2019 m. rugsejo 21 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Laipsnis

2018-11-28
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Emilija Daugelavičiūtė
 
/Ištrauka iš apysakos/
 
Aš bėgu. Bėgu jau nežinau kiek laiko. Dienos ir savaitės jau susiliejo į vieną amžinybę. Nepamenu, kada paskutinį kartą valgiau tikrą maistą, o ne kažkieno išmestus likučius. Kiekvieną minutę, kurią nebėgu, praleidžiu slėpdamasi. Slėpdamasi nuo būtybių, slankiojančių po dykumą dangui paskendus sutemose, nuo maitėdų, tykančių vos keli žingsniai nuo manęs, kai pasiduodu nuovargiui ir leidžiu sau sumerkti akis nors sekundei, ir nuo Jų, kurie mane vejasi nuo pat Centropolio per tris kaimus ir pusę dykumos, o visų svarbiausia – nuo kaltės.  

 

Aš ne visada buvau viena. Pradžioje mūsų buvo trylika. Mačiau, kaip dauguma jų žuvo tiesiai priešais mano akis. Be manęs išliko gal dar kokie trys, bet tiksliai nežinau, ar jie gyvi, ar pražuvę. Paskutinį kartą juos mačiau dar kaimelyje – tada mes dar nesijautėme pakankamai desperatiški, kad nuklystume link dykumos. Viskas greitai pasikeitė.

 

Jei neklystu, dykumoje jau praleidau penkias naktis, o gal tris, septynias, dešimt? Tiksliai pasakyti negaliu, bet žinau, kad naktis vėl artinasi. Kopų metami šešėliai jau užpildė slėnius. Neapsakomą skliauto žydrumą pakeitė sodri violetinė spalva. Saulė nustojo kaitinti pakaušį, tačiau padai toliau dega.

 

Aūūūūū! - kažkur tolumoje pasigirsta pirmi kauksmai.

 
<...> 
 
 
Bum!

 

Per visą bunkerį nuaidi trenksmas. Ir dar vienas! Ir dar! Ir dar!.. Griebiuosi už galvos ir bandau užsidengti ausis, kurios nuo šio triukšmo plyšta, tačiau tai mažai padeda, kai garso sukeltos vibracijos sugeba išjudinti net raudonmedžio stalą, nuo lentynos pradeda kristi knygos, lova iš kambario kampo pradeda judėti į centrą. Visas kambarys pradeda vibruoti su kiekvienu dūžiu…

 

Ir tada… tyla. Staigiai prasidėjęs triukšmas taip pat staigiai ir pasibaigia. Iš lėto atitraukiu delnus nuo ausų, kurios dabar neapsakomai skaudžiai spengia, ir suvokiu, jog mano visa galva skendi ūžesyje, primenančiam lūžtančias bangas.

 

Dvylika…Dvylika kurtinančių trenksmų sudrebino šį bunkerį ir panašu, kad jie sklido nuo vožtuvo, skiriančio šią ramybės oazę nuo aukso jūros, virtusios mirtiniausiais spąstais.

 

Galiausiai mane pasiekia suvokimas, jog šio sujudimo kaltininkai turbūt Jie, tačiau tai nesukelia tiek baimės, kiek būčiau tikėjusis. Dabar aš jau pasiruošus susidurti su Jais akis į akį. Nors tikriausiai būčiau dar labiau pasiruošus, jei turėčiau ginklą. Kulkoms pasibaigus turėjau palikti savo ginklą, kadangi jis tapo vien trukdžiu tolesnei mano kelionei. Dabar turiu vien smulkų peilį, su kuriuo pasipriešinti Jų armijai tikriausiai bus neįmanoma.

           

Nestabiliais žingsniais dar kartą apeinu visą bunkerį, tačiau randu tik duonos peilį, bet aišku, du peiliai visada geriau nei vienas.

 

Jausdamasi pasiruošus neišvengiamam susidūrimui su Jais žengiu link kopėčių ir pradedu kopti. Būdama per rankos atstumą nuo vožtuvo paskutinį kartą apžvelgiu visą kambarį ir mano žvilgsnį pagauna laikrodis - jau rodo lygiai dvylika. Nežinau, ar tai dvylikta dienos ar nakties, tačiau šis vaizdinys man suteikia daugiau drąsos, tarsi viskas blogiausia jau būtų praėję. Nusuku akis nuo vėl ritmiškai judančio laikrodžio ir pažvelgiu į vožtuvą, skiriantį mane nuo nežinomybės. Giliai atsikvepiu ir ištiesiu ranką link sraigto, tačiau vožtuvas pats netikėtai atsiveria. Iš išorės sklindanti saulės šviesa mane apakina. Pasijuntu lyg nesvarumo būsenoje, spėju pagalvoti, kad, matyt, bus dvylikta dienos ir staiga po nugara pajuntu karštą smėlio paviršių. Nepamenu, kad būčiau išlipus iš tunelio, tačiau aš jau paviršiuje, tad turbūt saulės apakinta būsiu raumenų atminties pagalba užlipus paskutinius skersinius ir iškėlus save iš angos. Priešus pasitikti gulint ant nugaros prasta idėja, tad skubiai atsikeliu ir pasiruošiu apsupčiai, tačiau kiek galiu matyti, ir tai yra tikrai nedaug, nematau nieko kito, tik smėlį. Prisidengusi akis nuo saulės pradedu dairytis, bet nebegaliu rasti net bunkerio vožtuvo, nejaugi jį jau bus užpustęs smėlis?

 

Nors visa mano galva dar vis ūžia, pajuntu kažkokį pokytį savo aplinkoje. Pasigirsta tolimas, nuslopintas sirenos gaudimas, nors jis tikriausiai nėra toks tylus, tiesiog po įvykio bunkeryje mano klausa dar neatsistatė, o gal niekada ir neatsistatys. Besidairydama pastebiu kažką spindint, o gal tiksliau raibuliuojant, bet ne, geriau įsižiūrėjus išvystu neapsakomo margumo spalvų gamą, tačiau negaliu tiksliai pasakyti, koks tai objektas, panašiau, kad tos spalvos plūduriuoja vidury dangaus mėlynės. Tuomet išvystu dar vieną tokį lopinėlį, ir dar vieną. Visa mano aplinka pradeda virsti šiais margais lopinėliais. „Gal tai kažkokie naujoviški Jų ginklai?“ Vaizdas pradeda kisti vis sparčiau ir jau atrodo viskas sukasi neapsakomu greičiu ir pradedu justi savo taip neseniai valgytus sočius pusryčius grįžtant į mano burną, kol galiausia nebegaliu ištverti ir užsimerkiu.

 

Ir viskas sustoja.

 

Mano pasaulį užpildo aklina tamsa ir dabar ji daug malonesnė už spalvų mirgalynę, kuri beveik šimtu procentu sups mane vos vėl atmerkus akis. Tačiau ši tuštuma, iš pirmo žvilgsnio panašesnė į  prišildytus namus, netrukus prisimena savo prigimtį ir pradeda dusinti. Griebiuosi už kaklo, tarsi bandydama bet kokiu būdu įstumti deguonį į savo plaučius, tačiau nesvarbu, kiek draskau, tuštuma tik dar labiau troškina. Staiga įsiveržia neaiškus garsas, atlaisvindamas tuos gniaužtus, suspaudusius visą mano kūną. Pagaliau galiu vėl įkvėpti. Kartu su deguonimi mane pasiekia dar daugiau neaiškių garsų.

 

- Kas įvyko? - pasigirsta duslus, bet sodrus balsas.

- Nežinau, sere, - jam atsiliepia aukštesnis balsas, - kažkokie trukdžiai simuliacijoje.

- Ką tai reiškia? Ir prašyčiau man suprantama kalba.

- Panašu, kad jos pasąmonė sugebėjo kažkaip paredaguoti mūsų programos kodą.

- Kaip?! - balsai pasidaro garsesni.

Nuostabos ir pykčio kupiną balsą palydi tyla, kurioje aiškiai pasigirsta net labai tylus atodūsis.

- Nežinau.

- Ar jų skyrius buvo paskutinis? - emocijų balse vėl nebejusti.

- Taip, sere.

- Bent tiek gerai. Kiek jų buvo iš viso? Penki?

- Penkiolika skyrių iš viso, sere. Likusieji jos bendražygiai taip pat dar nepabudo.

- Tačiau su jais trukdžių nebuvo, tiesa? Jie žuvo kovos lauke? - balsas momentui praranda savo tvirtumą.

- Taip. Dešimt kovos lauke. Vienas nuo savo rankos. Vieno dar neradome, tačiau jokių gyvybės ženklų nematyti, – vardinant duomenis laibasis balsas atrodo stipresnis.

- Gerai. Šiai laidai užteks ir vienos. Žinai, ką padaryti su kitais.

- Taip, sere. Iki ryt ryto neliks jokių įrašų.

Kambaryje nuaidi lengvas prunkštelėjimas.

- Pranešiu tai vyresniesiems. Jie turėtų džiaugtis rezultatais. Tikiuosi, nauja programa iki ryt taip pat bus pasirūpinta?

- Būtinai, sere.

- Puiku… Po tokio sėkmingo bandymo Jie programos tikrai negalės nutraukti, - dabar sodriajame balse galiu tiesiogiai girdėti šypseną.

Palengva bandau atmerkti akis, tačiau viskas, ką matau, tai dar daugiau tamsos.

- Ji pabudo!

Girdžiu žingsnius ir jaučiu gan grubius prisilietimus. Tuomet kažkas nutraukiama man nuo galvos ir šviesa užpildo mano regos zoną.

- Seržante, kaip laikotės? - pasigirsta trečias balsas.

- Jau buvome išsigandę dėl jūsų, - dar vienas nepažįstamas balsas (o gal pažįstamas?).

Bandau prakalbėti, tačiau mano lūpos neapsakomai išdžiūvę. Jas sudrėkinus bandau dar kartą:

- Kotryna? - mano balsas labai silpnas.

- Taip, seržante, aš čia, - jaučiu pirštus, švelniai apsivejančius mano riešą.

Akims pripratus prie šviesos pradedu įžiūrėti ne tik siluetus, bet ir veidus, kurie draugiškai besišypsodami žvelgia į mane.

- Kaip man sekėsi? Ar laimėjom?- pasiteirauju.

Kotrynos veide sušmėžuoja neaiškus šešėlis, tačiau po momento jį pakeičia švytinti šypsena ir ji pradeda entuziastingai linksėti.

- Nuostabiai, seržante, - vėl pasigirsta pirmasis, sodrusis balsas, - panašu, kad būsite sugebėjusi net sulaužyti „akiniuočių“ programą!

- Atsiprašau, sere.

- Kodėl? Neturi ko atsiprašinėti. Tik dar kartą įrodei, kad stiprus ne tik tavo kūnas, bet ir protas. Šaunuolė!

- Ačiū, sere! - atsikvepiu su palengvėjimu.

- Kai būsi pailsėjusi, užsuk į mano kabinetą. Turime pasikalbėti dėl tavo naujo laipsnio, vyresnioji seržante.

 

 

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/ 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-11-28 13:27
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media