Po ilgų mėnesių atkaklaus darbo mano svajonė ir mano draugų svajonė išsipildė. Nuo mažens buvau pririštas prie muzikos stora grandine. Kai tapau vyresnis, susiradau draugų, bendraminčių. Kasdien, kai susitikdavome, mūsų pokalbiuose vis dažniau atsirasdavo užuominos apie muzikos grupę. Tada tai tebuvo vaikų sapalionės. Draugai pykosi, išsikraustė, kol iš mūsų penketuko teliko Darius ir aš.

Darius nuo vaikystės mėgo dainavimą ir grojo būgnais. Aš grojau gitara ir dainavau. Kai kartą mama pasiūlė sukurti muzikinę grupę, man sukirbėjo širdis. Svajonė gali tapti realybe. Ir tapo. Štai dabar sėdžiu užkulisiuose ir klausausi, kaip Darius pradainuoja balsą. Savo gitarą tvarkiau jau keletą valandų. Taip jaudinausi, kad vos nenutraukiau stygos.

Dabar mano mintyse kirba baimė. Kas, jei niekas neateis? Kas, jei žmonės mus nušvilps? Jei atsitiks nelaimė? Žvilgtelėjau į laikrodį. Penkios minutės. Tiek man teliko iki pažeminimo arba pirmojo žingsnio į šlovę. Iš apmąstymų mane pažadino sunkūs Dariaus žingsniai.

- Kelkis, drauguži, laikas eiti.

Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Tada žengiau į šviesą. Žmonės šypsojosi ir plojo. Net nustebau, kad jų tiek daug. Lengvai suėmiau gitarą. Nugara nubėgo pagaugai, kai pirštais perbraukiau stygas. Suskambo sodrus Dariaus balsas. Visos baimės dingo. Teliko tik įkvėpimas groti ir stebinti žmones.

Suskambus paskutiniams akordams, žmonės plojo it pašėlę. Mano širdis, rodės, iššoks iš krūtinės. Mintyse jau regėjau save šimtus kartų didesnėje scenoje su šimtais žiūrovų. Tada supratau, ką junti, kai tavo svajonė išsipildo. Tas nenumaldomas noras eiti pirmyn, siekti vis daugiau ir daugiau. Galbūt aš grosiu savo svajonių scenoje, kur žmonės laikys plakatus su mūsų vardais ir skanduos juos po dainos. Galbūt apie mane rašys svarbiausi laikraščiai, bet tikrai žinau viena - mano draugas Darius niekada manęs nepaliks. Aš juo pasitikiu visa širdimi. Žinau, niekada neliksiu vienas. Man tai net svarbiau už muziką.

Plojimai nuslopo, žmonės nekantriai laukė kitos dainos. Susižvalgėme su Darium, aš plačiai išsišiepiau ir brūkštelėjau per stygas. Atrodė, kad esu devintame danguje. Dar niekada groti nebuvo taip gera kaip dabar. Žmonės tiesiog šoko ir plojo pagal greitą ritmą. Tarp suaugusiųjų matėsi ir mažų vaikučių. Jie drąsiai išėjo priešais sceną ir energingai šoko ir juokėsi. Buvo miela žiūrėti, kaip mažas berniukas imitavo, kad laiko rankose gitarą. Pamąsčiau, gal kažkada, kai būsiu senas, skaitydamas laikraštį išvysiu šio, jau suaugusio berniuko nuotrauką ir po apačia užrašą apie pirmąjį gitaristo koncertą. Galbūt aš jį prisiminsiu ir nueisiu į jo koncertą. Galbūt galbūt... tačiau dabar gyvensiu šia akimirka, nes gyvenu geriausią savo dieną.

- Eik velniop!- šūktelėjo kažkas iš žiūrovų.

Iš išgąsčio vos nepaleidau gitaros. Kodėl jis tai pasakė? Kodėl šiandien, kodėl dabar? Praradau ryžtą groti. Gal aš negroju taip gerai, kaip maniau prieš tai? Pažiūrėjau į Darių. Jis, matyt, nieko neišgirdo ir gerai, gal užgoš mano grojimą, nes pradėjau groti visai be ugnelės.

Smūgis. Tada mano gitaros grifas lūžo pusiau.

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-10-02 19:24

Atgal