardijo buvusios sutuoktinių, dabar nusikaltėlių poros nusikaltimus. - Bet karvė? - visgi Jankus pasiteiravo.

Moteris vis dar bandė slėpti kūno signalus, kurie šaukte šaukė, kad ji įkliuvo. Bet, rodos, šią akimirką nutrūko paskutinis savitvardos siūlelis.

        Karvė buvo ligota, pagydyti brangu, o dešroms netinkama. Tai vat... Sergėjus pasiūlė ir man problemą išspręsti ir tuo pačiu Skardžiaus reputacijai pakenkti.

Įsiterpė vyras:

        Dar prieš savaitę Jonas mane atleido. Tas niekšas nelaimingas... Darbo sąlygos kenksmingos, trąšos viršija visas Europos Sąjungos normas. O tas didžūkininkis išmokėjo tik pusę algos. Sako, tipo iš mano žmonos parduotuvės vagi, tipo girtas darbe būni, tipo blogai dirbi...

        Taip, taip... Tokie jie ir žmonės. Taip jiems ir reikia. Birutė nuolat dešras neša iš savo parduotuvės. Ar ne, Sergėjau?

        Neša! Ir dar kaip, - ranką prisidėjo prie širdies. - Prisiekiu, pats mačiau.

Pareigūnas koja lygino žemės grumstą, padėjėjas bandė užrašinėti poros padrikas frazes.

Ir supaisysi tu tuos kaimiečius. Neegzistuoja jiems pašalinis pasaulis. Patys nusikalsta – patys vienas kitą baudžia.

 

Tarnybinis automobilis vėl rieda dulkėtu keliu atgal į nuovadą. Nuo kojų nusivaręs viršininkas numeta švarką ant atlošo ir palaimingai išsitiesia kėdėje. Akį patraukia ta pati įkyri musė, šįkart, paviliota šviežios kavos puodelio, ji  smalsiai ropinėja ant stalo. Vyras greitai čiumpa padėjėjo atneštą dokumentų aplanką ir staigiai trinkteli.

 

 

 

 /Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/

 

 

 

 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-05-25 16:47
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media