2019 m. lapkricio 13 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Karosas

2018-03-20
 
Aldonos Ruseckaitės nuotrauka

Aldonos Ruseckaitės nuotrauka

Agata Kazakevič


Pasklido labai garsus, šaižus bei ausis užgulantis garsas. Traukinyje sėdintiems keleiviams pasidarė labai sunku susikalbėti. Tačiau vienam iš jų tai netrukdė plepėti. Jis įkyriai lindo prie priešais jį sėdinčios keleivės, taip sukeldamas jai pyktį. Nors šiam vyrui pagal išvaizdą apie keturiasdešimt metų, bet jis elgėsi lyg mažas vaikas kodėlčiukas. Moteriai plaukai stojosi piestu nuo jo keistų bei kvailų klausimų. Jam rūpėjo, kiek jai metų, kur ji važiuoja, ar ji turi vaikų, kur ji dirba. Taip pat jis domėjosi, ką ji valgė pusryčiams, kur kerpasi plaukus bei kokioje parduotuvėje apsipirkinėja. Ji net pagalvojo, kad galbūt jis maniakas. Taip nebuvo, tiesiog jam knietėjo viską sužinoti. Jis be sustojimo tauškė ir tauškė.


Nors jis ir buvo kodėlčiukas bei naivus, tačiau darbą dirbo labai rimtą. Kodėlčiukui labai dažnai tekdavo keliauti dėl darbo. Ši kelionė buvo ne išimtis. Jis turėjo aprašyti kažkokį apleistą pastatą. Taigi kitaip tariant, jis žurnalistas.


Traukinyje buvo labai karšta bei tvanku. Žurnalistas pyko bei niršo ant savo direktoriaus, kad uždavė tokią užduotį, kai už lango pats karštymetis. Tačiau po kelių minučių sušvilpė švilpukas pranešantis, kad reikia lipti. Žurnalistas net atsiduso, kad pagaliau atsikvėps gryno oro.


Žurnalistas nežinojo, kur eiti ir į kurią pusę. Jis net nenumanė, kaip tas pastatas atrodo, tačiau žinojo, kad šalia teka upė. Kas jam beliko, tai tik pasikliauti savo uosle. Taip jis ir padarė, bet jeigu tai ilgiau tęstųsi, tai nežinia, ar liktų po šios kelionės gyvas. Žurnalistui labai pasisekė, kad po kelių minučių savo kelyje pamatė žvejį. Šis sutiko, kad šalia tipentų žurnalistas, nors iškart nujautė, kad tas jam trukdys. Taip ir buvo, juk jis kodėlčiukas...


* * *


Viktoras jaučiasi labai sutrikęs bei sugniuždytas. Jis prieš kelias minutes sužinojo, kad turi tėvą, nors šis dvidešimt metų nebuvo pasirodęs. Mama visada slėpė nuo jo, kur tėtis, sakė, kad jis yra miręs. Tačiau sukakus Viktorui dvidešimt metų, ji privalėjo pasakyti tiesą.


Labai seniai Viktoro tėvai išsiskyrė ir tėvas juos paliko. Jis pasirinko verslą, o ne šeimą. Apie jį niekas nieko negirdėjo ir nenorėjo girdėti.


* * *


Žvejys jau ruošėsi sutrypti žurnalistą, kad jis pagaliau užtiltų. Tačiau toks grasinimas žurnalisto burnos nepaveikė. Jis ir toliau laidė įvairius klausimus bei garsus. Vienintelis žvejo noras buvo prieiti upę ir kad pagaliau jis atkibtų.


Jie žygiavo žvyruotu keliu, aplink juosmenį užsirišę megztinius, nuo kurių buvo labai karšta, taip pat ant galvos užsidėję savadarbes skrybėles, nors iš tiesų tai buvo kuprinės, atsiraitoję kelnes, kurios atrodė lyg šortai. Tačiau aplinkui dar skraidė zvimbiantys vabalai, kurie tik ir laukė, kada galės prisisiurbti pilnus pilvus jiems saldaus kraujo.


Žvejo laimei, jie pagaliau prišliaužė ilgai lauktą upę ir pro medžių šakas kažkur tolyje pamatė pastatą. Nuo jų prakaitas varvėjo kibirais. Žurnalisto akyse net įsižiebė liepsnelė, bilojantį apie jo norą išsimaudyti, bet jo laukė labai atsakinga užduotis, kuo daugiau surinkti informacijos apie pastatą. Taigi ilgai nelaukęs jis padėkojo žvejui, palinkėjo gero kibimo bei patraukė savais keliais.


* * *

Viktoras tikėjosi rasiąs kokios nors informacijos internete, tačiau nieko naudingo nesurado. Jis tik žinojo, kad tėvui priklauso fabrikas. Ar jis ir toliau klesti, niekas nežinojo. Nors širdies gilumoje jis pyko ant tėvo, kad juos paliko, bet visgi, galbūt taip turėjo būti.


* * *


Netoli upės slėnio, užmiestyje, stovi senas apleistas pastatas. Pagal išvaizdą atrodo, kad jam aiškiai daugiau negu dvidešimt metų. Aplink jį auga labai aukšta bei vešli augalija. Mėtosi krūva nuolaužų, stiklo šukių bei įvairių šiukšlių. Jo sienos apipaišytos spalvotais grafičiais. Jaunimui tai lyg poilsio vieta, skirta užsiimti nelegalia veikla. Ne kiekvienas išdrįs įžengti į šį pastatą ar bent jau prie jo prisiartinti. Šiuo metu jame gyvena benamiai, tačiau ankščiau tai buvo gamykla, kurioje dirbo labai daug žmonių. Niekas nežino, kodėl ją uždarė, bet sklinda gandai, kad gamyklos direktorių rado mirusį pastate po susitikimo su pirkėju, kuris po to taip ir nepasirodė.


Žurnalistas kaip ne kaip, bet pasiekė pastatą, tačiau aplink viskas buvo apaugę žole, kurią sutrypti buvo ne taip jau ir lengva. Jam vaikščiojant pro griuvėsius net kvapą užgniaužė, koks senas visgi šis pastatas. Taip pat jį labai sužavėjo grafičiai ant sienų, žurnalistas juose įžvelgė tekstą. Nufotografavęs pora vaizdų, patraukė link antro aukšto. Jam netikėtai pro akis praskrido lankštingala. Žurnalistas vos nenubildėjo nuo laiptų žemyn, tačiau spėjo sugriebti už sienos kampo.


Surinkęs reikiamą kiekį informacijos patraukė link stoties. Po truputį saulė bandė slėptis už horizonto. Eidamas palei upę žvejo savo akiratyje nepamatė. Šiek tiek nuliūdo, jam kenkė sveikatai būti tokį ilgą laiką netauškiant. Vieną kartą taip nutikus jis negalėjo užtilti dvi valandas ir po to jį net išvežė į policijos komisariatą, neva taip elgiasi piktybiškai.


* * *


Po kelių dienų Viktoras, eidamas pro parduotuvę, vitrinoje pamatė laikraštį, kuriame didelėmis bei riebomis raidėmis užrašyta ,,Ieškomas fabriko savininkas“. Per šias dienas įvyko tiek daug įvykių, susijusių su fabrikais, kad nieko nelaukęs Viktoras nusipirko laikraštį. Galbūt tai buvo pats geriausias žengtas jo žingsnis. Atėjęs namo jis iškart griebėsi jį skaityti ir daugelis detalių sutapo, tačiau nuliūdino žinia, kad direktorius miręs. Jam kilo mintis nuvykti bei pasižvalgyti.


Tuo pačiu traukiniu šįkart keliavo jau antrasis veikėjas. Tačiau jo kelionės priežastis buvo visai kitokia nei žurnalisto, tik tikslas buvo vienas ir tas pats, sužinoti daugiau informacijos apie fabriką bei jo savininką.


Karštis atslūgo ir Viktoras pasiryžo keliauti. Pamelavęs mamai, kad eina susitikti su draugais, susiruošė į žygį. Pinigų jis buvo prieš tai susitaupęs, tad bilietui jų turėjo. Atsisėdęs į traukinį bei įsitaisęs patogioje sėdynėje užsnūdo. Tačiau ilgai jam neteko miegoti, nes šalia jo atsisėdo moteris, kuri labai garsiai kalbėjo telefonu. Ji aptarinėjo įvairius moteriškus dalykėlius, ką ji rengsis per draugės vestuves, kiek kainavo kremas ir galiausiai perpasakojo visus žinomus gandus. Viktorui tai jau įgrįso iki gyvo kaulo, tačiau jam labai pasisekė, kad jis nevažiavo kartu su kodėlčiuku, nes jis labiau įkyrėtų.


Moteriai bekalbant su drauge ji prasitarė, kad buvusiame fabrike atsirado ilgus metus nesirodęs direktorius ir kad šis pakvietė ją į darbo susitikimą. Tai sužinojusi draugė ragelio gale pradėjo aikčioti iš nuostabos. Šalia sėdintis Viktoras ištempė ausis ir bandė išgirsti, apie ką toliau tęsis šneka. Šiuo momentu pokalbis jam neatrodė toks beprasmis bei kvailas. Viktorui pasirodė, kad galbūt tai yra jo tėvas, nors tai būtų maža tikimybė. Juk laikraštį galėjo perskaityti daugybė žmonių, tarp jų ir direktorius.


Viktoras mąstė, ar verta jam prisėsti prie moters bei iškamantinėti ją apie direktorių. Tačiau tai atrodytų gana keistai, juk moteris nežino, kad jis ieško savo tėvo, kuris ir yra direktorius. Galbūt jam tektų apsimesti policininku, kuris jo ieško, tačiau tai atrodytų dar juokingiau, juk jam tik aštuoniolika, nebent jis būtų išgėręs jaunystės eleksyro.


* * *

Užvakar žurnalistą pasiekė keistas skambutis iš nepažįstamo numerio. Galbūt jam neturėtų tai atrodyti neįprasta, tačiau jis pajuto, kad artėja kažkokia kulminacija. Pakėlęs ragelį jis išgirdo gana pažįstamą balsą bei lemiamą sakinį: ,,Ar jūs ieškote direktoriaus?'' Būtent šito balso jis tikrai nesitikėjo išgirsti.


* * *

Viktoras beveik pasiryžo paklausti moters, tačiau nespėjo, nes suskambėjo švilpukas. Išlipęs iš traukinio, jis nežinojo kur eiti, tačiau nusprendė pasekti moterį. Moteris nepastebėjo, kad paskui ją tempiasi uodega, nes ji ir toliau tęsė nereikšmingą pokalbį apie drabužius. Viktorą šiek tiek stebino tai, jog ji eina vis giliau į mišką, juk kokie darbo pokalbiai vyksta miškuose. Galbūt tai net truputį jį baugino bei gąsdino, tačiau jis leido sau prisiminti, kad yra vyras.


Jiems beeinant, Viktoras atsigrežė atgal ir pamatė, kad už jų eina kažkoks keistas vyras. Jam net kilo mintis, kad galbūt tai sąmokslas jį nugalabyti. Po kelių minučių Viktoras pamatė, kaip moteris pasuko į kairę, tą patį padarė ir jis. Atsisukęs atgal pastebėjo, kad vyras taip pat pasuko. Viktoras net peikė save, kad susiruošė į tokią kelionę vienas. Moteris, priėjusi upę, sustojo. Viktoras pasuko į dešinę bei bandė pasislėpti už medžių, kad pamatytų, ką ji ten veikia. Jam labai pasisekė, kad tas vyras atsiliko nuo jų, visgi jis yra vyresnis.


Žvejys labai nekantriai laukė savo viešnios. Po daugelio metų jis nusprendė sugrįžti į senas gyvenimo vėžes. Jis labai pasiilgo savo seno darbo bei statuso. Niekas neturėjo žinoti, ką jis sumąstė daryti, tik jo ištikima sekretorė. Tačiau jis truputį pergyveno dėl to, kad ši buvo moteris, o jos yra labai plepios bei neatidžios.


Moteris visą kelią neįtarė, kad ją sekė, nors prieš tai buvo pažadėjusi būti atsargi. Jų susitikimas turėjo būti slaptas, kol jų kelyje nepasimaišė Viktoras. Moteris, pamačiusi žvejį, kurį laiką jo neatpažino, tačiau jie abudu žinojo slaptažodį - karosas. Jai pasirodė, kad galbūt tai labai kvailas bei keistas slaptažodis, nors jis tam ir skirtas, kad niekam nešautų į galvą.


Viktoras pastebėjo, kad šalia upės sėdi kažkoks žvejys, ir moteris su juo apie kažką labai įnirtingai šneka. Taip įsijautęs bebandant išgirsti, apie ką pokalbis, Viktoras nepastebėjo, kad iš pasalų sėlino žurnalistas, kuris staiga padėjo savo grublėtą ranką ant jo peties. Viktorui labai pasisekė, kad kišenėje turėjo dujų balionėlį, tačiau žurnalistui nelabai.


Viktoras labai mikliai ištraukė iš kišenės balionėlį ir purkštelėjo dujų žurnalistui į akis. Šis net spiegti pradėjo, nors tai visiškai nebūdinga vyrams. Žvejys su moterimi, išgirdę kažkokį triukšmą, nuskubėjo į įvykio vietą. Ir pamatė tai, ko tikrai nesitikėjo. Žurnalistas vartėsi ant žemės bei verkė, o šalia stovėjo kažkoks vaikinas.


Žurnalistui labai pasisekė, kad šalia tekėjo švari upė, kurioje galima buvo nusiplauti veidą. Niekas nedelsė ir skubiai jį ten nuvedė, nors tai nelabai padėjo. Viktoras iš baimės norėjo skuosti kiek tik gali toliau, tačiau suprato, kad jie nenori padaryti jam kažką blogo.


Žvejys pyko, kad jo kelyje pasimaišė nepažįstamas vaikinas. Jis turėjo spręsti svarbius darbo klausimus, o kai čia vienam iš talkininkų ašaros trykšta iš akių, nieko nepavyks. Galiausiai Viktoras atsiprašė dėl savo neapdairaus poelgio ir paprašė paaiškinti, ką jie čia veikia. Taip pat jis papasakojo, ko pats ieškojo.

 

- Tai kas tu toks, ponaiti? - nervingai paklausė žvejys.

- Aš ieškau direktoriaus pagal skelbimą,- įsižeidęs tarė Viktoras.

- Tai turbūt sumaišei adresą, - su pykčio gaidele tarė žurnalistas.


Paaiškėjo, kad žvejys yra buvęs fabriko direktorius, kurio labai ilgai visi ieškojo. Iš savo karjeros jis pasitraukė, nes spaudė konkurentai. O kad galėtų gyventi sveikas ir gyvas, turėjo uždaryti fabriką bei pasislėpti atokioje vietoje. Perskaitęs laikraščio antraštę nusprendė, kad praėjo pakankamai daug laiko nuo to įvykio ir pats metas pradėti viską iš naujo.


Galbūt tai sutapimas ar ne, bet tai buvo tas pats direktorius, kurio ieškojo Viktoras. Beje, Viktorui labai pasisekė, kad liko gyvas, nes po kelių minučių jam paskambino mama, kuri jau pergyveno, kad už lango beveik vakaras, o jos mylimo sūnelio dar nėra namuose.


Staiga kiekvienas suprato savo pamoką. Žurnalistas įsitikino, kad iš pasalų negalima sėlinti, nes nežinai, kas gali būti pas žmogų rankose, pavyzdžiui, dujų balionėlis, peilis ar plaukų lakas. Viktoras pagalvojo, kad nereikia leistis į neaiškias keliones vienam. Moteriai dingtelėjo, kad reikia mažiau pliurpti telefonu, nes kitą kartą tai gali būti ne šiaip sau nekaltas vaikėzas, o piktų kėslų turintis žmogus. Žvejys šyptelėjo prisiminęs, kad šitiek laiko slėptis jam sekėsi geriau negu tartis dėl susitikimų.


Netikėtai trūktelėjo meškerė, įmerkta į upę. Kai žuvį ištraukė, pasigirdo šūktelėjimas:

- Karosas!



/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/


 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-04-10 20:37
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media