2019 m. rugsejo 17 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Drugelis

2018-02-27
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Emilija Daugelavičiūtė

 

/Ištrauka iš novelės/ 

 

Alėjoje nuaidėjo garsus pokštelėjimas. Negalėjau patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Šautuvas iškrito iš drebančių rankų. Mano keliai trenkėsi į asfaltą, tačiau jokio skausmo nebejaučiau. Visas mano kūnas buvo sustingęs. Kaip tiek daug žadėjusi diena galėjo taip baigtis?

***

Pasibaigus egzaminams pagaliau galėjau gerai išsimiegoti. Pirmą kartą per pastaruosius tris mėnesius nuoširdžiai jaučiausi žvalus. Skardžiai suskambčiojo varpelis, pranešantis apie naujus lankytojus. Pakėlęs galvą pamačiau, kad į kavinę įėjo du vyriškiai plačiais pečiais. Žinojau juos tik iš matymo, tačiau jų užsakymus galėčiau atsiminti net pažadintas vidury nakties: juoda kava su trimis gabaliukais cukraus ir žalia arbata su pienu. Jie "Orkos" kavinėje lankėsi beveik kasdien.

- Sveiki vaikinai, - pasisveikinau su šypsena. - Kaip visada?

- Ne,  - atsakė skustagalvis, kurio, jei neklystu, vardas buvo Simonas, - Benediktas jau atvyko?

- Taip, jis čia jau nuo penkių.

- Jis savo kabinete? - paklausė kitas – Dominykas, kurio žandą žymėjo ryškus randas.

- Arba savo kabinete, arba gale tikrina inventorių.

Staiga per kavinę nuaidėjo užsidarančių durų trenksmas.

- Aš štai čia, - pasigirdo balsas. - Bet jūsų čia neturėtų būti, - tai buvo Benediktas arba, kaip visi jį vadino, dėdė Benas.

Jis buvo žinomas dėl savo šiltos šypsenos ir nuoširdžių akių. Jo vardas buvo garsus visame rajone. Visi žinojo, kad dėdės Beno kavinėje visada ras prieglobstį. Tačiau dabar jo veide nebuvo taip jį išgarsinusio svetingumo.

- Sakiau jums, kad nenoriu jūsų akyse matyti.

- Žinom dėde, bet nutiko kai kas svarbaus, - pirmasis atsakyti išdrįso Dominykas. - Grįžo mano pusbrolis. Atsimeni Tomą? Jis baigė savo studijas ir norėjo su šeima atšvęsti čia, - plačiu rankų mostu jis apžvelgė kavinę.

- Mes žinojom, kad nenorėsi mūsų priimti, dėl to kas įvyko savaitgalį... - nuleidęs galvą pratęsė Simonas. - Bet tu juk supranti, kad kas benutiktų mums visada svarbiausia šeima.

- Taip! Kaip tik dėl to mes čia ir esame. Mes pasiruošę padaryti bet ką, kad tik mums atleistum.

- Vyručiai, vyručiai, viskas gerai, aš suprantu, bet vis tiek turėsite man atidirbti už prarastus pinigus, - rūsti Benedikto veido išraiška pagaliau sušvelnėjo. - Va, gal, pavyzdžiui, padėsite Matui susitvarkyti ir užrakinti kavinę nakčiai. Ką manai?

Visi pokalbio dalyviai dabar atsisuko į mane. Momentui pasimečiau, tačiau savo dvejones greitai paslėpiau šypsena.

- Kelios papildomos rankos visada praverčia.

Dėdė Benas pradėjo kvatoti ir aš nusigandau kažką ne taip pasakęs.

- Tai mano berniukas, - tarė jis priėjęs arčiau ir padėjęs ranką man ant nugaros, - tikras šaunuolis!

Tada visi kartu jie nuėjo kažką aptarti Benedikto kabinete ir darbo diena pagaliau prasidėjo.

***

Pirmadieniai visada būna judrūs. Pirmąją darbo savaitės dieną visada sunkiausia atsibusti. Panašu, kad taip pat sunku šiandien atsikelti buvo ir Eglei. Ji į kavinę įlėkė uždususi, jos plaukai chaotiškai plaikstėsi vėjyje

- Labas, Matai! Atsiprašau, kad vėluoju.

- Viskas gerai, - ramiai tariau ją apkabindamas, - spėjai dar iki pirmosios klientų bangos, kol kas dar tik pavieniai užsakymai.

Ji susirišo plaukus į kuodą, atskleisdama ant kaklo besipuikuojančią drugelio tatuiruotę, užsijuosė prijuostę ir nuskubėjo prie kavos aparato, priimti prie jo niūriai laukiančio vyriškio užsakymo.

***

 Pirmadieniai man kelia daug streso ne tik dėl milžiniško lankytojų srauto. Kiekvieną pirmadienį, lygiai dvylika dvidešimt, į kavinę užsuka mergina šviesiai kaštoniniais plaukais ir miško žalumo akimis. Ji visada švelniai kvepia pušimis, todėl primena miško nimfą. Gražesnės merginos nesu matęs savo gyvenime. Eglė visada šaiposi, kad niekada nepakviesiu jos į pasimatymą, nes net klausimui, ką ji užsisakys, ką, aišku, žinau mintinai, drąsą man reikia kaupti visą savaitę. Tačiau esu įsitikinęs, kad šiandien man pavyks.

Pažvelgiu į laikrodį – jau dvylika devyniolika. Giliai įkvepiu ir stebiu sekundžių rodyklę, skubančią pasiekti šiauriausią laikrodžio tašką. Galiausiai minučių rodyklė pasislenka tiesiai ant ketverto ir durų varpelis suskamba. Tai ji.

- Labas, Matai. Šiandien labai maloniai šilta diena, - taria ji su šypsena, kuri nušviečia visą jos veidą, užsižiūrėjęs net pamirštu, kad dar neatsakiau.

- Sveika, Elena... Kaip visada?

- Ne. Šiandien noriu pabandyti ką nors naujo. Ar turite ko nors šalto?

- Turime ledų kokteilių ir šaltos kavos, - atsakau užmesdamas akį į meniu.

- Man tada... šaltos kavos, - Elena spragteli pirštais apsispręsdama ir dar labiau nusišypso taip, kad net jos akys pradeda žaismingai žibėti.

Jos užsakymą perduodu Eglei, kuri valiūkiškai man mirkteli.

Daugiau klientų kol kas neįėjo, tad Elena lieka laukti prie baro. "Štai mano šansas!"

- Ar girdėjai, kad kitą savaitę pradės rodyti "Užrašų knygutę"?

- Žinau! Negaliu sulaukti! Labai noriu nueiti pažiūrėti, bet seansai tikriausiai bus pilni porelių. Turbūt atrodysiu kiek kvailai, jei eisiu viena.

- Gal tada norėtum eiti su manimi? - aš tai padariau, pagaliau išdrįsau paklausti, bet dabar tiesos minutė.

- Su tavimi tai kaip kartu? Kaip į pasimatymą?

Aš droviai linkteliu galvą.

- Aš...

- Užsakymas! - nuaidi Eglės balsas.

"Pačiu netinkamiausiu metu" - atsidūstu ir nueinu paimti gėrimo.

- Na, kavalieriau, kaip sekasi? - pašnibždomis teiraujasi ji.

Aš į ją tik metu piktą žvilgsnį ir grįžtu prie prekystalio.

- Štai tavo užsakymas, - bandau išspausti šiltą šypseną.

- Taip.

Aš pažvelgiu į ją kiek sutrikęs.

- Taip, - ji pakartoja. – Taip, aš eisiu su tavimi į filmą. Ir taip, kaip į pasimatymą. Ar turi rašiklį?

Nuo prekystalio paduodu jai rašiklį, ji pagriebia vienkartinę servetėlę ir skubiai kažką užrašo.

- Tai mano numeris, – ji paduoda man servetėlę ir padeda rašiklį atgal į kanceliarinių reikmenų puodelį. - Parašyk man, kad galėčiau įsivesti tavo numerį, tada aš tau atsiųsiu savo adresą.

Aš sugebu tik linksėti netekęs amo, kol ji pasiima savo gėrimą nuo baro, atsisveikina ir išeina.

- Nesijaudink, čempione, kitą kartą tau pavyks, - guodžia Eglė padėdama ranką man ant peties.

- Ji sutiko... - vos girdimai atsakau. Net man mano balsas atrodo nustebęs.

- Ką?!

- Ji sutiko.

- Seni! - ji suima mane už peties stipriau ir staigiu rankos mostu atsiduriu jos glėbyje. - Tu mano herojus! Visada žinojau, kad tau pavyks, - džiaugiasi Eglė, žaismingai kumščiu stuktelėdama man į petį.

 

<...>

 Šūvis nuaidėjo per visą alėją. Negalėjau patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Ginklas mano rankose staiga pasidarė šimtą kartų sunkesnis ir iškrito iš drebančių pirštų. Akyse pradėjo temti ir mano keliai trenkėsi į asfaltą, tačiau jokio skausmo nebejaučiau. Visas mano kūnas buvo sustingęs. Kaip tiek daug žadėjusi diena galėjo taip baigtis?

Širdį plėšančią tylą nutraukė žingsnių aidas. Nė nespėjęs to suprasti, jau buvau apsuptas aštuonių vyrų su šautuvais. O gal jų buvo daugiau? Gal mažiau. Negalėjau tiksliai pasakyti, nes vaizdas sukosi ratais ir ratais vis greičiau. Nejaugi taip ir mirsiu – vidurį nakties, gatvėje, kuri nėra net pažymėta navigacinės sistemos žemėlapiuose. Su kuo į filmą eis Elena? Kas pamaitins mano žiurkėną? Nejaugi taip niekada ir nenueisiu į pasimatymą su Elena? Ką pasakys mano tėtis? Jis visada sakė, kad Niujorkas pavojingiausias miestas visoje Amerikoje.

Ant mano galvos nukrito šaltas vandens lašas. Tada dar vienas ir dar. Pradėjo pliaupti. Mane nukratė drebulys, tik jau nebežinojau, kodėl - ar iš baimės, ar iš šalčio. Likau klūpoti ant asfalto, laukdamas arba kokio nors komentaro iš mane apsupusiųjų, arba kulkos, kuri viską užbaigs.

 - Ar radote jį? Baigta, - pasigirdo trūkinėjantis balsas.

Vienas iš vyriškių nuo diržo nusisegė raciją.

- Taip. Bet jis jau negyvas. Radom dar kažkokį. Baigta.

- Ateinu. Baigta.

Praėjus kelioms minutėms pasigirdo dar vienų žingsnių aidas, bet šis buvo kitoks. Dabar tamsiomis gatvelėmis artėjo aukštakulniai.

***

- O! Kaip netikėta, - prakalbo moteriškas balsas.

Nors mano galva dar silpnai sukosi, galėjau prisiekti, kad tą balsą kažkur esu girdėjęs.

- Matai, Matai, Matai. Kurgi tu sugebėjai įsivelti?

Panašu, kad jo savininkė mane pažinojo. Moteris pagaliau įėjo į mano regėjimo lauką, tačiau ji stovėjo į mane nugara.

- Ar radote juos abu? - ji kreipėsi į vieną iš ginkluotų vyriškių.

Lyg ir mačiau greitą judesį, kažką panašaus į linktelėjimą, o gal man pasivaideno. Viskas aplink mane judėjo lyg vienoje iš tų sulėtintų senų dažnai pasitaikančių veiksmo filmuose. Nebegalėjau atskirti, kas buvo tikra, o kas ne.

- Gerai.

Moters plaukai buvo palaidi, tačiau jiems prasiskyrus galėjau matyti tatuiruotę ant jos kaklo. Tai buvo kryžius arba gėlė, o gal... drugelis.

- Labas, Matai, - ji pagaliau atsisuko. - Kaip tavo vakaras? - tai buvo Eglė.

- Ak, negalėjai tiesiog nueit į pasimatymą? Ką dabar man teks daryti? - girdėjau, kaip ji užsitaisė šautuvą. - Panašu, kad man teks su Elena eiti į kiną.

Pokšt!

 

 

 

/Tekstas sukurtas Kūrybos studijoje, vad. Erika Straigytė/

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-03-02 12:25
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media