Rašau ir tobulėju

Beata Tomkevičiūtė

/Ištrauka iš apysakos/

- Vakar Emos kalytė Gilė atsivedė šuniukų, -  Laura paskelbė trimituodama naujieną visai klasei. Klasė sukluso ir pasipylė tūkstančiai klausimų.

- Laura, prašau, nesakyk… - liūdnai atsiduso Ema, tačiau nusišypsojo ir nukėblino į savo suolą.

Vaikai pripuolė, ėmė klausinėti, kaip jie atrodo, ar mieli, kokio dydžio. Ema buvo labai laiminga ir džiugiai pasakojo apie šuniukus, kraudama pieštukinę ir matematikos vadovėlius ant suolo. Laura šmurkštelėjo šalia, patenkinta klausėsi šurmulio ir pati apie kažką tarškėjo. Ema, kalbėdama apie mažylius, paslaptingai žvilgčiojo į vaikus. Vaikai be perstojo kalbėjo, tarškėjo, stumdėsi prie Emos suolo, o vaikų balsai sklido po visą klasę. Kai kurie vaikai klausė, ką Ema darys, kai šuniukai paaugs. Mergaitė pasakė, kad atiduos. Tada pasipylė džiugių ir liūdnų balsų banga. Vaikai sakė, kad paklaus tėvų, ar negalėtų išsirinkti vieno iš vados.

Aš liūdnai atsidusau ir tvarkingai padėjau sąsiuvinius ant savo suolo. Žinojau, kad mano tėveliai niekada neleis laikyti augintinio, netgi žiurkėno. Tėvai griežtai buvo pasakę ,,ne’’, nes buvo nusiteikę prieš kambarinius gyvūnėlius. Mama siaubingai bijojo, kad šuo nesuterštų naujo kilimo ir sofos, o tėtis griežtai pareiškė, kad nenori kiekvieną dieną siurbti namų. Taigi visos mano viltys apie šuniuką dingo, bet svajonė liko.

Galiausiai vaikai nurimo ir nuėjo kalbėdamiesi, kaip būtų šaunu turėti šunį. Ema atsistojo, praėjo pro vaikus ir nužingsniavo prie manęs. Labai nustebau, nes paprastai Ema su manimi nesikalbėdavo. Laura niūriai pasižiūrėjo, atmetė galvą ir atsivertusi sąsiuvinį ėmė skaityti.

 Ema šypsojosi ir pasilenkusi prie manęs sušnibždėjo:

- Labas, Ieva. Ką veiki?

Sumirksėjau ir apsižvalgiusi tariau:

- Sveika. Turi daug šuniukų, tiesa? - tyliai ir pavydžiai paklausiau, žiūrėdama jai į akis.

Ema šyptelėjo ir smarkiai linktelėjo.

- Gal eikime į koridorių, Ieva, ką?

Linktelėjau ir atsistojusi nusekiau paskui Emą iš klasės. Laura keistai žiūrėjo, tada prisivijusi pralenkė ir nukūrė. Nusišypsojau ir pasisukau į Emą.

- Ar gali papasakoti apie šuniukus, Ema?

- Žinoma, - atmetė galvą ši ir pavedėjo mane į šalį. - Iš viso mažylių yra penki ir visi rudi, kaip mama. Gilė mišrūnė, ruda ir didžiulė, tikra milžinė. Taip kartais ją ir vadinu: milžinė.

Susidomėjusi išpūčiau akis ir atsidusau. Mintyse įsivaizdavau Gilę didelę ir stambią.

- Parodysiu nuotrauką, - Ema kyštelėjo ranką į džinsų kišenę ir ištraukė nuotrauką. Tada įdavė man į rankas.

Nuotraukoje buvo įamžinti penki mažyčiai rudi šuniukai ir didelis šuo. Susigraudinau pamačiusi, kaip Gilė žiūri į savo mažylius: meiliai, draugiškai, motiniškai. Šuniukai gulėjo susispietę į krūvą, todėl sunku buvo juos suskaičiuoti. Atkišau nuotrauką Emai, tačiau ši papurtė galvą:

- Pasilik sau. Tikrai, grįžusi namo nufotografuosiu ir padarysiu daugiau nuotraukų.

Dėl tokios netikėtos dovanos apkabinau Emą ir nuoširdžiai nusišypsojau:

- Ačiū, Ema, tu tikra draugė.

Ji kukliai šyptelėjo ir kažką prisiminusi  pašoko.

- Ak, ar norėtum ateiti pas mane pažiūrėti šuniukų? - net spygtelėjo ji ir susirūpinusi pažvelgė į mane. - Ar norėtum užeiti? Aš gyvenu visai netoli mokyklos. Gal šiandien?

- Taip, tikrai, norėčiau. Tačiau galbūt man mama gali šiandien neleisti, nes turiu šokių pamoką.

- Tai tu jos paklausk, gal leis, - džiugiai pasakė Ema ir, apkabinusi mane per pečius, šyptelėjo.

Staiga suskambo skambutis. Abidvi pasileidome link klasės. Mus aplenkė piktdžiugiškai besišypsanti Laura ir, klestelėjusi į savo suolą, atsiduso. Nuskubėjau link savo vietos ir atsisėdau. Viltingai pažiūrėjau į Emą ir sutelkiau dėmesį į užrašą lentoje: skaičiavimo sunkumai. Skubiai atsiverčiau vadovėlį ir sužiurau. Rodos, praėjo daugybė laiko, kol baigėsi pamoka.

Kai suskambo skambutis po paskutinės istorijos pamokos, aš greitai susikroviau kuprinę ir priėjau prie Emos. Buvau labai laiminga, nes galėsiu pasisvečiuoti, tačiau dar reikėjo gauti mamos sutikimą. Ema gyvai šnekučiavosi su Laura. Abi juokėsi ir krovėsi vadovėlius ir sąsiuvinius į savo kuprines. Pamačiusi mane, Laura nusisuko ir nutilo, o Ema nustebusi atsigręžė ir apkabino mane:

- Ak, labas, Ieva. Deja, šiandien negalėsime susitikti, nes mama ką tik parašė žinutę, kad važiuosime pas senelį, - šis pasakymas užklupo mane, nė žodžio nespėjus ištarti.

- Na, nieko tokio… - numykiau aš ir atsitraukiau. Mano džiugesys užgeso.- Gal kitą dieną.

- Būtinai, - tvirtai linktelėjo Ema, užsimetė kuprinę ant pečių ir pamojusi išėjo iš klasės. Tada greitai pamojo Laurai ir dingo.

<...>

 Rytojaus rytą aš pabudau labai laiminga, nors buvau apsnūdusi, po kelių minučių supratau, kodėl esu tokia džiugi. Juk šiandien susitiksiu su Ema ir išsirinksiu savo svajonių šuniuką! Stryktelėjau iš lovos ir greitai apsirengiau. Trūkčiodama iš jaudulio nusileidau laiptais žemyn ir įėjau į virtuvę. Mama, tepdama sviestu skrebutį, nusišypsojo:

- Sveika, dukrele. O, kokia tu laiminga, - nustebo ji, kai stipriai ją apkabinau ir smagiai atsisėdau ant kėdės.

- Juk šiandien išsirinksiu savo pirmąjį šunį ir susitiksiu su Ema, - pareiškiau ir, pačiupusi puodelį, įsipyliau arbatos.

- A, tikrai, - pliaukštelėjo sau per kaktą mama ir nusijuokė.

Staiga pasigirdo žingsniai ir virtuvėje pasirodė tėtis. Jis nudžiugo, pamatęs mane, ir apkabino per pečius:

- Po darbo, važiuodamas namo, užsuksiu į gyvūnų prekių parduotuvę ir nupirksiu reikiamus daiktus šuniukui, - paskelbė tėtis, šlumštelėdamas šalia manęs ant kėdės ir atsiversdamas rytinį laikraštį. Tada pažvelgė į laikrodį. - Paskubėk, dukrele, juk nenori pavėluoti.

<...> 

Nedrąsiai paglosčiau vieną rudą šuniuką, kuris man atrodė mieliausias. Gilė amtelėjo, bet toliau stebėjo. Šuniukas tyliai suinkštė ir lyžtelėjo švelniu liežuviu man pirštus. Nusišypsojau ir, atsargiai jį paėmusi, pasiguldžiau ant kelių. Mažylis pasirangė ir patogiai įsitaisė. Aš pamačiau, kad jis dar neatsimerkęs. Atsisukau į Emą:

- Šis šuniukas mergaitė ar berniukas? - tyliai paklausiau, glostydama šuniuką. Rudasis mažylis plačiai nusižiovavo.

- Tai berniukas, jis tikrai labai mielas, - sušnibždėjo Ema spoksodama į mane ir mažylį.

- Ar galėčiau jį pasirinkti? - vėl paklausiau.

Ema linktelėjo ir aš susižavėjusi atsigręžiau į šuniuką. Jis padėjo galvutę ant mano rankos ir užmigo. Pasigirdo lengvas šnopavimas. Aš supratau, kad šio šuniuko man reikia labiausiai už viską.

- Aš jį renkuosi ir dabar jo vardas bus Tobis, - tvirtai pasakiau Emai ir vėl paglosčiau Tobį. Savo Tobį, niekieno kito.

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/